Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 09 12, 10:00

Autobiografinę knygą išleidęs radijo žurnalistas A.Šilkūnas: „Laimei pakanka kasdien po trupinėlį“

Savo knygoje „Istoriko teritorija“ Aurimas Švedas teigia, kad istorijos pažinime svarbų vaidmenį atlieka emocijos bei juslės: „Siekdami ne tik suprasti, bet ir pajausti istoriją su anksčiau gyvenusiais žmonėmis, mes taip pat klausiame: ką, kaip ir kodėl jie jautė. O suprasdami praeities gyventojų jausmus galime geriau įsivaizduoti, kaip emocijos padėjo jiems kurti santykį su pasauliu.“
Antanas Šilkūnas Interviu
Antanas Šilkūnas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Neseniai pasirodžiusi radijo žurnalisto Antano Šilkūno autobiografinė knyga „Laimės trupiniai“ kaip tik yra toks pavyzdys. Tiesa, jo pasakojama istorija dar yra labai arti mūsų ir apima 1989–2020 metų laikotarpį. Tačiau pats autorius knygoje nesiekia pasakoti Istorijos – skaitytojai čia neras jokių politinių, visuomenei reikšmingų ar į žiniasklaidos pirmuosius puslapius patekusių įvykių aprašymų, net ir aido apie juos.

Ne, viskas čia perdėm asmeniška, viskas subjektyvu ir labai kasdieniška: apsipirkimas parduotuvėje, žvejyba lietuje, fotografavimasis paso nuotraukai, žaidimai indėnais, stovėjimas rytinėje eilėje prie taromato, tranšėjos kasimas ieškant trūkusio vamzdžio, važiavimas į atlaidus, darbas šiltnamiuose, kalėdinio vaikų spektaklio žiūrėjimas, šuns vedžiojimas, automobilio sugedimas greitkelyje, maisto gaminimas ir t.t. Šie tekstai – dokumentinės esė, kuriose į akis pirmiausia ir krinta kruopščiai fiksuojamos asmeninės patirtys – rodos, niekuo net neypatingos, tačiau tampančios įvykiais ir nuotykiais, kuriuos verta įsiminti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Antano Šilkūno knyga „Laimės trupiniai“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Antano Šilkūno knyga „Laimės trupiniai“

Visa ši knyga – tai nereikšmingumo apologija, pasakojimai apie mūsų laiką žvelgiant į pasaulį atviromis akimis. Kaip teigia pats A.Šilkūnas, „penkiolika metų dirbu radijuje – kalbinu žmones. Išmokau klausyti ir klausti, ko galbūt neklausia kiti. Nėra neįdomaus žmogaus ir nėra tiesiog blankios neinteresnos gyvenimo linijos. Kiekvienas iš mūsų turime bent keletą jau gatavų įtraukiančių ir gyvų pasakojimų, kuriuos tereikia užrašyti. <...> Todėl rašau. Rašau, kad tai išliktų“.

– Mūsų literatūroje esi visiškai naujas vardas. Kaip pats save pristatytum?

– Iki šiol aš save suvokiau kaip daugiau kalbantį nei rašantį žmogų. Beveik pusę savo sąmoningo gyvenimo dirbu radijuje, kur turiu savo laidą „Be stabdžių“. Joje kasdien po keturias valandas kalbu pats ir kalbinu kitus. Iki to niekšo karantino, kai visi labai noriai ir drąsiai eidavom vienas pas kitus į svečius, per metus pakalbindavau apie porą šimtų žmonių.

Kiekvienas pašnekovas, o jų būta labai įvairių, gerokai praplėtė mano akiratį bei požiūrį į gyvenimą.

Tai didžiulė mano patirtis, už kurią esu be galo dėkingas. Kiekvienas pašnekovas, o jų būta labai įvairių, gerokai praplėtė mano akiratį bei požiūrį į gyvenimą. Iki šio rudens radijuje jaučiuosi pakankamai stiprus, na, o su sakiniu „aš parašiau knygą“ dar tik mokausi susigyventi.

– Įprastai savo autobiografinius pasakojimus rašo arba „žvaigždės“, arba garbaus amžiaus, didelę gyvenimo patirtį turintys bei visko matę žmonės. Atleisk, bet pats man niekaip „nelimpi“ nei prie vienų, nei prie kitų. Tad įdomu, kas nulėmė norą viešai pasakoti savo paties istorijas?

– Kai prieš gerus metus keletui artimų žmonių išsitariau, kad rašau knygą, sulaukiau tokio „lengvo“ nuleidimo ant žemės: apie ką gi tu rašysi? Kokį siužetą narpliosi? Tačiau vieną vakarą man galvoje išsigrynino suvokimas, kad bet kokia patirtis – tai jau patirtis. Asmeninė ir unikali. Ir knygos rašymui nebūtina sulaukti „būtinojo stažo“ žinių ar amžiaus. Panašių istorijų ar prisiminimų turime kiekvienas iš mūsų. Belieka tai tik užrašyti. Tą aš ir padariau.

Panašių istorijų ar prisiminimų turime kiekvienas iš mūsų. Belieka tai tik užrašyti. Tą aš ir padariau.

Per patį karantino įkarštį feisbuke buvau prisijungęs prie atviros grupės „Kirvio koto turnyras“. Čia žmonės dalindavosi savo kasdieniniais kulinariniais receptais, neretai labai vaizdžiai viską aprašinėdami. Į šią temą įsijungiau ir aš, nes maisto gamyba, viena iš mano aistrų, be kurių gyvenimas būtų gerokai nykesnis. Per pusantro mėnesio, praleisto užsidarius namuose, šie užrašai tapo malonia rutina. Bent kelis kartus per savaitę sukurpdavau kokį receptą, apipintą asmeninio gyvenimo istorijomis bei spalvingiausiais nuotykiais.

O netrukus į savo mesendžerį gavau Ramunės iš leidyklos klausimą: gal gyvenime ką nors rašinėju? Pradžioj labai išsigandau. Paskui kiek apsiraminau. Juk išties – rašinėju.

Na, o dėl savo istorijų viešinimo, tai norint, kad skaitytojas nejaustų melo, reikia viską rėžti atvirai. Tiesiai šviesiai – taip, kaip buvo. Tuomet niekas nėra baisu...

– O iki pradėdamas rašyti kulinarines istorijas bei šiuos prisiminimus, galiausiai tapusius knyga, su literatūra ir rašymu turėjai ką nors bendro?

– Mokantis vyresnėse klasėse, lietuvių kalbos mokytoja kažką manyje įžvelgė ir sakė, kad būsiu rašytojas. Taip dvyliktoje klasėje laimėjau tarptautinį rašinių konkursą, skirtą krikščionybės 2000 metų jubiliejui. Net iš paties popiežiaus kryželį už tai gavau. Štai ir visi mano kaip literato pasiekimai.

Daugiau rašinėti pradėjau prieš kokius penkerius metus susikūręs paskyrą socialiniame tinkle. Ir dabar, kai prisimenu, ką rimčiau ar daugiau parašęs vis bijodavau – ar atsiras tų, kam tai bus įdomu?

Jeigu visą gyvenimą lauksi, kada reiks nudirbti Žygdarbį, gali senatvėje atsipaipaliot, kad kažką labai gero ir įdomaus jau pražiopsojai.

Smagu, kai tavo artimieji sako: „Turėtum parašyti knygą“. Ir tai, matyt, visai normalu. Bet kai apie tai ima kalbėti tau absoliučiai nepažįstami žmonės, tuomet susimąstai – gal tikrai verta. Kartu ima blėsti ir baimė, kad tavęs niekas neskaitys. O, pasirodo, kažkam tai išties gali būti įdomu. Ir ne tik todėl, kad tave pažįsta.

– Kodėl kam nors turi rūpėti paprastas nepažįstamo žmogaus gyvenimas be jokių žygdarbių?

– Jeigu visą gyvenimą lauksi, kada reiks nudirbti Žygdarbį, gali senatvėje atsipaipaliot, kad kažką labai gero ir įdomaus jau pražiopsojai.

Savo tekstuose nemeluoju, nemokau ir nemoralizuoju. Ir niekam nesiūlau mano mažomis pergalėmis gėrėtis. Kiekvienas iš mūsų turėjom vaikystę ir paauglystę, tik dabartinis brandus amžius su savo darbais, reikalais, beprotiška skuba ir visko pertekliumi, užgožė mūsų prisiminimus.

Rašydamas bandau juos susigrąžinti, visų pirma, pats sau. Tikiu, kad tai veikia. Ir dar – noriu priminti sau ir kitiems, kad kiekviena prabėgusi diena nėra tiesiog kalendoriaus lapelis. Net jei nieko reikšmingo ir nenutiko.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Antanas Šilkūnas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Antanas Šilkūnas

– Teko girdėti, kad senovės kinai turėjo tokį posakį: „Linkiu tau gyventi įdomiais laikais“. Ir tai buvo prakeiksmas, o ne gero linkėjimas... Tavo paties istorijos – niekuo neypatingos, kasdieniškos, kartais net banalios savo įprastumu. Pavyzdžiui, toks vaizdelis: „Bažnyčios šešėlyje glamonėjasi porelė, jos kairėje – rankinukas, jo dešinėje – kebabas. Jei tikrai Dievas viską mato, tai – jomajo, ko tik Jis neprisižiūri“. Pasakyk, kaip ir kodėl visa tai tau asocijuojasi su laime?

– Atsakysiu kiek iš toliau. Kartą po ilgos žieminės žvejybos, už lango gan smarkai pustant, su bičiuliu vakarojom kaimo troboj. Žiema smaginosi kaip reikiant, o mes iki maksimumo atsukę tepalinį radiatorių, žiūrėjom pro langą į akyse augančias pusnis. Vakarui įpusėjus, mums išsigrynino mintis, jog mudu esame gerokai laimingesni nei likusi maždaug 95 proc. populiacijos dalis.

Kiekviena prabėgusi diena nėra tiesiog kalendoriaus lapelis. Net jei nieko reikšmingo ir nenutiko.

Kodėl? Nes esame sveiki. Mūsų šalyje nėra karo, žemės drebėjimų ar cunamių. Turim mylimus artimus žmones. Valgome natūralų kaimišką maistą, taurėse teliūskuoja gardus gėrimas, o dar prieš valandą iš po ledo traukėme stambius ešerius. Jokių skambančių telefonų, krūvos neatsakytų laiškų ar degančių projektų. Mes turime draugų, bendražygių ir dar nemažai tikslų ir svajonių. Parduotuvėse bei internetu gali įsigyti ko tik reikia, ir net ko visai tau nereikia. Maža to, gali kalbėti, galvoti ir daryti ką tik nori. Tik laikykis įstatymų, padorumo – už tai niekas į belangę šiandien nesodina. Ar dar maža privalumų jaustis laimingiems? Galiu ir ilgiau vardinti...

Kai visa tai įsisąmonini ir nustoji žvalgytis į žalesnę kaimyno žolę, ta paprastutę laimę gali rasti kone bet kur.

Na, o tie besibučiuojantys jauni žmonės bažnyčios fone... Norėjau tikėti kad jie laimingi. Tuomet atsiminiau dalį savo simpatijų ir tuos nuvogtus bučinius mušant karščiui po kalnieriumi... Kai už dešimt litofcų pavykdavo merginai nupirkti šampės taurę, ir dar likdavo bokalui bei žirniams su kiaulės ausimis... Argi tai nėra laimė?

Va, kaip tik šiandien nuvedžiau dukrą į buriavimo treniruotę. Pačią pirmąją. Parinomės abudu vienodai. Bet kai treneriui kalbant apie burių paskirtį ir romantišką, nors ir sunkų buriuotojo kelią, dukros akyse pamačiau tuos smalsius žiburiukus, kaipmat dūšioje palengvėjo. Labai trumpam, tačiau aš vėl buvau laimingas... Šitaip trupinėlis po trupinėlio kasdiena, žiūrėk, ir laimingas gyvenimas. Net ir su visokiomis nesąmonėmis, klaidomis, nesusipratimais, pykčiais ar nesusikalbėjimais.

– Bet ar visos istorijos yra vertos būti užrašytos, ar visi atsiminimai – įvardyti?

– Su redaktoriumi dirbdami prie šių tekstų negailestingai išmetėme gerą trečdalį istorijų, blaiviai apsvarstę, kad jų vieta ne knygoje. Šiuo atveju aš pasitikėjau redaktoriaus patyrimu. Jis mane nuramino, kad likusios tikrai yra vertos būti knygoje.

Kartais užtenka menko krustelėjimo atminties failuose ir istorijos siūlas, lyg kamuolys, ima vyniotis pats.

Ir, taip, esi visiškai teisus, sakydamas, kad ne visos istorijos vertos užrašymo. Pats sąmoningai vengiau aprašinėti kiek tamsesnius atsiminimus, ar tuos, kurių dalyviai save atpažinę, galėtų labai ilgam užpykti ant manęs. Šioms istorijoms tiesiog dar neatėjo laikas.

– Kaip apskritai buvo rašoma ši knyga? Gal turėjai kokį metodą sužadinti savo atmintį? O gal pats rašymas ir buvo tai, kas iš užmaršties prikėlė pačius įvairiausius prisiminimus?

– Keli pažįstami rašytojai su stažu man pasakojo apie savo rašymo metodikas, bet nė viena man netiko. Tad teko susirasti savo paties techniką.

Džiaugiuosi, kad kol mano atmintis manęs nepaveda. Dažniausiai menu viską iki smulkiausių detalių, mažiausių smulkmenų – žodžius, aplinkybes, kvapus, garsus, spalvas, veido išraiškas ir t.t. Kartais užtenka menko krustelėjimo atminties failuose ir istorijos siūlas, lyg kamuolys, ima vyniotis pats. Ir dabar mano kompiuteryje yra kelios dešimtys dokumentų, su vienu ar keliais žodžiais pavadinime. Tačiau aš jau žinau, apie ką bus ši istorija. Belieka tik ją užrašyti.

Mano svarbiausias tikslas – maksimaliai tiksliai atpasakoti tai, kas buvo.

Berašant tekstus atmintis netikėtai paserviruodavo dar keletą gretutinių prisiminimų. Taip pat tam padėdavo ir pokalbiai su tėvuku, kuris primindavo tai, ką buvau pats užmiršęs. Visa tai ir pakusindavo tęsti užrašus ir knaisiojimąsi po atminties labirintus ir savo paties, dar visai neseną praeitį.

– Atmintis yra labai lanksti, kartais ji neprognozuojama, kartais pasalūniška, galinti pavesti, klysti, painiotis arba tyčia „mėtyti pėdas“. Ar buvo tokių istorijų, kurias norėjosi užmiršti, tačiau jos vis tiek iškildavo galvoje? Kaip elgeisi tokiais atvejais? Ar būta istorijų, kurias sąmoningai palikai užmarščiai? Arba ateičiai?

– Taip, buvo ne viena istorija, kurią pasilikau vien tik sau. Ir ne todėl, kad jos labai negražios ar gėdingos – žinoma, esama ir tokių. Tačiau aš turiu planų ateičiai – kada nors, po dvidešimties ar trisdešimties metų, sudėti jas į antrąją „Laimės trupinių“ dalį.

Na, o patys tamsiausi prisiminimai, kurie dar ir dabar labai dilgina, gal niekad ant popieriaus nenuguls. Nes tuomet reikėtų keisti knygos pavadinimą...

Kita vertus, iš vieno filmo esu įsiminęs tokią mintį: „Metams bėgant lieka vien geri prisiminimai“. Tad atmintis tikrai yra fenomenalus dalykas.

– Tavo kasdienis darbas – tai susitikimas su žmonėmis ir jų istorijų, minčių, požiūrio į gyvenimą klausymas. Tačiau žurnalistams taip nutinka, kad ilgainiui jie išmoksta dirbti su kitų žodžiais, o jų pačių mintys, kūryba lieka kažkur už borto. Ar nebuvo sudėtinga išgryninti savo paties kalbėjimo būdą – tokį lyg tarp kitko, atsainų, tartum bičiulių kompanijoje pasakojant?

– Dėl perėmimo kitų žodžių ne visai sutinku. Čia panašiau kaip su perkaitytomis knygomis – kuo jų daugiau, tuo kalba turtingesnė. Na, o pasakoti istorijas bičiulių rate aš mokėjau visada. Lygiai taip pat visuomet sugebėjau būti tarsi šiek tiek atsitolinęs stebėtojas ir žvelgti į įvykius tartum iš šalies.

Ateityje labai norėčiau parašyti fantastinį romaną. Net ir šiokią tokią idėją jau turiu.

Labai vargstu rašydamas dialogus, štai kodėl knygoje jų itin mažai. Mano svarbiausias tikslas – maksimaliai tiksliai atpasakoti tai, kas buvo. Jei tai nepavyksta – tiesiog metu šonan istoriją ir imuosi kitos.

O pats rašymo stilius po truputį kinta, evoliucionuoja. Vakar rašiau šitaip, o po keleto metų gali būti, kad rašysiu jau visiškai kitaip.

– Viename tekste rašai augęs su fantastine literatūra, pasakomis ir legendomis. Bet tavo tekstai iki kaulo smegenų realistiški. Tiesa, visos aprašytos vaikystės patirtys pas babą – kiaulių skerdimai, žiurkių gaudymai, mėšlo vežimas – šiandien skamba kaip visiškas siurrealizmas. Tad man įdomu, ko pats išmokai iš jaunystės skaitinių ir ar tai pravertė paties rašymui?

– Teisingai pasakei apie siurrealizmą. Aš irgi kartais pagalvoju, kad visi tie kaimo reikalai, kuomet vidury kiemo svilinama kiaulė ar pjaunamos vištos, nutiko tik prieš gerą trisdešimtmetį, o prisiminus ar perskaičius pačiam, viskas rodosi vykę tamsiosios inkvizicijos laikais...

Būdamas vaikas, labai pavydėdavau klasiokams, kurių babos gyvena mieste. Taip faina būtų važiuoti pas babą pavasaroti į kokius Anykščius, Palangą, na, o jei baba kokioj Lenkijoj reziduoja – suvis kaifas būtų. Bet dabar suprantu, kad viskas nutiko labai gerai. Tas realistinis kaimiškas gyvenimas ir dalyvavimas visuose kasdieniuose darbuose man davė labai daug, tik per savo nesupratingumą ilgą laiką galvojau, kad visas vaikystės vasaras prasikankinau be jokios prasmės.

Norėjau, kad būsimasis skaitytojas būtų laisvas rinktis būdus, kaip šiuos prisiminimus skaityti

Pats šiuo metu gyvenu savo babos ir dieduko name. Jis, aišku, jau ne toks kaip buvo. Ir tūliko lauke neliko ir šiferinis stogas pakeistas, bet duonkepę krosnį pasilikau, nors užkuriu ją tik keliskart metuose.

Ir, žinoma, liko dar nemažai tamsių užkabarių ir daiktų, kurie dar laukia savo istorijų.

Ateityje labai norėčiau parašyti fantastinį romaną. Net ir šiokią tokią idėją jau turiu. Gal kada taip ir nutiks, bet tam dar reikia priaugti svorio. Štai kodėl mano pirmoji knyga yra apie tai, kur aš jaučiuosi užtikrintai – tai mano paties gyvenimas.

– Visos istorijos knygoje pasakojamos padrikai, tai yra ne chronologiškai – šokinėjama iš dabarties į vaikystę, iš studentavimo metų į praėjusią žiemą ar net abstraktų „kažkada“. Kodėl rinkaisi šitokį nenuoseklų fragmentišką pasakojimą?

– Labai norėjau, kad knyga būtų minkštais viršeliais ir nedidelė. Kad tilptų į lagaminą ir neužimtų per daug vietos.

Aš pats nemažai keikiuosi. Ir mano knygos herojai keikiasi. Mes taip gyvename – tokia tiesa.

Dar norėjau, kad būsimasis skaitytojas būtų laisvas rinktis būdus, kaip šiuos prisiminimus skaityti – nuo pradžios iki galo, nuo vidurio į priekį ir tada galą. O gal kasdien versdamas knygą ir skaitydamas tą puslapį, kuris iškrenta. Štai kodėl istorijos išbarstytos metuose ir visi prisiminimai yra sudėti be jokios aiškios logikos. Juos visus jungia vienintelis dalykas – taip išties buvo ir viskas nutiko su manimi.

Tiesa, buvo du tekstai – pirmas ir paskutinis – kurie sąmoningai perkelti į dabartines vietas. Su redaktoriumi sutarėme, kad taip bus geriau. Viskas dėl knygos dramaturgijos...

– Gal ir šiandien tavo gyvenime nutiko tai, ką ketini užrašyti?

– Po knygos pristatymo Sostinės dienose į namus parsitarabanyjom gerokai užsivėlinę. Ir, žinoma, pražioplinau sekmadieninį laiką nusipirkti kokio gėrimo vakarui. Tuomet prisiminiau, kad spintoje ant aukšto, jau senokai ilsisi uošvio gaminta vynuoginė čiačia su užmerktais kedro riešutais. Nukrausčiau tą butelaitį – skystis nuo riešutukų jau buvo lengvą geltonumą įgavęs. Papurčiau prieš šviesą: riešutukai sudzindziliavo į storą stiklą ir aš iškarto prisiminiau...

Šias istorijas jungia vienintelis dalykas – taip išties buvo ir viskas nutiko su manimi.

Elektrėnų baba labai mėgdavo visokiausias užpiltines marmaliuoti. Ir nuo dieglių, ir nuo peršalimo ar radikulito – kad tik mačytų. Ir savo spintoje buvo prislapsčiusi desetką stiklainių su įvairiausių spalvų ir kvapų užpiltinėmis. Mes su broliuku kartais vis padarydavome reviziją: atkimšdavom tuos raganiškus eliksyrus, uostydavom, spėliodavom, nuo ko šitas ar anas. Visus atkimšdavom, tik vieno ne. Jame irgi plaukiojo kedro riešutukai, bet tada to mes dar nežinojom. O paslaptį juk visada norisi kažkaip įminti, tam surandant net ir pačius keisčiausius paaiškinimus. Tad mes nusprendėm, kad šiame tamsiame šnapse užvakuoti mumifikuoti žiurkės šūdeliai. Karoče – tikras nuodas ir jo geriau neatidarinėti. Tačiau kam babai laikyti tokį dalyką mums taip ir liko paslaptis...

– Tekstuose į akis krinta žargonai ir keiksmai, kurie, tiesą sakant, neretai gan aštriai kontrastuoja tam, kas yra pasakojama. Kodėl tai pačiam atrodo svarbu? Stilinga? Šmaikštu? O gal arčiau tikrovės?

– Aš pats nemažai keikiuosi. Ir mano knygos herojai keikiasi. Mes taip gyvename – tokia tiesa. Žinau, daugeliui tai nepatinka, bet, kaip sakiau anksčiau, man labai nepatinka apsimetinėti. Todėl keiksmai – gerokai mažesnė blogybė nei tai.

Kita vertus, ir keiksmažodis turi turėti savo vietą, negali eiti po kiekvieno žodžio. Žinau, kad mano herojai dažnai keikiasi nelabai išmoningai ar subtiliai, tačiau be tų banalių blet‘ ar kūrva knyga būtų jau kitokia ir man ji nelabai patiktų.

Kita mano knyga bus apie maistą. Ne banalūs ir tiksliai išmatuoti receptai, o labiau istorijos, susijusios su maistu.

Knyga dar tik savaitėlę knygynuose, o aš jau gavau pyzdausko iš skaitytojų dėl keiksmų. Sako, knyga skaniai skaitosi, na, bet jau tie keiksmai... Tačiau aš džiaugiuosi – visgi jie knygą perskaitė, vadinasi, ne keiksmuose esmė.

– Per visą knygą eina dvi labai svarbios tau temos – tai žvejyba ir maisto gamyba. Suprantu, kad ant šių dviejų dalykų esi pasinešęs kaip reikiant. Gal planuoji parašyti atskirą knygą apie tai, kaip pagauti savo didžiąją žuvį arba šimtą geriausių kulinarinių receptų laimei patirti?

– Su didžiausia gyvenimo žuvimi kaip visuomet – sudėtinga. Nepaisant to, esu tikras, kad žvejyba ir toliau liks mano gyvenime ir šmėžuos ateities rašiniuose. Nes kaipgi be žvejybos gyventi?.. Tačiau atskiro veikalo apie tai tikrai nebus.

O dėl maisto gaminimo – tai tu pataikei kaip pirštu į akį. Tik gal dar kiek ankstoka apie tai kalbėti. Tačiau kita mano knyga bus apie maistą. Ne banalūs ir tiksliai išmatuoti receptai, o labiau istorijos, susijusios su maistu. Dar nemažai jų liko neužrašyta, bet aš po truputėlį stumiuosi į priekį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą