G.Grajauskas – gerai žinomas ir kartu išskirtinis balsas lietuvių literatūroje. Jis yra išleidęs vienuolika poezijos, dvi prozos, dvi esė knygas bei du pjesių rinkinius. Ankstesnis rašytojo eilėraščių rinkinys „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ pasirodė 2021 m.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Eilėraščiais užrašyta autobiografija
Literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės paklaustas, kodėl ant knygos viršelio atsidūrė ne vynas ar arbata, o vanduo ir koks yra šio vandens skonis, G.Grajauskas teigė, kad vanduo yra paradoksalus – jis lydi mus visą gyvenimą, tačiau neretai paprašius apibūdinti jo skonį, žmonės sako, kad jis yra beskonis.
„Tačiau vanduo yra tai, kas mus lydi nuo pat gimimo, ir net kiekvienas namas, butas turi kitokio skonio vandenį. Juk džinas, vynas ir arbata taip pat yra vanduo, tik su žmogaus pridėtais papildomais skoniais ar burbuliukais“, – kalbėjo G.Grajauskas.
Pasak jo, šios knygos pradžia buvo keli eilėraščiai, kuriuose jis aprašė nutikimus iš savo ankstyvos vaikystės. „Apmąstydamas tuos atminties įspaudus supratau, kad jie yra man svarbūs, reikšmingi, todėl juos būtina užrašyti“, – pasakojo poetas.
„Kai žmonės rašo savo autobiografijas ar kitų biografijas, jos dažniausiai yra smarkiai sumeluotos. Nori ar nenori save ar kitą visada pagražini, darai įdomesnį, atsirenki faktus, kurie būtų reikšmingi tavo biografijoje. Tačiau išties skaitant žmogaus CV ten nėra nieko apie jį – viskas sumeluota. Ten nėra nieko apie žmogų, kaip gyvą būtybę – viskas apie statusą, karjerą ir t.t.“, – kalbėjo G.Grajauskas.
Būtent todėl savo eilėraščiuose jis pasakoja apie mažus ankstyvos jaunystės prisiminimus, kurie nulėmė tai, kas ir koks jis yra šiandien. G.Grajauskas pripažino, kad tie įvykiai, nutikimai paprastai yra labai nereikšmingi, nedideli, tačiau tapo svarbūs jo paties gyvenime.
„Iš esmės tai yra autobiografija, žinoma, su tam tikromis išlygomis“, – sakė poetas ir kartu pabrėžė, kad rašant eilėraščius visada tikisi, kad ir skaitytojai tekste atras tai, kas jiems asmeniškai kalbės apie jų pačių asmenines patirtis ir gyvenimus.
Paklaustas, kodėl šiai autobiografijai pasirinko eilėraščius, o ne kitą žanrą, G.Grajauskas teigė, kad taip siekė sutaupyti.
„Kažkas eilėraštį įsivaizduoja kaip tekstą, kuriame turi būti gražūs žodžiai, ritmai, nėriniai ir pan. Tačiau man svarbiausia yra galimybė susikalbėti su kitu žmogumi. Ir jei tai gali padaryti trumpu eilėraščiu, kam tuomet gaišti laiką, jėgas ir gadinti popierių ilgam romanui ar dramai“, – sakė G.Grajauskas.
Eilėraštyje – jokių tabu
Rašytojas bei G.Grajausko knygos redaktorius Alvydas Šlepikas teigė, kad ši knyga yra apie gyvenimą, o Gintaro vandens skonis – tai gyvenimo skonis.
„Tai labai stipri knyga, ypatinga savo atvirumu. Koks yra Gintaro atvirumas ir intymumas? Jo atvirumas siejasi su vaikystės eilėraščiais. Jis kalba neprisidengdamas metaforomis, o kiekvienas eilėraštis jam tampa metafora“, – teigė A.Šlepikas.
Jis pabrėžė, kad ši poezija yra tikra, paliečianti giluminius nervus. „Ji atveria ne tik patį Gintarą, bet ir mus pačius. Šia prasme ši knyga yra labai bendražmogiška“, – kalbėjo rašytojas ir redaktorius.
Jam antrino ir V. Kulvinskaitė pabrėždama, kad G.Grajausko atsiminimai nėra nostalgiški, bet dažniau nuspalvinti liūdesio, skausmo ir niūrumo. „Gal taip yra dėl to, kad ši vaikystė prabėgo totalitarinėje sistemoje? Ir nors vaikas apie tai negali mąstyti, tačiau jis tą blogį jaučia, išgyvena nelaisvę“, – kalbėjo literatūros kritikė.
Pats G.Grajauskas sutiko su šia jos įžvalga ir pritarė tam, kad jo vaikystės laikas buvo paženklintas totalios nevilties atmosferos, pilko betono monolito ir raudonų transparantų.
„Tai keistas, atstumiantis ir melagingas vaizdas. Iš mokyklos, laikraščių atsimenu pasakojimus apie socialistinės valstybės laimėjimus, jos pasiekimus ir visur skleidžiamą taiką. Tačiau užtekdavo išeiti į gatvę, kad suprastum, jog išties gyveni militaristinėje ir smurto pilnoje šalyje“, – kalbėjo G.Grajauskas.
Tačiau jis teigė nesiskundžiantis ir apie savo vaikystę negalvoja kaip traumuojančią patirtį.
„Man tai nėra traumos. Traumos, bet kurios ne žlugdo, o sutvirtina. Nereikia manęs gailėt ar gydyti. Šios patirtys leido daugiau orientuotis į vidų, gyventi vidinį gyvenimą, kuris buvo dešimtis kartų įdomesnis ir intensyvesnis“, – teigė poetas.
Paklaustas, ar kūryboje turi tabu temų ir ar nebuvo nejauku eilėraščiuose atsiverti apie intymius ir labai asmeniškus dalykus, G.Grajauskas pabrėžė, kad poreikis kalbėti yra didesnis, nei galvojimas apie tai, ką ir kaip rašyti.
Jaučiau, kad turiu apie tai pasakyti. Tai truko maždaug penketą metų. Ir kai pasakiau, man palengvėjo. Eilėraštyje negali būti tabu. Jei skauda, privalai rašyti ir negalvoti, kaip į tai sureaguos sociumas, kritikai ar tavo pusbrolis“, – teigė poetas.
