Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 6d. 16:26

Beprotiškiausias neurologo Oliverio Sackso eksperimentas

Oliveris Sacksas
Leidyklos nuotr. / Oliveris Sacksas

Britų neurologas ir neuropsichologas Oliveris Sacksas vadinamas žymiausiu XXI amžiaus autoriumi, rašančiu medicinos tema. Jis gimė Londone, mokslus baigė Oksforde, dabar dirba Kolumbijos universitete, yra neurologijos ir psichiatrijos profesorius, Karališkosios gydytojų draugijos narys. 2008-aisiais O. Sacksui suteiktas Britanijos imperijos 2-ojo laipsnio ordino kavalieriaus apdovanojimas.

„Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ – knyga, kuri 1985-aisiais netikėtai tapo tarptautiniu bestseleriu, o šiandien laikoma neurologijos mokslo klasika. Tai pirmoji O. Sackso knyga, išleista lietuvių kalba. Joje pasakojamos keistame ir painiame neurologinių sutrikimų pasauly pasiklydusių pacientų istorijos. Be „Vyro, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“, O. Sacksas parašė dar kelias itin populiarias knygas: „Awakenings“ (1973), kuri įkvėpė „Oskarui“ nominuotą filmą, ir „Musicophilia“ (2007).

Kai kurias O. Sackso biografijos ir kūrybos puses atskleidė „The Telegraph“ žurnalistas Adamas Higginbothamas, 2012 m. rudenį susitikęs su 80-mečiu neurologu.

50 mikrogramų LSD ir Stravinskis

Oliveriui Sacksui, Oksfordo universiteto biologijos ir psichologijos trečiakursiui, nusprendusiam išbandyti LSD, tada nebuvo nė dvidešimties. 1953-iaisiais „rūgštis“ vis dar buvo visiškai legali. O. Sacksas su draugu Ericu Kornu jos paprasčiausiai užsisakė paštu iš Šveicarijoje įsikūrusios „Sandoz Pharmaceuticals“ bendrovės. „Tais laikais LSD reputacija buvo švari, – dabar tvirtina O. Sacksas. – Tiksliau, tos reputacijos iš viso beveik nebuvo.“

Gavę vienintelę 50 mikrogramų tabletę, vaikinai ėmė kruopščiai ruoštis „kelionei“. „Jautėmės atliekantys ritualą“, – pasakoja O. Sacksas. Nuomojamame rūsyje jie padalino tabletę pusiau ir iškilmingai pasistatė po stiklinę vandens. O. Sacksas parinko muziką kelionei: „Tai buvo „Ugnies paukštė“. Pamaniau, kad Stravinskis bus kaip tik.“

Susidaužę stiklais, draugai prarijo savo dozes. Nelabai žinodamas, ko tikėtis, O. Sacksas paleido Stravinskį ir... nieko. „Skambėjo... kaip visada“, – prisimena jis. Pralaukę valandą, nei jis, nei Ericas nepastebėjo net menkiausios užuominos, kad LSD ėmė veikti. Galiausiai teko su nusivylimu pasiduoti. O. Sacksas vėliau suprato, kad jie dešimteriopai pervertino narkotiko stiprumą. „Reikėjo užsisakyti 500 mikrogramų, ne 50“, – knygoje „Haliucinacijos“ rašo mokslininkas. Kitąkart draugai taip ir padarė.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Vyras, kuris neatpažįsta veidų

79-erių O. Sacksas – turbūt žymiausias neurologas pasaulyje, rašantis daugiau nei 40 metų. Jo idėjos plačiai nušvietė neurologijos plotus, anksčiau prieinamus tik specialistams skirtoje literatūroje, o medicininius įrašus pakylėjo iki meno kūrinių statuso. Jo knygose, ypač ką tik lietuviškai išleistoje „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ ir bestseleryje „Prabudimai“ („Awakenings“), aprašytos istorijos tapo spektakliais, kino filmais, baleto spektakliais ir operomis. Jo pacientai įvairūs – nuo 20 gyvenimo metų pamiršusio alkoholiko, įtikėjusio, kad jis vis dar tarnauja jūreiviu per Antrąjį pasaulinį karą, iki knygoje „Muzikofilija“ („Musicophilia“) aprašytų sinestetų, t. y. žmonių, kurie „mato“ muziką: skirtingas natas suvokia skirtingomis ryškiomis spalvomis.

O. Sacksą visą gyvenimą kamuoja prozopagnozija – jis negali atpažinti veidų, įskaitant ir savojo veidrodyje, o artimuosius yra išmokęs atpažinti iš jų siluetų

Pastaruoju metu O. Sackso žvilgsnis vis labiau krypsta vidun. Jo memuarai „Dėdė Volframas“ („Uncle Tungsten“) pasakoja apie chemija susižavėjusį berniuką, kurio tėvai atjautė ir rūpinosi pacientais, bet pasmerkė savo sūnų ilgiems metams internate, sadisto auklėtojo priežiūroje. O. Sackso tėvas dirbo bendrosios praktikos gydytoju Šiaurės Londone, o motina buvo chirurgė, studijavusi pas Nobelio premijos laureatę Mariją Curie.
Su neurologu susitinkame jo bute, niekuo neypatingame raudonų plytų pastate Niujorko Vest Vilidžo rajone, kur jis gyvena nuo 1965-ųjų. Svetainės sienų nesimato per knygas lentynose, suskirstytose kategorijomis („paparčiai“; „gamtos istorija“). Čia, prie lango su vaizdu į gatvę, stovi O. Sackso elektrinė rašomoji mašinėlė. Kambaryje yra fortepijonas, o ant stalo švyti oranžinė fetro skrybėlė. Ilgi metai JAV nepadarė daug įtakos jo oksfordietiškai tarčiai, šnypščiančioms „s“ ir minkštoms „w“.

O. Sacksą visą gyvenimą kamuoja prozopagnozija – jis negali atpažinti veidų, įskaitant ir savojo veidrodyje, o artimuosius yra išmokęs atpažinti iš jų siluetų. Nors ir neapsakomai nerangus, viena akimi aklas (po to, kai iš jo optinio nervo buvo išoperuotas navikas), pasiramsčiuojantis lazda, O. Sacksas vis tiek atrodo guvus ir puikios sveikatos. Bekalbėdamas su mumis užkelia koją ant stalo, kad parodytų savo melsvai žalsvas kojines.

Haliucinacijoms skirti metai

Iki šiol O. Sacksas sąmoningai nerašė apie laikotarpį nuo vaikystės Britanijoje ir darbo klinikoje Niujorke pradžios 1966-aisiais. „Haliucinacijos“ leidžia mums pažvelgti į šį laikotarpį, kurį jis pats vadina „spraga viduryje“. Šioje, kaip ir kitose knygose, daugiausiai rašoma apie neįprastas žmonių, kuriuos O. Sacksas gydė arba apie kuriuos girdėjo, ligos istorijas. Haliucinacijų tema jam ne tik nuo seno įdomi – jis nepraranda vilties, kad, tinkamai ir plačiai ją nušvietus, bus sugriautas tabu: „Apie haliucinacijas mažai kalbama, žmonės bijo apie jas net užsiminti. Daug kas mano, kad haliucinacijos atsiranda dėl sunkios ligos, silpnaprotystės, kitos itin blogos būklės. Dažniausiai taip nėra.“

Haliucinacijos iš tikrųjų yra neįtikėtinai įprastos. O. Sackso knygoje cituojamas kolega iš Nyderlandų, ištyręs 600 aklųjų bei silpnaregių ir nustatęs, kad 15-20 proc. jų patiria sudėtingas haliucinacijas – mato veidus, peizažus, gyvūnus, o 80 proc. regi geometrines formas.

„Haliucinacijose“ perpasakojamos istorijos žmonių, patiriančių įvairias jutimines anomalijas: regos, klausos, uoslės, o tarp tų, kuriems buvo pašalinta viena arba daugiau galūnių, – ir lytėjimo. Bet pati įdomiausia istorija – paties O. Sackso.

Pamaniau, gal pavyktų nusimesti europietišką tapatybę kartu su vardu

1960 m. vasarą baigęs medicinos mokslus ir metus išdirbęs budinčiuoju chirurgu Birmingamo Karalienės Elžbietos ligoninėje, O. Sacksas iškeliavo atostogų į Kanadą. Vos atvykęs, išsiuntė tėvams telegramą, kurioje buvo vos vienas žodis: „Pasilieku.“ Dirbo ugniagesiu Britų Kolumbijoje, svarstė įsirašyti į Kanados karališkąsias oro pajėgas, galiausiai ėmėsi vairuoti autobusą, kursuojantį tarp Vankuverio ir San Francisko. JAV Vakarų pakrantėje jis susidraugavo su poetu Thomu Gunnu ir ėmė prisistatinėti viduriniuoju vardu Wolf („Vilkas“). „Pamaniau, gal pavyktų nusimesti europietišką tapatybę kartu su vardu“, – sako O. Sacksas. Per kitus ketverius metus jis motociklu pervažiavo Valstijas, išmoko plaukioti banglente, susipažino su „Hells Angels“ („Pragaro angelų“) baikerių gauja, užsiėmė sunkumų kilnojimu garsiajame „Muscle Beach“ – ir beatodairiškai eksperimentavo su gausybe įvairių psichoaktyvių medžiagų. Apie šiuos eksperimentus detaliai – kartais juokingai, kartais šiurpinančiai – pasakojama viename „Haliucinacijų“ skyriuje.

Narkotikų neberekomenduotų

O. Sacksui atvykus į JAV, medicinos mokslas jau buvo apimtas revoliucijos: neurologai ir psichiatrai ėmė tyrinėti, kaip neuromediatoriais vadinami chemikalai tarpininkauja tarp skirtingų smegenų dalių ir leidžia joms bendrauti. Ėmė rastis tyrimai, kaip šiuos chemikalus veikia narkotikai, pvz., LSD ir marihuana. „Neurochemija tapo mada, – sako O. Sacksas. – O kartu su ja, ypač Kalifornijoje, pavojingai ir viliojančiai madingi buvo ir narkotikai.“

1962 m. pradėjęs rezidentūros studijas Los Andžele, jis pradėjo rūkyti kanapes ir vartoti LSD, leidosi morfijų ir, dėl skonio sumaišęs su vaniliniais ledais, valgė stiprių haliucinogeninių savybių turinčias sukučio sėklas. 1965 m. persikėlęs į Niujorką, penktadienio vakarais O. Sacksas pradėdavo „narkotikų savaitgalius“: rydavo amfetamino tabletes, iki 400-ies per dvi dienas. Haliucinacijos būdavo tikrai įspūdingos: vienos „kelionės“ metu jis girdėjo užsakytą sraigtasparnį, besileidžiantį vidiniame kieme: juo neva netikėtai atvyko tėvai – ir apsiverkė supratęs, kad tai tik įsivaizdavo. Susileidęs didelę morfijaus dozę, O. Sacksas gulėjo lovoje ir 12 valandų stebėjo Azenkūro mūšį tarp anglų ir prancūzų, vykstantį ant jo chalato rankovės. Sumaišęs marihuaną, amfetaminą ir LSD, regėjo indigo spalvos, žavėjusios jį nuo pat vaikystės, sprogimus.

Vieną tokį savaitgalį 1967-aisiais, vartodamas „spydą“ (metamfetaminą), O. Sacksas vienu prisėdimu perskaitė 500 puslapių apimties Viktorijos laikų knygą apie migreną ir pirmąkart suprato, kad gali rašyti apie mediciną taip, kaip niekas nerašė gerus šimtą metų: derindamas gamtos ir humanitarinius mokslus. Netrukus O. Sacksas ėmėsi rašyti knygą „Migrena“, pradėsiančią jo rašytojo karjerą, o „spydo“ daugiau niekuomet nebevartojo.

Tikrai nerekomenduoju. Gyvenime pridariau daug kvailysčių. Manau, dėl manyje glūdinčios savinaikos vartodavau per dideles dozes ir smarkiai rizikuodavau

Pasak neurologo, LSD galimai padėjo jam pajusti tą empatiją, kuri leidžia gyvai aprašyti geriausias ligos istorijas, bet jis tikrai nerekomenduotų „rūgšties“ kitiems. „Oi ne“, – perspėja jis mane taip, lyg turėčiau porą dozių kišenėj ir, jam leidus, čia pat jas praryčiau. „Tikrai nerekomenduoju. Gyvenime pridariau daug kvailysčių. Manau, dėl manyje glūdinčios savinaikos vartodavau per dideles dozes ir smarkiai rizikuodavau.“ Žvelgdamas į praeitį, O. Sacksas pripažįsta, kad galėjo tapti narkomanu: „Be abejo, jaučiau smarkų potraukį – smarkų potraukį amfetaminui, savotišką nepasotinamumą. Jei tai vadinsime priklausomybe, tuomet aš buvau priklausomas.“

Slėpėsi po slapyvardžiu

Apie savo požiūrį į narkotikus O. Sacksas jau prieš tris dešimtmečius yra rašęs ligos istorijoje „Šuo po oda“, įtrauktoje į „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“. Tiesa, šioje istorijoje apie jaunuolį, kuris pernakt vartojo amfetaminą, kokainą bei PCP ir pabudo su paaštrėjusia uosle, savo tapatybę O. Sacksas slepia po slapyvardžiu. Stephenas D., 22 metų medicinos studentas. Rašytojas tai pripažįsta kiek nenoriai: „Aš dabar nebe toks – nebe toks drovus. Iš dalies, manau, jaučiuosi atsiribojęs nuo to. Tai vyko prieš keturiasdešimt metų. Be to, nemanau, kad tai savitikslis ekshibicionizmas – juk iš esmės esu tokios pat sandaros, kaip ir visi kiti, ir žvelgiu į savo istoriją kaip į kitų – tiek jautriai, tiek moksliškai.“

O. Sacksas mėgsta pasakoti, kaip jo tėvas Samas, bendrosios praktikos gydytojas, išėjo į pensiją sulaukęs 70 metų, bet grįžo į darbą po dviejų dienų, tada vėl išėjo į pensiją būdamas 80-ies, ir vėl po dviejų dienų grįžo: „Kai jam sukako 90, mes sakėm – bent jau nebevaikščiok pas pacientus į namus. Bet tėvas metė viską, išskyrus iškvietimus į namus, ir vaikščiojo pas pacientus iki kol jam suėjo 95-eri.“

Artėdamas prie devintosios dešimties, O. Sacksas kiekvieną savaitę apžiūri po keliolika pacientų ir sulaukia šimtų laiškų per metus. Didžioji dalis žmonių rašo apie simptomus, minimus naujausioje jo knygoje, bet kai kurios temos ilgaamžiškesnės nei kitos, ypač būklė, aprašyta „Muzikofilijoje“. Kai kurie laiškai sulaukia atsako, o kitų autorius, gyvenančius netoliese, O. Sacksas pakviečia susitikti. Susirašinėjimai itin vertingi rašant knygas: šalia išsamių ilgalaikių istorijų į „Haliucinacijas“ įtraukti fragmentai iš daugiau nei 80 skirtingų žmonių rašytų laiškų.

O. Sacksas yra kritikuotas, kad išnaudoja savo pacientus ar kad rafinuota kalba paprasčiausiai pridengia „išgamų cirką“. Vienoje recenzijoje sociologas ir žmonių su negalia teisių aktyvistas Tomas Shakespeare'as pavadino neurologą „vyru, kuris palaikė savo pacientus rašytojo karjera“. Pats autorius teigia, kad visuomet itin rūpinosi savo pacientų jausmais ir privatumu. „Man net nekyla mintis rašyti apie pacientą, su kuriuo nebuvau susitikęs gausybę kartų“, – sako jis. O jei tokia mintis vis dėlto iškeliama, O. Sacksas ilgai apie ją kalbasi su pacientais ir jų artimaisiais, pateikia jiems istorijų juodraščius, kurių nespausdina be pacientų ir jų šeimų pritarimo, vengia atskleisti tikruosius vardus, net kai to nori patys pacientai. „Rašydamas apie savo pacientus elgiuosi labai subtiliai“, – tvirtina O. Sacksas. 

Ilgiausi santykiai – su psichoanalitiku

Atrodo, kad „Haliucinacijos“ – labai atvira knyga, bet iš tikrųjų apie savo 7-ojo dešimtmečio patirtį O. Sacksas pasakoja labai nedaug. Ar spraga autobiografijoje yra susijusi su abejone, kad nedera šnekėti apie narkotikų vartojimą? „Abejonių turiu visokių“, – atsako jis ir skubiai pakeičia pokalbio temą. O. Sacksas atrodo visai patenkintas aseksualaus ekscentriko ir paparčius kolekcionuojančio vienišiaus įvaizdžiu, bet naujausioje knygoje užsimenama ir apie tradiciškesnius rašytojo potraukius.

Užsimenu jam, kad tarp sunkumų, kuriuos patyrė tik persikraustęs į Niujorką – nesėkmingi moksliniai tyrimai, nenoras užsidaryti laboratorijoje – knygoje paminima ir nelaimingos meilės istorija. „A...“, – nutęsia jis, lyg nenoriai prisipažindamas nusikaltęs. Kiek kartų O. Sacksas buvo įsimylėjęs? „Keturis, gal penkis. Jau pamiršau. Apskritai nenoriu apie tai kalbėti.“ Tai pati paslaptingiausia jo gyvenimo dalis. Ar tai daroma sąmoningai? „Taip. Tikriausiai. Pasak mano psichoanalitiko, turiu emocinių problemų. Jaučiu jausmus, kaip ir visi kiti, bet niekad su niekuo kartu negyvenau, niekam nebuvau įsipareigojęs – ir vis tiek išgyvenau iki aštuoniasdešimties. Negaliu skųstis.“

Santykiai su psichoanalitiku, smurto prieš vaikus ir vaikystės traumų specialistu Leonardu Shengoldu O. Sackso gyvenime yra vieni ilgiausiai trunkančių. „Vyro, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“ dedikacijoje neurologas L. Shengoldą pavadino savo mentoriumi. Pas psichoanalitiką O. Sacksas lankosi du kartus per savaitę jau beveik 45 metus ir neketina nustoti. „Vakar buvau ir rytoj vėl eisiu“, – tvirtina jis.

Valgo tik dribsnius ir žuvį

Kad ir kaip narkotikai padėjo O. Sacksui-rašytojui, O. Sacksas-neurologas supranta, kad metai, praleisti piktnaudžiaujant, galėjo paveikti jo sveikatą: „Manau, bet kuris, buvęs priklausomas – nors gal vertėtų vartoti abstraktesnį žodį „neatsakingas“, – gali turėti problemų su priklausomybe gal net ir visam gyvenimui.“ O. Sacksas neturi problemų su alkoholiu; sunkumų sukelia maistas. „Valgau kompulsyviai. Man negalima turėti daug maisto šaldytuve.“

Metų metus O. Sacksas kasdien valgo tuos pačius patiekalus: avižinius arba „Grape-Nuts“ dribsnius pusryčiams bei žuvų konservus pietums ir vakarienei. Kai apie tai paklausiu, jis atsistoja ir patraukia virtuvės link: „Palauk.“ Po minutės tarp mūsų jis sukrauna septynias skardines sardinių ir nuvalgytą marinuotos silkės indelį: „Man patinka turėti atsargų. Nenoriu sukti galvos, ką valgyti. Pietūs ir vakarienė trunka maždaug pusę minutės, valgau atsistojęs, kartais – skaitydamas knygą.“ Valgydamas mieste su draugais, O. Sacksas taupo laiką ir dažnai iš meniu renkasi tai, ką pirmiausiai pamato. Pažvelgęs į skardinių bokštą ant stalo, atsiprašo: „Nereikėjo man jų čia nešti. Bet pagalvojau, gal pamanysi – jis tik taip sako, iš tikrųjų taip nėra. Šioks toks įrodymas, pamaniau, būtų ne pro šalį.“

Didelę O. Sackso asmeninio gyvenimo dalį tvarko pora asistentų, archyvuojančių jo užrašus ir dienoraščius. Jis pats pernelyg chaotiškas, kad galėtų nepamesti svarbių dalykų – vienas iš dalykų, nukeliavęs į tai, ką jis vadina „asmeniniu susinaikinimo lauku“, yra originalus „Prabudimų“ rankraštis. Savaitę prieš mūsų pokalbį jis ėmė vartyti prieš 50 metų rašytą dienoraštį. Dabar pats metas pratęsti temą: „Vis labiau noriu užpildyti viduryje atsivėrusią spragą.“

Kartais O. Sacksas sulaukia „Vilkui“ adresuotų laiškų. Kartais jam prireikia kelių sekundžių, kol supranta, kam jie skirti. Vienas toks laiškas, parašytas asmens, išgelbėjusio O. Sacksui gyvybę, kasmet atkeliauja iš Los Andželo. Beplaukiojantį banglente būsimą neurologą didžiulė banga bloškė ant smėlio ir, jei ne paskutinę akimirką iškelta ranka, jo nebebūtų gyvo. Ranką banga sulaužė ir stipriai išnarino petį.

„Kita banga būtų mane nusinešusi į jūrą. Jis pamatė, kas nutiko, ir ištraukė mane iš vandens. Panašiai dar kartą nutiko prieš penkiolika metų prie Long Ailendo. Tada nutrūko visos vienos kojos pakinklinės sausgyslės. Taigi rizikingų nutikimų netrūko“, – pasakoja O. Sacksas. 

Iš tikrųjų, mokslininko kūnas ir smegenys per pastaruosius šešis dešimtmečius patyrė daug žalos nuo narkotikų ir sužeidimų. Bet jis vis dar atrodo stebėtinai tvirtas. „Taip, kadaise toks buvau, bet dabar jaučiu, kaip silpstu. Savo tvirtybę privedžiau prie ribos, gal net peržengiau tą ribą.“ Prieš man išeinant, O. Sacksas pasiūlo dovanų: „Gal norėtum skardinės sardinių pietums?“

Parengė Tomas Marcinkevičius

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Kodėl Raseiniuose nebuvo Lenino paminklo ir kaip kaliniai čia išvengė Rainių likimo

Aktualu

Gedimino kalne rudens lietus atvers daugiau žaizdų?

Aktualu

Pajūrį niokoja audra, lūžta šakos, uoste ribojama laivyba

Šių laikų šnipinėjimas: 1 dalis - IMSI gaudyklė

Verslas

Vyriausybė tvirtina apynasrį prekybai: kišis į sutartis, lentynas, darbo laiką, viešins kainas

Aktualu

Dainius Kreivys: Vilniui reikia tramvajaus, tik tai išgelbės nuo spūsčių

Verslas

Aiškėja LEU rūmų likimas: kelsis trys Vilniaus kolegijos fakultetai

Aktualu

Šiaulių policija ieško tuberkulioze sergančio Stepono: jis turi būti izoliuotas

Aktualu

Etikos sargai nesiims tirti S.Jakeliūno kaltinimų dėl M.Majausko elgesio

Verslas

Rokiškio rajono meras: Indijos bendrovių 200 mln. eurų investicijos išjudins miestą

Vardai

Nauja Remigijaus Žiogo tatuiruotė ant krūtinės – laisvę simbolizuojantys sparnai

Kultūra

Artūras Tereškinas: Pirmyn į chronišką ateitį

Pasaulis kišenėje

Ohajo miesteliai ir nacionalinis lietuviškas patiekalas – vėžlių sriuba

Vardai

J.Bitinaitė apie dukros tėvą: „Sužinojusi apie nėštumą, jaučiausi nesaugiai, nieko iš jo nesitikėjau“

Verslas

„Norfos“ savininkas D.Dundulis: vienintelis dalykas, ko reikia verslui – netrukdyti

Gyvenimas

Su kurčiaisiais kolekciją sukūrusi D.Pavalkytė: rokerių rodomi ragai kurtiesiems reiškia visai ką kita

Vardai

Donatas Motiejūnas pirmąkart prakalbo apie sūnų: „Adomas – mano didžiausias gyvenimo pasiekimas“

24sek

Norai keičiasi – Jimmy Butlerio prioritetu tapo „Miami Heat“

Verslas

M.Starkevičiūtė kaltina D.Grybauskaitę ir I.Šimonytę – prašo ištirti, ar nepasipelnė iš krizės

Gazas

Lietuvos automobilių ralio čempionato finalui besiruošiantis Vaidotas Žala: paskutiniame etape – didžiulė intriga

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Kodėl Raseiniuose nebuvo Lenino paminklo ir kaip kaliniai čia išvengė Rainių likimo

Aktualu

Gedimino kalne rudens lietus atvers daugiau žaizdų?

Aktualu

Pajūrį niokoja audra, lūžta šakos, uoste ribojama laivyba

Šių laikų šnipinėjimas: 1 dalis - IMSI gaudyklė

Verslas

Vyriausybė tvirtina apynasrį prekybai: kišis į sutartis, lentynas, darbo laiką, viešins kainas

Aktualu

Dainius Kreivys: Vilniui reikia tramvajaus, tik tai išgelbės nuo spūsčių

Verslas

Aiškėja LEU rūmų likimas: kelsis trys Vilniaus kolegijos fakultetai

Aktualu

Šiaulių policija ieško tuberkulioze sergančio Stepono: jis turi būti izoliuotas

Aktualu

Etikos sargai nesiims tirti S.Jakeliūno kaltinimų dėl M.Majausko elgesio

Verslas

Rokiškio rajono meras: Indijos bendrovių 200 mln. eurų investicijos išjudins miestą

Vardai

Nauja Remigijaus Žiogo tatuiruotė ant krūtinės – laisvę simbolizuojantys sparnai

Kultūra

Artūras Tereškinas: Pirmyn į chronišką ateitį

Pasaulis kišenėje

Ohajo miesteliai ir nacionalinis lietuviškas patiekalas – vėžlių sriuba

Vardai

J.Bitinaitė apie dukros tėvą: „Sužinojusi apie nėštumą, jaučiausi nesaugiai, nieko iš jo nesitikėjau“

Verslas

„Norfos“ savininkas D.Dundulis: vienintelis dalykas, ko reikia verslui – netrukdyti

Gyvenimas

Su kurčiaisiais kolekciją sukūrusi D.Pavalkytė: rokerių rodomi ragai kurtiesiems reiškia visai ką kita

Vardai

Donatas Motiejūnas pirmąkart prakalbo apie sūnų: „Adomas – mano didžiausias gyvenimo pasiekimas“

24sek

Norai keičiasi – Jimmy Butlerio prioritetu tapo „Miami Heat“

Verslas

M.Starkevičiūtė kaltina D.Grybauskaitę ir I.Šimonytę – prašo ištirti, ar nepasipelnė iš krizės

Gazas

Lietuvos automobilių ralio čempionato finalui besiruošiantis Vaidotas Žala: paskutiniame etape – didžiulė intriga

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

32:43
00:08
05:21

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų