J.Boyne‘o knygos puikiai žinomos ir lietuvių skaitytojams. Lietuviškai išleistos tokios jo knygos kaip pasauliniu bestseleriu tapusi „Berniukas dryžuota pižama“, „Kai subyrėjo pasaulis“, „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Brokertui“, o neseniai leidykla „Balto“ išleido ir vieną garsiausių jo romanų „Širdies tūžmai neregimi“ (į lietuvių kalbą vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Šiame jaudinančiame kūrinyje per vieno žmogaus istoriją pasakojamas ir praėjusio amžiaus Airijos virsmas.
„Dar nesu buvęs Lietuvoje, tačiau labai norėčiau aplankyti jūsų šalį“, – išskirtiniame interviu 15min pasakoja rašytojas. Šis pokalbis – apie jo knygas, sudėtingą Airijos praeitį, kaltinimus, kad jis netiksliai romanuose atspindi istorinius įvykius, Johno Irvingo įkvėpimą ir kitas su literatūra susijusias temas.
– Knyga „Širdies tūžmai neregimi“, kuri neseniai išleista ir Lietuvoje, Airijoje pasirodė prieš dešimtmetį. Airijos istorija šiame kūrinyje pateikiama ne visuomet teigiamoje šviesoje. Kaip skaitytojai pačioje Airijoje reagavo į tai, kaip knygoje atspindima šalies praeitis?
– Knyga buvo sutikta labai palankiai. Per tuos dešimt metų nuo jos išleidimo ji, manau, tapo mano populiariausiu romanu – net populiaresniu už „Berniuką dryžuota pižama“. Būtent apie šią knygą skaitytojai dažniausiai kalba su manimi renginiuose ir festivaliuose.
Manau, kad Airiją vaizduoju sąžiningai. Kaip ir bet kuri kita šalis, ji nėra tobula. Praeityje ji turėjo problemų, tačiau daug dirbo, kad jas įveiktų, pasikeistų ir taptų atviresne, labiau priimančia visuomene. Ir man atrodo, kad šie pokyčiai atsispindi pačiame romane.
– Knygoje jūs atspindite šalies virsmą praėjusiame amžiuje, tačiau kaip Airija pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį – jau po to, kai kūrinys buvo išleistas? Ar matote kažkokių esminių pokyčių?
– Reikia prisiminti, kad tuomet, kai knyga buvo išleista, buvo praėję vos metai po referendumo dėl lygių santuokos teisių. Tada tapome pirmąja pasaulio valstybe, kurioje žmonės balsavimu pritarė tos pačios lyties asmenų santuokoms. Kelias iki referendumo buvo ganėtinai sudėtingas. Šalis ilgą laiką buvo labai konservatyvi ir labai katalikiška, todėl kampanija buvo gana aštri. Tačiau referendumas buvo priimtas – už balsavo 67 procentai rinkėjų. Daugiau nei du trečdaliai žmonių pasakė „taip“.
Vienas dalykas, kuris mane nustebino per pastaruosius dešimt metų, yra tai, kad po referendumo priėmimo nebuvo jokių žvilgčiojimų atgal. Žmonės tiesiog gyveno toliau. Pasaulis nesugriuvo. Manau, kad tai atvėrė kelią ir kitiems pokyčiams, pavyzdžiui, Aštuntosios pataisos panaikinimui, kuris leido įteisinti abortus Airijoje. Taigi iki 2015–2016 metų buvo ilgas pasirengimo laikotarpis, tačiau šis referendumas tapo katalizatoriumi ir kitiems pokyčiams.
– Kalbate apie tos paties lyties žmonių santuokų įteisinimą kaip pokyčių katalizatorių visuomenėje. Ir šioje knygoje homoseksualumo tapatybė yra labai svarbus aspektas. Ši tema jums labai svarbi buvo ir dėl asmeninių priežasčių – nes savo pavyzdžiu puikiai suvokėte, ką reiškia priklausyti šiai bendruomenei konservatyvioje šalyje?
– Taip, ši tema man labai asmeniška, nes aš esu homoseksualus ir augau tuo metu, kai homoseksualumas Airijoje vis dar buvo neteisėtas. Jis buvo dekriminalizuotas tik 1993 metais, tuo metu jau studijavau universitete. Žvelgiant atgal atrodo tiesiog beprotiška, kad tai buvo laikoma nusikaltimu, teoriškai už tai buvo galima net patekti į kalėjimą – nors praktiškai niekas nebuvo įkalinamas. Man buvo įdomu pažvelgti, kaip šalis, kuri tik 1993 metais dekriminalizavo homoseksualumą, per 22 metus sugebėjo pasiekti tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą. Istorijos mastu tai tėra akimirksnis.
Todėl ir pradėjau romaną 1945 metais, o paskui judėjau pirmyn kas septynerius metus, kad galėčiau sekti šiuos pokyčius ir parodyti žmogų, kuris juos išgyvena – kaip Sirilas romane. Norėjau pamatyti, kaip keičiasi žmonių požiūris, politika, religija, jaunimas – visa visuomenė. Norėjau suprasti, kaip šalis gali taip stipriai evoliucionuoti.
– Tema, kas yra normalumas, kas nusprendžia tai, yra svarbi tema jūsų kūryboje – apie tai kalbama ne vienoje knygoje. Ar tai viena iš esminių temų, kurias norite paliesti savo knygose?
– Taip, ši tema paliečiama nemažoje dalyje mano knygų. Seksualinė tapatybė aptariama ne tik suaugusiesiems skirtuose romanuose, bet ir knygose jauniesiems skaitytojams. Man svarbu rasti jautrų ir empatišką būdą apie tai kalbėti. Noriu ne tik parodyti, kaip sunku gali būti žmogui, kuris jaučiasi kitoks nei aplinkiniai, bet ir suprasti, kodėl pasaulyje vis dar egzistuoja išankstiniai nusistatymai ir neapykanta. Tikiuosi, kad kai kurie skaitytojai, perskaitę mano knygas, pakeičia savo požiūrį, nes supranta, kad po oda visi žmonės iš esmės yra vienodi, nesvarbu, ką jie myli.
Duoklė Johnui Irvingui
– Šią knygą skyrėte Johnui Irvingui. Esu skaitęs interviu, kad esate didelis jo gerbėjas, – ne tik skaitote jo knygas, bet galiausiai susidraugavote, jis pataria jums ir kūrybos klausimais. Apie šią jūsų knygą dalis skaitytojų irgi sako, kad ji yra kiek „irvingiška“ – ar pasąmoniškai jo kūryba veikė rašant „Širdies tūžmai neregimi“? ir kuri J.Irvingo knyga jums patinka labiausiai? Kaip vertinate naujausius jo kūrinius?
– Nepasakyčiau, kad tai buvo nesąmoninga įtaka. Priešingai – labai sąmoninga. Man labai patinka jo kūryba, tai, kaip jis derina humorą, dramą bei tragediją, pasakodamas žmogaus viso gyvenimo istoriją. Žinoma, norėjau parašyti savitą knygą, tačiau ją tikrai įkvėpė jo stilius ir idėjos. Jis dažnai rašo apie tai, ką pats vadina „seksualiniais autsaideriais“, ir būtent tai ir pats dariau šiame romane.
Per daugelį metų jis tapo puikiu mano draugu. Jei reikėtų išskirti vieną jo knygą, turbūt tai būtų „Sidro namų taisyklės“. Perskaičiau ją būdamas šešiolikos ar septyniolikos metų, ir ji iš esmės pakeitė mano supratimą apie romaną kaip literatūros formą. Tuo metu dar tik žengiau iš paauglių literatūros į suaugusiųjų literatūrą, ir ši knyga tiesiog apvertė mano pasaulį. Tačiau man patinka visi jo kūriniai. Net ir sulaukęs daugiau nei aštuoniasdešimties metų jis vis dar rašo puikias knygas. Naujausias jo romanas „Queen Esther“ kuris yra „Sidro namų taisyklių“ tęsinys, man labai patiko. Didžiuojuosi galėjęs dedikuoti jam šią knygą ir vadinti jį draugu.
– Šią jūsų knygą neretai kas lygina ir su Hanya Yanagihara kūriniu „Mažas gyvenimas“. Ar skaitėte ją ir kaip vertinate šiuos palyginimus?
– Taip, esu skaitęs. Esu sutikęs ir pačią H.Yanagiharą. Man labai patiko „Mažas gyvenimas“. Manau, kad pagrindinis dalykas, siejantis šias knygas, yra AIDS tema, kuri yra abiejuose romanuose. Apie tai literatūroje rašoma ne itin dažnai.
Tačiau kartu man atrodo, kad tai labai skirtingos knygos. Sakau tai ne kaip pagyrimą ar kritiką. „Mažas gyvenimas“ yra puikus romanas, tačiau „Širdies tūžmai neregimi“ yra visai kitokia knyga. Nematau tarp jų labai stipraus ryšio.
– Rašytojai neretai stengiasi per vieno žmogaus gyvenimą atskleisti visą epochą, tačiau ar jūs pats neužduodate sau klausimo – ar gali būti vienas žmogus visos visuomenės atspindys?
– Nesu tikras, kad gali visiškai atspindėti, tačiau gali labai prie to priartėti. Jau kalbėjome apie J.Irvingą. Man jo kūryboje visada patiko, kaip romanuose jis seka žmogų nuo vaikystės iki mirties. Kaip skaitytojui man tai labai patinka, kaip rašytojui – taip pat.
Vienas veikėjas gali tapti savotišku visuomenės mikrokosmosu. Per jo gyvenimą galima parodyti daugybę metaforų ir atskleisti, kaip keičiasi visuomenė. Esu tai daręs anksčiau ir tikriausiai darysiu ateityje.
– Savo knygose, net ir rašydamas rimtomis temomis, įterpiate ir humoro. Jums svarbu visuomet suteikti šviesos, lengvumo, vilties?
– Tai nepaprastai svarbu. Dažnai dėstau jauniems rašytojams universitetuose, kitose įstaigose ir visada sakau: svarbiausia – įterpkite bent kelis juokelius. Nesvarbu, kokia tamsi tema nagrinėjama, keli juokingi momentai padeda sumažinti įtampą. Tai sukuria geresnį pasakojimo ritmą, o skaitytojui kartais to reikia.
Humoras gali būti įvairus. Jis gali tiesiog prajuokinti, gali būti labai juodas arba labai subtilus. Knygoje „Širdies tūžmai neregimi“ yra nemažai vietų, kurios priverčia garsiai juoktis. Tačiau net ir tamsesnėse mano knygose, pavyzdžiui, „Berniuke dryžuota pižama“ ar „The Elements“, humorą naudoju gana dažnai. Jis padeda subalansuoti istorijoje tamsą, ir man atrodo, kad tai labai naudinga.
Kritika katalikų bažnyčiai
– Šiame kūrinyje jūs aprašote tikrus įvykius, – o kiek tikromis asmenybėmis yra paremtas pats knygos personažas Sirilas? Kiek jums, kaip rašytojui, svarbus istorinis tikslumas?
– Ne, jis nėra paremtas jokiu konkrečiu žmogumi. Tai visiškai išgalvotas personažas. Mane domino pati idėja: ką reiškė gimti 1945 metais, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, pamažu suvokti, kad esi homoseksualus, ir bandyti su tuo gyventi tokioje visuomenėje. Sirilas yra daugiau nei dvidešimt penkeriais metais vyresnis už mane, todėl susidūrė su visai kitais iššūkiais.
Istorinius elementus, realius žmones įtraukiau ir kitose savo knygose, tačiau tai vis tiek yra fikcinės jų versijos. Tai mano įsivaizdavimas, kokie jie galėjo būti. Aš įdedu jiems į lūpas žodžius, kurių jie niekada nesakė, ir priskiriu veiksmus, kurių jie neatliko. Vis dėlto stengiuosi išlikti ištikimas jų tikrajai esmei.
Aš įdedu jiems į lūpas žodžius, kurių jie niekada nesakė, ir priskiriu veiksmus, kurių jie neatliko.
– Kalbant apie istorinį tikslumą, jūsų bestseleris „Berniukas dryžuota pižama“ sulaukė ir nemažai kritikos – jūs buvote kaltinamas tuo, kad joje yra istorinių netikslumų, kad žmonės, perskaitę knygą, gali susidaryti netinkamą vaizdą apie Holokaustą, kad kuriate istorinius mitus. Kaip pats reaguojate į tokius kaltinimus?
– Šio romano paantraštė yra „pasaka“. O pasaka – tai grožinės literatūros kūrinys, kurio centre yra moralinė žinia. Tai nėra dokumentinė knyga. Tai išgalvota istorija. Todėl man atrodo absurdiška ieškoti istorinių netikslumų kūrinyje, kuris apskritai yra visiškai išgalvotas. Bruno neegzistavo. Šmuelis neegzistavo. Visa tai yra mano vaizduotės vaisius. Manau, kad bet koks kūrinys, kuris padeda jauniems skaitytojams susidomėti Holokaustu ir paskatina juos skaityti daugiau – galbūt net geresnes knygų už manąją – yra naudingas. Todėl man atrodo, kad tokia kritika yra klaidinga.
– Apie Holkaustą, Aušvicą knygų pastaruoju metu parašyta labai daug – tai netgi kartais vadinama atskira literatūros kategorija. Ar nemanote, kad tai iš dalies gali būti ir žalinga, supaprastinat, vulgarizuojant šią temą?
– Tai sudėtingas klausimas. Viena vertus, kuo daugiau apie tai rašoma, tuo geriau, nes taip neužmirštame istorijos ir išlaikome ją gyvą. Tačiau taip, kartais pasitaiko knygų, kurios, atrodytų, tiesiog išnaudoja vadinamąjį „Holokausto knygų žanrą“. Dažnai jų pavadinimai būna „kažkas iš Aušvico“, tereikia įrašyti bet kokį daiktavardį. Kartais atrodo, kad leidėjai aktyviai ieško būtent tokių projektų, ir jie ne visada yra autentiški.
Vis dėlto, kaip jau sakiau, viskas, kas skatina žmones domėtis šia tema, skaityti apie ją, rašyti ir kalbėti, savaime yra vertinga.
– Grįžtant prie „Širdies tūžmai neregimi“ – joje daug kritikos skiriama katalikų bažnyčiai. Kodėl Airijoje bažnyčia įgavo tokią stiprią galią ir ar ji, jūsų nuomone, tokia pati išlieka iki šių dienų?
– Istoriškai tai susiję su Airijos kolonizavimu. Airija tradiciškai buvo katalikiška šalis, o Anglija – protestantiška. Prieš 100-150 metų daugybės airių teisė laisvai išpažinti savo religiją buvo ribojama. Kai Airija 1922 metais tapo nepriklausoma valstybe, katalikybė tam tikra prasme triumfavo. Ji turėjo visuomenės palaikymą, ir Bažnyčia galėjo laisvai veikti. Taigi, Bažnyčios galia iš dalies kilo iš kolonizacijos istorijos.
Tačiau laikui bėgant, mano nuomone, katalikybė buvo smarkiai iškreipta. Dalis kunigų pamiršo savo tikrąjį pašaukimą – padėti žmonėms ir jais rūpintis. Kaip žinome, tarp jų buvo ir tokių, kurie įvykdė siaubingų nusikaltimų ir sugriovė daugybės žmonių gyvenimus.
Dabar situacija pasikeitusi. Bažnyčios įtaka žmonėms ir valdžiai praktiškai išnyko. Žinoma, religingų žmonių vis dar yra, tačiau tarp mano kartos žmonių jų labai nedaug. Tarp mano draugų religija apskritai nėra pokalbių tema ir nėra mūsų gyvenimo dalis. Manau, kad dėl to Bažnyčia gali kaltinti tik save pačią.
Tarp mano draugų religija apskritai nėra pokalbių tema ir nėra mūsų gyvenimo dalis.
Literatūroje mažėja autentikos
– Jūsų knygos dažniausiai skirstomos į skirtas suaugusiems ir skirtas jaunesniems skaitytojams. Ar jus pats skirtingai rašote šias skirtingo amžiaus kategorijoms priklausančius kūrinius, parenkate kitokias temas?
– Skirtumo beveik nėra. Pagrindinis skirtumas tas, kad dauguma mano knygų suaugusiesiems parašytos pirmuoju asmeniu. Rašydamas jas stengiuosi kuo giliau panirti į žmogaus psichologiją. O dauguma knygų jauniesiems skaitytojams parašytos trečiuoju asmeniu. Tokiu atveju labiau tampu pasakotoju. Jos taip pat paprastai būna trumpesnės apimties.
Tačiau iš esmės aš turiu tik vieną rašymo būdą. Jis nesikeičia, nesvarbu, ar rašau suaugusiesiems, ar jaunimui. Negaliu tiesiog persijungti į kitą smegenų dalį. Rašau istoriją, stengiuosi, kad ji būtų įdomi, veikėjai autentiški, o dialogai tikroviški. Auditorija, kuriai skirtos mano knygos, šio principo nekeičia.
– Interviu esate pasakojęs, kad kai rašėte „Berniuką dryžuota pižama“, tai padarėte labai greitai – per dvi su puse dienos. Kaip keitėsi jūsų rašymo įpročiai per visus šiuos metus?
– Tai buvo labai neįprasta ir netikėta patirtis. Dabar rašau kiekvieną dieną po kelias valandas, nes paprastai išleidžiu po vieną knygą per metus. Tačiau man tai nėra darbas ar našta. Man patinka rašyti. Žinoma, kai kurios dienos būna sunkesnės už kitas, bet pats kūrybos procesas man vis dar teikia didžiulį malonumą. Jis suteikia mano dienoms ir gyvenimui kryptį. Per daugelį metų procesas iš esmės nepasikeitė. Pirmąjį juodraštį parašau maždaug per tris ar keturis mėnesius, o paskui septynis ar aštuonis mėnesius jį nuolat perrašinėju ir tobulinu. Galiausiai per metus knyga būna paruošta.
Rašyti pradedu anksti ryte. Esu ryto žmogus, todėl prie darbo stalo paprastai sėdu apie aštuntą valandą ryto. Beveik niekada nerašau vakare. Į savo darbą žiūriu panašiai kaip į įprastą darbo dieną nuo devynių iki penkių, tik nerašau ištisai. Kiek padirbu ryte, po to kelias valandas po pietų, ir dažniausiai to pakanka. Tiek mano smegenys pajėgia produktyviai dirbti, ir to užtenka, kad istorija judėtų į priekį.
– Jūs ne tik rašote knygas, bet ir aktyviai dalyvaujate literatūriniame gyvenime. Kokius pokyčius, tendencijas pastaraisiais metais matote literatūroje?
– Visais laikais buvo daug dėmesio skiriama naujiems autoriams, ir tai yra gerai. Tačiau kartais nerimauju, kad nemažai naujų autorių nėra labai įdomūs. Dažnai pasirodo vienas sėkmingas romanas, o tada dar aštuoni ar dešimt autorių parašo labai panašias knygas ta pačia tema ar tuo pačiu stiliumi. Tokie kūriniai tampa tarsi vienas kito kopijomis. Juose trūksta vaizduotės ir autentiškumo.
Žinoma, nekalbu apie visus naujus rašytojus, tačiau norėčiau skaityti daugiau jaunų autorių, turinčių savitą balsą ir individualų stilių. Taip pat norėčiau, kad Didžiosios Britanijos ir JAV leidybos pasaulis daugiau dėmesio skirtų vertimams. Keliaudamas po įvairias šalis dažnai norėčiau perskaityti tos šalies rašytoją, kuris būtų mano kartos ar panašios kūrybinės krypties, tačiau jo kūriniai dažnai nebūna išversti į anglų kalbą.
– Jūs esate vienas labiausiai verčiamų airių rašytojų. Kaip save matote airių literatūroje, jos tradicijoje? Ir ar Airijoje, kurioje knygos turi stiprias kultūrines šaknis, literatūra vis dar užima svarbią vietą?
– Tai sudėtingas klausimas. Didžiuojuosi būdamas airis ir esu airių rašytojas. Tačiau save labiau laikau tarptautiniu rašytoju. Daugumos mano romanų veiksmas vyksta ne Airijoje, o daugelio kitų airių autorių kūriniai stipriai susiję su Airijos gyvenimu. Man įdomiau žvelgti į pasaulį už Airijos ribų. Tai nėra kritika kitiems rašytojams – kiekvienas turi savo temas ir pomėgius. Tiesiog mane labiau domina išorinis pasaulis. Todėl esu airių rašytojas, bet nelaikau savęs tipišku airių literatūros tradicijos atstovu.
Airijoje literatūra vis dar labai svarbi, čia daug knygas skaitančių žmonių. Žiniasklaida daug dėmesio skiria knygoms, kuriamos radijo laidos, laikraščiuose nuolat būna interviu su rašytojais, vyksta diskusijos apie literatūrą. Turime stiprią knygynų kultūrą ir daug literatūros festivalių, kurie sulaukia gausaus lankytojų būrio. Nei literatūrai kaip amatui, nei leidybos industrijai Airijoje grėsmės tikrai nėra.
– Ir paskutinis klausimas – ką norėtumėte, kad skaitytojai pasisemtų iš jūsų knygų? Galbūt kai ko skaitytojai kartais nepastebi – to, kas jums pačiam knygose yra svarbiausia?
– Tikiuosi, kad skaitytojai mano knygose pastebi atjautą ir žmogiškumą. Aš stengiuosi nesmerkti – bandau rasti gėrio net tuose veikėjuose, kuriuose slypi blogis. Noriu, kad personažai būtų daugiaplaniai, kad skaitytojas nejaustų visiško tikrumo dėl nė vieno iš jų. Manau, kad visi žmonės geba būti labai geri ir labai malonūs, tačiau visi taip pat padarome ir tai, dėl kurių gailimės ar gėdijamės. Būtent tokius žmones ir stengiuosi aprašyti.
