Kas būtų, jeigu galėtume gyventi dar ir dar kartą? Jei galėtume ištaisyti klaidas? Jei galėtume pakeisti istorijos tėkmę?
1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vaikas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku...
Kate Atkinson pasakoja neįtikėtiną istoriją apie begalybę galimų gyvenimų. Keista, sudėtinga, įtraukianti, puikiu stiliumi aprašyta nuolat nutrūkstančių ir vėl prasidedančių Ursulos Tod gyvenimų pynė priverčia pagalvoti – ką darytume, jeigu po šito gyvenimo eitų dar vienas? Ir dar?
Pokalbis su Kate Atkinson parengtas pagal chatelaine.com
– Kaip gimė knygos „Gyvenimas po gyvenimo“ idėja?
– Visada sunku apibrėžti, kaip kyla knygos idėja, kur jos ištakos. Man rodos, jos tiesiog lindi mano pasąmonėje, kol susiformuoja. Iš pradžių norėjau parašyti romaną apie tai, kaip viskas būtų susiklostę, jei Hitleris būtų pagrobtas vaikystėje. „Gyvenime po gyvenimo“ išsaugota kruopelė šios idėjos – tam tikra prasme, man ji tapo knygos varomąja jėga. Skirtingai nei personažai, skaitytojai ir autorius puikiai išmano istoriją ir jaučia dualizmą: ar tada Hitleris būtų tapęs kitokiu žmogumi?
Bet ilgainiui pasakojimas mane taip užvaldė, kad liko tik pirminės idėjos branduolys. Buvau užsimojusi parašyti knygą, kurios veiksmas vyktų karo metu, tiesa, planavau pasirinkti tam tikrą laikotarpį, o ne aprašinėti visą karo eigą, – ir šios dvi idėjos puikiai papildė viena kitą. Iš anksto žinojau, kad tai bus Antrasis pasaulinis karas, bet galva neišneša, kodėl nusprendžiau pradėti nuo 1910-ųjų, kai gimsta pagrindinė knygos veikėja Ursula. Juk būtent ji nuolat sugrąžinama – ir vėl viskas prasideda iš naujo... Ties 250-uoju puslapiu suvokiau, kad vis dar esu įklimpusi trečiajame dešimtmetyje, nors visiems kartojau: „Taip taip, rašau knygą apie karą!“ Kaip tik tada pagalvojau, kad mano knyga visai ne apie karą... Nė nenutuokiau, kur įsivelsiu, rašydama apie 1910–1939 metus, kol priartėsiu prie 1939–1945 metų laikotarpio.
– Užtat dabar, skaitant knygą, krinta į akis, kokie skirtingi tie du laikotarpiai – romantiškais pustoniais nuspalvinta Anglijos kaimo idilė ryškiai kontrastuoja su vėlesniais aprašymais... Kaip nusprendėte, nuo ko pradėti? Knyga prasideda epizodu, kuriame Ursula įeina į kavinę. Kodėl būtent šis momentas?
– Visada žinojau, kaip prasidės knyga. Nuo pat pradžių mėgavausi tuo epizodu. Man atrodė, kad tai intriguojantis momentas – skaitytojas paliekamas spėlioti, ar ji nužudė Hitlerį. Norėjau įdiegti skaitytojui mintį, kad tai niekada nesibaigs, kad galbūt viename iš savo gyvenimų ji tikrai nužudys Hitlerį.
Žinoma, pradėdama rašyti galvojau, kad knygoje keičiu istorijos įvykius, bet paskui supratau, kad galiu pakeisti tik Ursulos gyvenimą.
– Ar buvo sudėtinga įgyvendinti šią idėją, vis klausti savęs: „Kaip viskas būtų susiklostę, jei Ursula šį kartą pasielgtų kitaip?“
– Po teisybei, aš keičiau tik Ursulos gyvenimo kelią, o ne pasaulio istoriją. Žinoma, pradėdama rašyti galvojau, kad knygoje keičiu istorijos įvykius, bet paskui supratau, kad galiu pakeisti tik Ursulos gyvenimą.
– Bet juk tie pokyčiai veikia ir kitų gyvenimus...
– Taip, bet tai labiau primena kūrybinį procesą, nes kaskart, kai Ursula grįžta, ji miršta vis kitaip ir skaitytojas pasistūmėja dar toliau į ateitį. Manau, antrajame ir trečiajame dešimtmetyje ilgam įstrigau todėl, kad suvokiau – Ursula turi ištverti visas karo baisybes dar prieš įsisąmonindama, jog ji gali nužudyti Hitlerį. Pradėdama rašyti knygą galvojau, kad ji žino, jog turi nužudyti Hitlerį, bet paskui susivokiau: „O iš kur ji tai gali žinoti?“ Supratau, kad Ursula turi pergyventi karą. Ji turi viską ištverti, kad viename iš savo gyvenimų galėtų nužudyti Hitlerį. Tik po ilgų apmąstymų priėjau prie išvados, kad viskas turi suktis spirališkai. Sulig kiekvienu gyvenimu Ursula tampa vis stipresnė ir drąsesnė, išmoksta kažką nauja. Nepatyrusi karo siaubo ji negalėtų žengti šio žingsnio. Taigi, kaskart jos laukia du žingsniai pirmyn ir vienas atgal.
– Knygoje cituojate Niezscheʼę, ir atskleisdama, ko Ursula išmoksta kiekviename gyvenime, tarsi klausiate skaitytojo: „Kaip toli nueitum vardan visuotinio gėrio?“
– Knygoje remiuosi idėja, kad visuomeninė teisingumo ir teisėtumo koncepcija smarkiai skiriasi nuo privačiosios. Ursula yra priversta paminti visas jai įskiepytas etines normas ir elgtis priešingai, nei priimta. Manau, sulig kiekvienu gyvenimu Ursula stiprėja ir suvokia, kad žmogus turi prisiimti atsakomybę. Tik individas gali nuspręsti, kas yra gerai, kas yra blogai, koks elgesys akivaizdžiai prieštarauja teisės kodeksui, nes įstatymams turi paklusti visi. Jei kas nužudytų jūsų vaiką, neabejoju, kad jūsų instinktai reikalautų nužudyti tą žmogų. Taigi, įstatymai saugo mus nuo žiauraus elgesio. Kita vertus, dažnai toks žiaurumas, vertinant etiniu požiūriu, yra visiškai teisėtas. Ursula kaskart vis labiau tolsta nuo standartinio elgesio, nuo to, kaip elgtųsi kiti žmonės. Bet mes kalbame apie jos mokymosi procesą, jos keitimąsi – buvo neįtikėtinai sunku padaryti tą procesą miglotą, kad ji iki galo nesuprastų, kas vyksta.
– Skaitant knygą akivaizdu, kad kuo toliau, tuo labiau vystosi ši idėja.
– Kuo daugiau gyvenimų Ursula nugyvena, tuo daugiau supranta.
Tik individas gali nuspręsti, kas yra gerai, kas yra blogai, koks elgesys akivaizdžiai prieštarauja teisės kodeksui, nes įstatymams turi paklusti visi
Regis, pavyko neatskleisti visko iki galo, – nors neatidengti skaitytojams paslapties šydo buvo išties nelengva. Tiesa, rašydama aš per daug negalvoju apie skaitytojus. Tiesiog kartais peržvelgiu, ką parašiusi, ir apsvarstau, ar galėtų tai suprasti žmogus, nežinantis, apie ką romanas.
– Kiek laiko rinkote medžiagą knygai?
– Visus metus skaičiau man reikalingą literatūrą, o paskui viską kuriam laikui atidėjau, nes tiriamasis darbas gali tiesiog apsėsti. Negalima pamiršti, kad tai grožinė literatūra, romanas, ir čia svarbiausia – istorija, kurią sugalvojai. Romano autoriui galima išgalvoti kai kuriuos dalykus, kurie galėtų būti tikri. Vis dėlto turi būti atsargus, kad neiškraipytum faktų, nes rašai apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, apie realų gyvenimą. Man rodos, Rose Tremain yra pasakiusi, kad kiekvienam jos atkapstytam ir knygoje panaudotam faktui tenka vienas išgalvotas. Išties, auksinė taisyklė! Aš faktų neišgalvojau, išgalvojau tik kontekstą – juk turiu sukurti įdomią istoriją. Suprantama, kad rezultatas skiriasi nuo pradinių šaltinių. Nenorėjau rašyti knygos, kuri šaukte šauktų, kad moku valdyti lėktuvą „Halifax“, – rašytojui reikia perteikti pojūtį, o ne gilintis į detales.
Pradėdamas rašyti istoriją rašytojas turi įlįsti į personažo galvą. Suprantate, turiu būti jos galvoje 1923-aisiais, kad suprasčiau, ką jai reiškė tie metai. Aš visada taip rašau – tai lyg koks sąmonės srautas, vidinis monologas. Negaliu nerašyti. Man patinka istorija ir rašydama jaučiuosi atkurianti praeities atmosferą. Garbės žodis, tai užburiantis procesas.
– Kai kurie įvykiai Ursulos gyvenime kartojasi, bet jūs atpasakojate juos kaskart vis kitaip. Kaip pavyko to pasiekti?
– Manau, jei knygą skaitytumėte taip kaip aš, viską pamirštumėte. Niekas žodis žodin nesikartoja, identiškas tik ponios Hedok motyvas – pradžioje ir pabaigoje. Kaip skaitytoja, galiu pasakyti, kad kartais norisi grįžti prie to, ką jau perskaičiau, – juk negaliu visko įsiminti, taigi, skaitydama tokią knygą kaip „Gyvenimas po gyvenimo“ tikrai negalvočiau: „O Dieve, aš juk tai jau skaičiau.“ Greičiau jau mano reakcija būtų: „O, geras!“ Skyrius po skyriaus imčiau spėlioti: „Kaip bus šįkart? Kas skirsis ir kas bus taip pat?“ Tokia kompozicija suteikia savotišką saugumo jausmą, ir vis dėlto grėsmės nuojauta niekur nedingsta, nes niekada nežinai, kas dar gali nutikti. Šią knygą įdomu ir skaityti, ir rašyti – net jei vertintume grynai kompoziciniu požiūriu.
– Viena iš knygoje nagrinėjamų temų – kartų istorija, šeima ir jos problemos.
– Visos šeimos skirtingos. Kaip rašė Tolstojus, kiekviena šeima yra savaip nelaiminga. Neįmanoma rašyti apie laimingas šeimas, nes laimėje nėra dinamikos, reikalingos grožinei literatūrai. Mielai parašyčiau knygą apie laimingus žmones, bet negaliu. Esu susidariusi sąrašiuką darbų, kuriuos norėčiau atlikti prieš numirdama, ir vienas iš tų darbų – pamėginti parašyti knygą apie laimę ir laimingus žmones. Tik kol kas neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti tokia knyga!
– Ką turite galvoje? Tam tikrą pasitenkinimą ar labiau rezultatą, pasiektą įveikus sunkumus?
– Pasitenkinimas įmanomas ir gyvenime, ir literatūroje, bet laimė... Laimė yra beprotybė. Ką reiškia „ilgai ir laimingai“? Kaip turėtų atrodyti toks gyvenimas?
– Gal tai galėtų būti knyga vaikams, kuri nesibaigtų klasikine fraze „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai...“? Gal kaip tik čia jums reikėtų pradėti pasakojimą apie tai, kas yra tikroji laimė?
– Iš kažko esu gavusi atvirutę – žinote, vieną tų, su feministiniais juokeliais. Joje buvo pavaizduota moteris, skaitanti vaikams: „...o tada, vaikai, aš už jo netekėjau, ir gėriau, ir šokau, ir pirkau drabužius, ir apskritai puikiai leidau laiką!“ Štai jums ir „ilgai ir laimingai“!
– Tikiuosi, viename iš savo gyvenimų Ursula taip ir pasielgė.
– Taip, viename iš savo gyvenimų Ursula neabejotinai yra laiminga. Laimė įmanoma, deja, ji nelabai įdomi.
Aš buvau vienturtis vaikas. Svečiuojantis didesnėse šeimose, kur auga keli vaikai, mane visada stulbindavo agresyvaus elgesio apraiškos tarp brolių ir seserų, jų nuolatiniai ginčai, – neneigsiu, tai labai naudinga patirtis, sakyčiau, netgi savotiška terapija. Vis dėlto pašaliečiui ir dar vienturčiam vaikui, neturėjusiam galimybės to patirti, matyti tokius dalykus – siaubinga. Mano vyriausioji dukra vyresnė už jaunėlę daugiau nei šešeriais metais, jos tarpusavy per daug nesivaržė – bent jau nepastebėjau nieko panašaus. Bet, ko gero, išvysiu tą konkurenciją, kai paaugs mano anūkai, nes visi jie yra panašaus amžiaus. Man tai puiki proga patyrinėti šeimos gyvenimą, kaip sprendžiamos problemos, nes iki šiol nežinau, kaip tai vyksta...
– Trumpiau tariant, įkvėpimo semiatės stebėdama šeimas ir jų narių santykius su kitais?
– Taip, tai labai patogu. Negi manot, kad kai man prireikia personažų „komplekto“, aš tiesiog nusprendžiu: „Tegu jie visi dirba banke.“ Ne, viskas būna kiek kitaip. Tokiais atvejais labai patogu atidžiau įsižiūrėti į kokią nors šeimą... Aš sąmoningai nerašiau apie šeimas knygose apie Džeksoną Broudį. O „Gyvenime po gyvenimo“ pasakojama apie šeimą. Tačiau, jeigu reikėtų apibendrinti, sakyčiau, kad ši knyga yra apie žmones ištinkančias negandas, o ne apie gyvenimą šeimoje. Tai knyga apie karą.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
