Sekite 15min Google
Savo butą Vilniuje R.Mikutis pardavė pirkėjui, kuris net neatvyko apžiūrėti jų būsto. Ieškodami buto Italijoje jie nusprendė pasielgti taip pat – namą pirko net nenuvykę jo apžiūrėti. Tiesa, padėjo tarpininkas Italijoje, o ir prieš pirkdami jie atliko kruopščią analizę, kur verta investuoti į nekilnojamąjį turtą, o kokių vietų verčiau vengti.
Savo nuotykius tiek apie tai, kas laukia persikėlus gyventi į Italiją, tiek, į ką verta atkreipti dėmesį perkant būstą ten, R.Mikutis aprašo socialiniame tinkle „Facebook“, o neseniai išleido ir knygą „Noriu gyventi Italijoje!“.
„Pragyventi mažame šiaurės Italijos miestelyje yra 20 proc. brangiau nei Vilniuje, o pietuose viskas atsieitų atitinkamai pigiau“, – sako knygos autorius.
– Jūs rašote, kaip nuvykę į Bergamą buvote sužavėti šio miesto, bet pirmiausia itališko klimato. Kokie dar buvo pagrindiniai argumentai keltis į Italiją – turbūt visgi ne tik klimatas?
– Italija neabejotinai viena gražiausių pasaulio šalių. Architektūra, ežerai ir jūros, kalnų panoramos – lietuvį tuo labai lengva užburti, o mes net nesistengėm šių kerų nusikratyti. Jei faina – tai faina. Tuo pačiu, mums buvo labai svarbu, kad šiaurės Italija pasižymi žaluma. Čia auga ir mums įprasti, ir niekada nematyti medžiai, visokie smagūs žydintys krūmai, palmės ir t.t. Maždaug trečdalis augalų žaliuoja ištisus metus. Mes pripratę prie žalumos Lietuvoje, ir būna labai liūdna, kai žiemą viskas nusidažo daugybe pilkų atspalvių. Čia net vasario vidury pažvelgęs pro langą tos žalumos gali visai nemažai pamatyti. Na, ir aišku, reikia paminėti, kad kuo toliau į pietus, kad ir toje pačioje Italijoje, tuo tos žalumos yra mažiau.
– Knygoje jūs aprašote, kad prieš persikraustydami į Italiją net nebuvote keliavę jungiamaisiais skrydžiais. Nebuvo kartais jausmo, kad metatės į visišką avantiūrą, kuri neaišku, kaip pasibaigs?
– Aš paranojiškai viską tikrinu. Visada dešimt kartų pamatuoju, tada dar dešimt kartų pamatuoju ir tik tada pjaunu. Tiek išvaikščiojau mūsų būsimo miesto gatves per „Google Earth“, kad nuvažiavęs jaučiausi, lyg ten porą metų jau būčiau gyvenęs. Didžiausias nerimas apima jau prieš patį finalinį skrydį, kai imi abejoti savimi ir visais savo praeities sprendimais. Pradeda kilti lengva panika, imi galvoti, kad gal čia iš tiesų visišką nesąmonę darai... Su tuo sunku kovoti – turbūt tai ir buvo sunkiausias momentas.
– Suprantu, kad būstų kainos labai skiriasi – priklausomai nuo regiono, miesto. Tačiau visgi, kokios pinigų sumos reikėtų norint įsigyti vidutinės klasės butą šiaurės Italijoje? Ir ką galima įsigyti pardavus, tarkime, dviejų kambarių butą miegamajame rajone Vilniuje? Pagal ką jūs pats rinkotės gyvenamąją vietą Italijoje?
– Dideliuose miestuose čia viskas gerokai brangiau nei Lietuvoje. Vilniuje pardavęs dviejų kambarių sovietų statybos butą tikrai nieko atitinkamo, pavyzdžiui, Bergamo (maždaug Klaipėdos dydžio) mieste neįsigysi. Aš net nekalbu apie Milaną. Visa pigesnių būstų paslaptis yra ta, kad vos už keliasdešimt kilometrų nuo didžiųjų miestų būstų kainos krenta dramatiškai. Net ir šiaurėje, kur yra ganėtinai brangu, palyginus su likusia Italija, galima rasti įperkamų būstų.
Visa pigesnių būstų paslaptis yra ta, kad vos už keliasdešimt kilometrų nuo didžiųjų miestų būstų kainos krenta dramatiškai.
Kaina gali labai skirtis net ir tame pačiame miestelyje, faktorių daugybė (ar reikia lipti į kalną, ar yra stovėjimo aikštelė, ar yra liftas, ar toli prekybos centras ir t.t.). Jei norisi normalaus buto, kurio nereikia renovuoti – šiaurės Italijoje orientuočiausi į 80-100 tūkst. kaip žemutinę ribą, o pietuose ieškočiau turbūt dvigubai pigiau. Jau senokai netikrinau kainų, tad bijau sumeluoti. Iš tiesų ir gerokai pigiau galima rasti: šiaurėje kainos tokių, sakykim, gyvenamų patalpų prasideda nuo 60 tūkst., bet pasirinkimas nebus labai platus.
Mes rinkomės pagal daugelį faktorių: kaina, aišku, buvo svarbi, nes biudžetas yra toks, koks yra. Norėjom, kad netoli būtų traukinių stotis, kad prekybos centras nebūtų kažkur už kalnų, oro uostas lengvai pasiekiamas, o tada jau pasileidom plaukus ir bandėm gauti kuo geresnę vietą. Pavyko prie Komo ežero nusipirkti terasinį namą ramiame nedideliame kalnais apsuptame miestelyje. Sutilpom į 100 tūkstančių su visais mokesčiais.
– Knygoje jūs rašote, kad „galbūt Italijoje už tą savo būsto kainą galite įsigyti trigubai tiek erdvės“. Rašote, kad italai būsto ploto labai nevertina ir 40 ar 80 kvadratų būstai gali kainuoti labai panašiai. Kodėl taip yra, – ar radote paaiškinimą?
– Mažas vieno kambario butukas su langu į ežerą gali kainuoti tiek pat, kiek dvigubai didesnis kaimyno butas su langu į sieną. Kitas dalykas – šildymas. Kuo tavo būstas didesnis, tuo jį brangiau išlaikyti. Pvz., daugiau mokėsi už šildymą, kuris čia žiemomis siekia kosmines aukštumas. Už dujas vieną mėnesį sumokėjau 350 eurų ir dar pridėjau 150 už elektrą. Visa laimė, kad ten, kur gyvenam, rimtai šildytis reikia tik apie keturis-penkis mėnesius. Bet taip, pardavę 40 kvadratų butą Šeškinėje, įsigijom beveik 80 kvadratų namą su vaizdu į kalnus. 40 minučių traukiniu iki Milano centro.
– Neretai Italija apibūdinama kaip puikaus maisto šalis. Tačiau tiek knygoje, tiek savo įrašuose „Facebook“ tinkle neretai paneigiate tai – tarkime, rašote ir tai, kad kokybiškos mėsos sunku surasti.
– Skonis yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet dėl mėsos mums tikrai nesiseka. Mano manymu, prekybos centruose Italijos šiaurėje, palyginus su Lietuva, mėsos kokybė yra prastesnė. Arba turi kažkokį keistą poskonį, ar specifinį kvapą, ar dar kažką. Kožną dieną po naujieną, kaip mes sakom. Vis užsiraunam. Vakar kaip tik praplėšėm vakuumuotus šonkauliukus, kurie turėjo galiot dar 4 dienas – teko išmesti, buvo sugedę.
Išvaizda irgi nedžiugina: kiauliena kartais pasitaiko su šeriais, o vištiena beveik kiekvieną kartą būna su iki galo nenupeštom plunksnom. Aš tiesiog nustojau pirkti bet ką, kas yra ne filė. Dabar jau turiu atradęs keletą tikrai kokybiškų produktų, kurie mane džiugina ir yra skanūs, bet teko dėl to pavargti.
– Daug kas, perkantys būstą Italijoje, labai gąsdinami tenykšte biurokratija. Ar ji išties tokia klampi, o technologijos, prie kurių mes esame pripratę, Italijoje dar neretai sunkiai pritaikomos?
– Visai lengvai su ta biurokratija susitvarkėm net itališkai padoriai nemokėdami. Sudėtingiau šiek tiek, bet nesmarkiai. Jei Lietuvoje užtenka nueiti į vieną vietą – čia reikia nueiti į dvi. Na, tai paimi ir nueini. Sugaišti kažkiek ilgiau, bet kad būtų kažkas labai sudėtinga, tikrai nepastebėjau. Net jei nieko nežinai, ateini ir reikalauji to, kas, anot tavęs, tau priklauso. Tada darbuotojas pareiškia, kad jei nori gauti to, ko čia atėjai, tau dar reikia pateikti „šitą, tą ir aną“. Tada tiesiog išsiaiškini, kur tuos dalykus gauti. Nueini, gauni. Atneši, priima. Išduoda dokumentą.
Taip, lyg ir sunkiau, bet kad nors kartą būčiau mintyse nusikeikęs dėl itališkos biurokratijos – taip nebuvo. Ir nebuvo taip, kad nuolat lakstytume, – per porą savaičių sutvarkėm beveik viską.
Yra čia pritaikytų ir modernesnių sprendimų. Jei man, pavyzdžiui, reikia prasitęsti receptinius vaistus – prisijungiu prie programėlės, uždedu varneles ant tų, kurių man reikia, paspaudžiu OK ir kitą dieną jau gaunu į el. paštą elektroninį receptą. Jį tiesiai iš telefono vaistinėje nuskenuoja ir išduoda vaistus. Nereikia skambinti daktarui ar tuo labiau eiti į polikliniką dėl tokių dalykų.
– Kaip manote, kokią didžiausią klaidą daro lietuviai, ieškantys sau būsto Italijoje? Ir kokį patarimą būtumėte norėję išgirsti prieš pirkdamas būstą, kuris būtų išgelbėjęs nuo daugybės bėdų?
– Daugumos bėdų kaip ir išvengėm, o knygoje net kelis lapus prirašiau, kur galima lengvai pasirauti, bet jei reiktų tik vieną dalyką paminėti – lietuviai normaliai nepasidomi būsima kaimynyste. Galvoja, kad bus viskas kaip Lietuvoje, nusiperka iš pažiūros jaukų ir mažą butuką jaukiame miestelyje ir... patenka į nesibaigiantį chaosą. Čia žmonės yra garsūs, ekspresyvūs, o jų triukšmo tolerancijos lygis liejasi per kraštus.
Ir aš nebūtinai italus turiu omenyje. Jei kokiam miestelyje būstai labai pigūs – tai jie pigūs ne tik tau, jie pigūs visiems, tai ir kaimynystė gali pasirodyt atitinkama su chebra iš gerokai ekspresyvesnių šalių. Mūsų didžiausia klaida buvo ta, kad nebuvom iškart užsibrėžę įsigyti būsto be kaimynų ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nusipirkom namą be bendrų sienų su kitais gyventojais. Kaimynai gyvena šalia, bet mūsų sienas skiria maždaug metro tarpas, ir aš jų negirdžiu. Tuo džiaugiuosi kiekvieną dieną.
– Koks yra bendravimas Italijoje? Ar lengva įsilieti į vietos bendruomenę, kaip lengvai ji priima?
– Man sunku atsakyti į šį klausimą, nes ne draugų į Italiją atvažiavom ieškoti. Dirbam iš namų, priverstinio kontakto su vietiniais turim mažai. Visi kaimynai žiūri savo reikalų, niekas pernelyg į mus dėmesio nekreipia. Su keliais maloniau bendraujam, keliais žodžiais persimetam, bet tikrai nebuvo, kad kreivai žiūrėtų.
– Jūs aprašote kelionę „narkotraukiniu“, neretai užsimenate apie nusikalstamumą. Skaitant knygą kyla jausmas, kad nusikalstamumas ten didesnis nei Lietuvoje, arba bent jau pojūtis toks?
– Taip, čia ne taip saugu kaip Lietuvoje, bet nusikalstamumas yra ganėtinai lokalizuotas. Pavyzdžiui, neičiau vakare į mūsų miestelio stotį, bet savo rajone ramiai vaikštinėju bet kuriuo paros metu. Ta kriminalinė situacija Italijoje susidariusi dėl perpildytų kalėjimų ir specifiško teismų darbo: bylos trunka ilgai (visas procesas gali trukti 3-8 metus), o smulkūs nusikaltėliai dažnai tiesiog iškart paleidžiami į laisvę. Pasitaiko situacijų, kad plėšikas paleistas iš kameros eina į tą pačią vietą vėl plėšti jau kitą dieną. Jei nepanaudoja ginklo arba nesužaloja savo aukos, pvz., tiesiog išplėšia rankinę ir deda į kojas – didelis šansas, kad jį paleis. Girdėjau, kad yra tokių, kuriuos suima 10-20 kartų per metus. Italai tai vadina besisukančių durų fenomenu (il fenomeno delle porte girevoli).
– Jau kurį laiką gyvenate Italijoje. Kas jums yra dolce vita pojūtis šioje šalyje? Ir galbūt yra kažkoks aspektas, kultūriniai skirtumai, su kuriais vis dar sunku susitaikyti, priprasti?
– Gyvename ramiame miegamajame rajone, bet čia turime tris picerijas, banko skyrių, ledainę, saldumynų parduotuvę, buitinių prekių parduotuvę, dvi vaistines, tabakeriją, kavinę, tris bažnyčias (kaip be jų) – visa tai per penkias-aštuonias minutes kelio nuo namų pėsčiomis. Čia nėra turistų, visa tai yra skirta vietiniams iš vietinių. Lietuvoje to beveik nėra. Mūsų miegamieji rajonai yra skirti miegui, ir jei nori kažkur atsipalaiduoti – turi vykti į kažkokią kitą vietą. Čia viskas šalia.
Didžiausias kultūrinis skirtumas, prie kurio negaliu priprasti, yra viešasis vietinis transportas ir pavežėjai. Tai, be traukinių, yra absoliučiai neišvystyta sfera, Lietuvoje tikrai galim didžiuotis savo pasiekimais.
– Saulėta Italija daug kam atrodo viliojanti perspektyva, tačiau klimato atšilimo laikais tai gali atrodyti net ne privalumas, o trūkumas. Lietuvoje vasarą teko sutikti turistų iš Europos pietų, kurie sakė, kad bėga čia nuo karščių, ir gyrė lietuvišką klimatą. Ar ši kaistančios Europos perspektyva negąsdina? Nes juk ir kalbat apie tą pačią Prancūziją sakoma, kad vis daugiau kas atranda šiaurės Prancūziją, o ne pietus, kurie anksčiau buvo labiausiai viliojanti šalies dalis. Kartais nepasiilgstate lietuviško klimato?
– Ši vasara net ir šiaurėje buvo absoliuti kančia – tiek karščio bangų nebuvo regėję net patys italai. Vietiniai skundėsi, kad taip blogai dar niekada nebuvo, ir tikisi, kad daugiau tai nepasikartos. Na, kad pasikartos, tai faktas, belieka tikėtis, kad gal ne kasmet. Rimtai mąstom apie kondicionierių, bet gąsdina tas faktas, jog tie, kurie juos čia turi – nejungia. Brangu. Perspektyvos šiuo atveju stipriai nedžiugina, bet manau, kažkaip išspręsim. Gal tiesiog vasaras leisime Lietuvoje, bet dar neapsisprendėm.
– Jei reikėtų įvertinti pragyvenimo kainas Lietuvoje ir Italijoje, kokios jos būtų? Kas ten pigiau, o kas brangiau?
– Brangūs komunaliniai mokesčiai ir pigus alkoholis, manau, būtų tiksliausias aukštumų ir žemumų palyginimas. Vyno litrą gali gauti už eurą, alaus skardinę už 70 centų, o stiprieji pigesni apie 30 proc. procentų. Tuo tarpu elektra, dujos, internetas, kai kurios paslaugos atsieina kiek brangiau. Maisto kainos panašios. Bendrai paėmus, mano subjektyvia nuomone, pragyventi mažame šiaurės Italijos miestelyje yra 20 proc. brangiau nei Vilniuje, o pietuose viskas atsieitų atitinkamai pigiau.
Pragyventi mažame šiaurės Italijos miestelyje yra 20 proc. brangiau nei Vilniuje, o pietuose viskas atsieitų atitinkamai pigiau.
– Pirma jūsų knyga sulaukė nemažo dėmesio, ir jau užsiminėte, kad rašote ir antrąją. Kam bus skirta ji?
– Taip, dabar turiu dar dvi pasirašytas sutartis su „Obuolio“ leidykla. Pirmojoje knygoje pasakoju, kaip ir kodėl mes sugalvojome išsikraustyti; apie visus vargus ir džiaugsmus tame kelyje – iki pat būsto Italijoje įsigijimo. Antroji knyga bus apie pirmuosius gyvenimo Italijoje metus.
Apie visus kuriozus, nesąmones, nesusikalbėjimus, nesėkmes, juokingas situacijas ir bendrą jausmą apskritai. Trumpai tariant, turbūt bus dar įdomesnė už pirmąją, nes dažnam lietuviui tikrai smalsu sužinoti, kaip viskas vyksta iš tiesų, kai atsikraustai visiškai va bank gyventi į kitą šalį. Kaip ir pirmoje, čia bus daug humoro – lengvas ir smagus skaitinys.
Trečioji knyga bus visiškai kitokia: grožinis siaubo romanas apie baisybes, vykstančias Labanoro girioje. Aš, aišku, nuo savęs toli nepabėgsiu – tas siaubas bus praskiestas stipriom humoro dozėm, bet ir šiurpių vietų tikrai, pažadu, nepritrūks. Jei patiko mano knyga apie Italiją – siaubo romaną sugraušit su tokiu pat malonumu.
