1961 m. Maskvoje gimęs S. Žirnovas veiklą KGB pradėjo dar studijuodamas tarptautinius santykius ir užsienio kalbas. Vėliau mokėsi SSRS KGB Raudonosios vėliavos institute, kuriame buvo ruošiamas žvalgybiniam darbui užsienyje. Kaip rašo pats autorius, „ten supratau, kad diplomai tėra priedanga, nes tikroji galia dalijama užkulisiuose. Trejus metus studijavau agentų verbavimo metodus, operatyvinę psichologiją, kriptografiją, kodavimą, infiltravimo būdus, priedangos valdymą, informacijos analizę Trejus metus mokiausi meistriškai slėptis, apsimetinėti, klaidinti. Būti kitu, meluoti nedrebėdamas. Žavėti, manipuliuoti, stebėti ir likti nepastebėtas.“
Kaip sovietų saugumo agentas, Žirnovas kurį laiką dirbo Prancūzijoje, sekė tenykščio politinio ir visuomeninio elito atstovus, tačiau 1991 m. nusprendė palikti tarnybą KGB ir paviešino nemažai slaptos vidinės informacijos. Iš pradžių dėl valstybės paslapčių išdavystės Žirnovui buvo iškeltos baudžiamosios bylos, tačiau vėliau nutrauktos, nes jose labai nepalankiai skambėjo buvusių KGB, o dabar – Rusijos FST aukštų karininkų pavardės. Vis dėlto Įstaiga (kaip SSRS ir Rusijos saugumą vadina pats autorius) niekada nepaliko Žirnovo ramybėje ir metodiškai veržė kilpą aplink jo kaklą. Supratęs, kad Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje su juo gali būti susidorota tyliai, be triukšmingų baudžiamųjų bylų ir teismo, 2001 m. autorius pabėgo iš Rusijos ir gavo politinį prieglobstį Prancūzijoje. Su smulkmenišku ir kerštingu vidutinių gabumų KGB kapitonu V. Putinu autoriui teko bendrauti 1980 m., kai Maskvoje vyko olimpinės žaidynės. Žirnovas tada dar nedirbo sovietų saugumo struktūrose, buvo paprastas studentas ir Putinas apklausė jį dėl „įtartino pokalbio“ telefonu su jaunu prancūzu.
Šioje knygoje autorius siūlo pažvelgti į slaptą sovietų ir Rusijos šnipų, tėvynėje išdidžiai vadinamų žvalgais, pasaulį. Žirnovas panardina skaitytoją į garsių, pasaulio istorijos eigą pakeitusių šnipinėjimo bylų sūkurį. Čia atskleidžiami garsiausių pasaulio slaptųjų tarnybų – Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA), MI6, „Mossado“ ir, žinoma, KGB – slapčiausių operacijų užkulisiai. Autoriaus pasakojimai, kuriuose istoriniai įvykiai susipina su asmeniniais prisiminimais, padės suprasti taikytas strategijas, atskleis dramatiškas išdavystes, nušvies ambicingiausių šnipinėjimo misijų tikslus. Knyga ne tik praskleis uždangą nuo šešėlinio šnipų pasaulio – joje rasite ir gilių apmąstymų apie tai, ką iš tiesų šiems žmonėms reiškė žodžiai „ištikimybė“, „valdžia“ bei „moralė“.
„Esu buvęs KGB šnipas, – rašo autorius. – Šio sakinio turėtų pakakti, kad griūtų jūsų reputacija ir atsidurtumėte už visuomenės ribų. <...> Šnipinėjimas yra tamsioji, neteisėta ir nusikalstama geopolitikos pusė. Diplomatijai pasiekus ribas, kai oficialiosios politikos nebepakanka, į apyvartą paleidžiami šnipai. Vyriausybės jiems slapta suteikia visas įmanomas teises: visišką veiksmų laisvę, leidimą taikyti abejotinus metodus, neribotą finansavimą. Svarbiausia – pasiekti tikslus, kad ir kokie purvini jie būtų. Žinoma, visa tai daroma tik dėl nacionalinių valstybės interesų.“
Knygą iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė
Siūlome šios knygos ištrauką
Tuo metu FBI pareigūnai jau buvo surinkę viską, ko reikia, kad sulaikytų ir apkaltintų Rusijos šnipus: turėjo konkrečių įrodymų, keleto metų sekimo duomenis, perimtų žinučių. Atėjo laikas smogti. Tačiau politinis kontekstas tam buvo nepalankus.
2008 m. rugpjūtį Putino marionetė Dmitrijus Medvedevas nusprendė imtis agresijos prieš Sakartvelą: išsiuntė ten Rusijos armiją ir užėmė 20 procentų šalies teritorijos. Po keleto mėnesių, 2009 m. sausį, JAV prezidentu tapo Barakas Obama (Barack Obama) – šviežiai išrinktas atsargus intelektualas, kuris, dar nė nepradėjęs veikti, buvo apvainikuotas Nobelio taikos premija. Prezidentas naujutėlaitis, tačiau bedantis. Užuot reagavęs, Obama nusprendė nusižeminti: neišreiškė rimtesnio palaikymo Sakartvelui ir nieko nesiėmė prieš Rusiją. Pasiūlė Maskvai „perkrovimo“ politiką, pradėti santykius nuo nulio, tarsi diplomatija turėtų stebuklingą galią paversti agresorių nuolankiu partneriu.
Tikrieji srities žinovai ėmė skambinti pavojaus varpais. Priminė, kad nuo 1937 m. iki 1939 m. nuolaidžiaudami Hitleriui politikai jį tik sustiprino, ir viskas baigėsi Antruoju pasauliniu karu. O dabar? Ta pati schema. Jei Putinas nebus sustabdytas, jis tuo nepasitenkins. Po Sakartvelo seks Ukraina, Kazachstanas, o paskui Baltijos šalys, Lenkija.
Tačiau simpatiškasis bailys Obama, tarsi Daladjė (Daladier) ar koks besišypsantis Čemberlenas (Chamberlain), nusprendė vaidinti pacifistą. Padarė tą pačią istorinę klaidą: galbūt ne tokią įspūdingą, tačiau turėjusią ne menkesnių pasekmių. Vėlesni įvykiai tai tik patvirtino: 2014 m. Putinas aneksavo Krymą ir atsikando Donbaso, o 2022 m. pradėjo plataus masto puolimą prieš Ukrainą. Scenarijus buvo aiškus iš anksto.
Tačiau 2010 m. Obama apie tai negalvojo. Mus dominančiu metu svarbiausias jo rūpestis buvo birželį numatytas Medvedevo vizitas į JAV, po kurio turėjo įvykti G20 susitikimas Toronte. Nebuvo galima leisti, kad šiomis dienomis kiltų šnipinėjimo skandalas. Baltieji rūmai baiminosi diplomatinės krizės su Maskva, tad nusprendė palaukti. Iš atsargumo, nuolankumo, appeasement – rinkitės patys.
Švelnusis, bailusis prezidentas Barakas Obama siekė išvengti konfrontacijos bet kokia kaina. Stengėsi nepažeminti Kremliaus, nesutrikdyti trapaus dvišalių santykių „perkrovimo“, o svarbiausia – nesupykdyti agresoriaus. Dovanojo jam bendradarbiavimą, kurio šis nei nusipelnė, nei prašė.
Baltuosiuose rūmuose vyko begaliniai susirinkimai ir diskusijos. Ar turėtume imtis veiksmų dabar? Jai taip, tai kokių? Kai kurie aukšto rango administracijos darbuotojai buvo skeptiški, tačiau FBI nenorėjo praleisti progos ir paleisti vėjais šalies mokesčių mokėtojų pinigais finansuoto keleto metų sunkaus darbo vaisių. Jei demokratų partijos politikai nepageidauja sulaikyti tinklo narių už šnipinėjimą, teks rasti kitą, išskirtinai teisinį puolimo kampą. Jau nebe pirmą kartą JAV sistema užstrigo susidūrusi su teisinių įrodymų problema. Juk ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje mafijos krikštatėvis Alas Kaponė (Al Capone) buvo nuteistas ne už žmogžudystes ar korupciją, o už mokesčių vengimą!
Ir šį kartą vietoje kaltinimų šnipinėjimu, – juos pareiškus būtų tekę atskleisti itin slaptus sekimo metodus bei paviešinti informatorių tapatybes, – teisėsaugos atstovai pasirinko kitą, ne tokį viešą, teisinį, tačiau itin išradingą sprendimą.
Pagal Foreign Agents Registration Act (arba FARA, užsienio agentų registracijos aktą) visi JAV teritorijoje kitos valstybės naudai veikiantys asmenys privalo užsiregistruoti teisingumo departamente. Neteisėtai šalyje įsikūrę rusų šnipai ir buvo kuo tikriausi Rusijos valstybės agentai. FBI turėjo pakankamai medžiagos, kad tai įrodytų.
Savaime suprantama, joks šio vardo vertas šnipas – ir jau nieku gyvu „nelegalas“ – neis pildyti blanko ir nedės varnelės greta sakinio „Dirbu SVR“. Tačiau būtent čia ir glūdėjo piktoji sistemos ironija: neatlikę šio formalumo jie nusižengė įstatymams. Gal ir ne itin šlovinga, bet nepaprastai paveiku: teisinė kliautis užtraukė tikrą bausmę.
Prieš Aną Čapman ir Michailą Semenko FBI teko griebtis kitos strategijos. Priešingai nei kiti „nelegalai“, jie veikė vadindamiesi tikrosiomis pavardėmis: nesuklastojo gimimo datų, nenaudojo uzurpuotų pasų, negyveno dvigubo gyvenimo prabangiame priemiestyje. Be to, buvo ir oficialiai užsiregistravę kaip JAV gyvenantys užsieniečiai. Prieš teismą nieko neprikiši.
Tad FBI griebėsi klasikinio, tačiau be galo paveikaus metodo – false flag (netikros vėliavos) provokacijos. Trumpai tariant, taikiniui nusiunčiamas neva tiesiai iš Maskvos atvykęs „atsakingas pareigūnas“, kuris esą atvežė naujų nurodymų. Belieka laukti ir stebėti, ar taikinys užkibs.
Tačiau šiuo atveju įtampa buvo apsimestinė: FBI iš anksto žinojo, kuo viskas baigsis, nes rankovėje turėjo pasislėpusi kozirį – išdaviką. Ir ne bet kokį, o tikrą su jais Maskvoje dirbusį karininką iš jautriosios „nelegalų“ valdybos vadovybės. Būtent jis ir įskundė.
Išklojo viską: asmenines šnipų bylas, itin slaptus operacinius nurodymus, saugumo procedūras – pakankamai medžiagos, kad paspęstum pinkles bet kuriam šnipui, iki paskutinio. Kiekvienam „nelegalui“ buvo numatyta specifinė dar nepažįstamo SVR pasiuntinio tapatybės patvirtinimo procedūra: koduoti slaptažodžiai, sutartą ženklą atstoję daiktai. FBI žinojo viską ir šiuos vaidmenis galėjo atlikti nepriekaištingai.
