Rašytoją apie Mergaitę ir Pasakų šalį kalbina tinklaraštininkas Robertas Digitale.
– Papasakokite, apie ką yra jūsų knyga „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“?
– Tai istorija apie mergaitę, vardu Rugsėjė. Jai atsibodo nyki kasdienybė, tad ji priima Žaliojo vėjo pasiūlymą keliauti į Pasakų šalį ir leidžiasi ieškoti nuotykių. Žinoma, tie nuotykiai greitai virsta rimtais išbandymais, ir ji atsiduria mirtiname pavojuje. Jai ir jos draugams – pusiau vivernui, pusiau knygynui Nualiui, maridui Šeštadieniui ir kalbančiam žibintui Švitesėliui – tenka stoti į kovą su piktąja Markize, kuri pasinaudodama Rugsėje nori pakenkti Pasakų šaliai...
– Jūsų kūryba įvairialypė – rašote romanus, poeziją ir apsakymus. Kodėl nusprendėte parašyti knygą paaugliams? Juk iki tol kūrėte tik suaugusiesiems.
– Pirmiausia „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ buvo paminėta mano ankstesniame romane „Palimpsestas“. Taip vadinosi mėgstamiausia vienos iš pagrindinių veikėjų vaikystės knyga. Vėliau keletą sakinių iš romano aš įtraukiau ir į pačią knygą. Rašydama „Palimpsestą“ sąmoningai parinkau jai tokį ilgą pavadinimą, nes norėjau imituoti „Ozo šalies burtininko“ laikų vaikų literatūros stilistiką. Bet paskui nutiko keistas dalykas – reklaminiame „Palimpsesto“ ture skaitytojai ėmė manęs teirautis, ar toji „Pasakų šalis“ yra tikra, ar išgalvota knyga. Žinote, aš taip norėjau jiems atsakyti teigiamai, bet negalėjau, vis teisindavausi, kad tai tėra fikcija, mano vaizduotės vaisius. Tada jie klausdavo manęs, kada parašysiu knygą apie Pasakų šalį, ir man tekdavo aiškinti, kad neplanuoju to daryti – kas gi ryžtųsi išleisti tokį dalyką?
Bet kai per ekonomikos krizę mano vyras neteko darbo (tiksliau, iškart abiejų darbų) ir niekaip negalėjo susirasti naujo, o mūsų santaupos išseko, aš nusprendžiau imtis projekto, kuris padėtų mums išsikapstyti iš duobės. Kiekvieną pirmadienį įkeldavau į internetą po skyrių iš knygos apie Rugsėjės nuotykius Pasakų šalyje su prierašu: „Paaukokite, jei manote, kad ši istorija to verta“. Sulaukiau žaibiškos skaitytojų reakcijos – žinia apie mano „Pasakų šalį“ plito it gaisras prerijose. Netrukus leidykla „Feiwel and Friends“ nusipirko knygos ir jos tęsinio leidybos teises.
„Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ nuo pat pradžių buvo knyga paaugliams, toks buvo mano sumanymas. Ši istorija – tai savotiškas meilės laiškas prarastai vaikystei, tiesa, jame aš stengiausi kritiškai pažvelgti į fantastines knygas apie paralelinius pasaulius, kurias mėgau vaikystėje. Nors tai ji skiriama paaugliams, tikiuosi, kad patiks ir suaugusiesiems, nes juk iš tikrųjų mūsų augimo ir brendimo procesas niekada nesibaigia, todėl tokios istorijos nuolat perpasakojamos naujai.
– Jau pirmasis skyrius skaitytoją patraukia poetiškais aprašymais: pavyzdžiui, Žaliasis vėjas vilki „žalią švarką, žalią apsiaustą ir žalias raitelio kelnes“, Platuma ir Ilguma lankstosi „lyg laiptai, siekdamos viena kitos ir susikibdamos – delnas prie delno, pėda ant kelio, rankos į šonus“, viena iš Pasakų šalies taisyklių skelbia, kad čia „viskas juda prieš laikrodžio rodyklę“, o Žemė, pasirodo, yra „iš dalies trapezoidas, truputį deltoidas, šiek tiek teseraktas ir apskritai nemėgsta, kai ją glosto prieš plauką“! Kaip jums pavyko sukurti tokį spalvingą, užburiantį tekstą?
– Rašydama stengiausi įsigilinti į įvairių tautų pasakas ir pastebėjau, kad dažnai fėjų kalbėsena labai skiriasi (žinoma, tą patį galima pasakyti ir apie mus, paprastus mirtinguosius), o jų išdėstomos taisyklės yra, kaip čia pasakius, sutartinės, bet tik tam, kad vėliau žmogus taptų atsargesnis ir jų bijotų. Man patinka įdomūs žodžiai, pasižymintys savotiška magija, kaip kokie užkalbėjimai. Aš norėjau išsiųsti Rugsėję į tokią keistą rafinuotumo ir linksmybių kupiną vietą, kuri būtų ir labai tikroviška, ir pavojinga.
Rašydama stengiausi įsigilinti į įvairių tautų pasakas ir pastebėjau, kad dažnai fėjų kalbėsena labai skiriasi
Paprastai knygose apie paralelinius pasaulius perkeltine prasme kalbama apie vaiko įžengimą į suaugusiųjų pasaulį. Suaugusiųjų pasaulyje vyksta karai ir egzistuoja taisyklės, kurių visi laikosi, tik vaikas jų nežino. Tas pasaulis yra spalvingas ir svaigina, be to, ten vaikas įgyja visišką laivę. Rašant tokias istorijas įmantrūs žodelyčiai ir užkeikimo tipo posakiai gali būti labai paveikūs. Kaskart, vos įžengus į naują gyvenimo etapą – turiu galvoje mokyklą, darbą, technologijas, santykių sferą – kinta mūsų žodynas, mums tenka pramokti naujos kalbos. Pasakų šalyje kalbama senosios magijos ir naujausių technologijų paveiktu dialektu, mat čia labai gerbiami visi „mokšlai“, taigi, tokia vieta gali būti kokia tik nori, tik ne paprasta.
– Kuo jus traukia rašytojo profesija?
– Atsakymas į šį klausimą kinta kone kiekvieną mėnesį. Bet manau, labiausiai man patinka svajoti apie knygą, planuoti ją, pamažu auginti ir mėgautis jos herojų nuotykiais vaizduotėje. Rinkdamasi, kaip pasisuks siužetas, genėdama nereikalingas jo atšakas, atskleisdama personažų charakterius ir motyvus nuolat jaučiuosi it trankoma žaibo, kuris amžiais griauna mano planus. Rašyti – tai lyg sapnuoti atmerktomis akimis, tai pats smagiausias užsiėmimas mano smegenims, kokį tik galiu sugalvoti. Na gerai, neskaičiuojant meilės, galvosūkių sprendimo ir naujos kalbos pamokų... O juk rašymas – šių trijų dalykų miksas!
Labiausiai man patinka svajoti apie knygą, planuoti ją, pamažu auginti ir mėgautis jos herojų nuotykiais vaizduotėje
– Savo tinklalapyje minite rašytojus, kurie paveikė Jūsų kūrybą. Kokios vaikų ar paauglių knygos išmokė taip įtaigiai pasakoti istorijas?
– Neskaičiuojant tokių gigantų kaip „Narnijos kronikos“, „Žiedų valdovas“, „Ozo šalies burtininkas“, „Piteris Penas“ ir Lewiso Carollio „Alisa“, aš iki šiol dievinu Susan Cooper „Seaward“, Frances Hodgeson Burnett „Paslaptingą sodą“ ir „Mažąją princesę“, Lucy Maud Montgomery „Anę iš Žaliastogių“ ir Robin McKinley „Beauty“. Užtenka jas paminėti, ir mano veidą nušviečia šypsena. Tai knygos, kurios mane vaikystėje taip stipriai paveikė, kad aš galiu apie jas kalbėti neužsičiaupdama.
– Kaip manote, ko Jus išmokė „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“?
– Kad Pasakų šalis visada buvo ir yra, tik reikia rasti į ją kelią!
Pagal digitalestories.blogs.pressdemocrat.com parengė Jūratė Dzermeikaitė
