Sekite 15min Google
J.Topolis į susitikimą Frankfurto knygų mugėje atskuba lydimas savo dukters. „Ji parašė savo pirmąją knygą. Galbūt kitą kartą mugėje jau bus ji, o ne aš“, – sako J.Topolis. Vis ieškome ramesnės vietos pasikalbėti – aplink verda diskusijos, vyksta koncertas. „Per daug kultūros“, – juokais konstatuojame, galiausiai įsmukdami į Čekijos, kuri šiais metais yra mugės garbės viešnia, paviljono užkulisius. Pagaliau tyla, kuri mugėje neretai yra geidžiamiausia vertybė.
J.Topolis – kultinė figūra šiuolaikinėje čekų literatūroje. Tuo galima įsitikinti ir mugėje, kai matai aplink jį nuolat šmėžuojančius gerbėjus, tinklaraštininkus, norinčius interviu ar asmenukių. „Jis labai įžymus“, – kantriai atsidūsta čekų delegacijos atstovė, kai rašytojas vėl dingsta duoti eilinį trumpą interviu.
Jis garsus tiek savo knygomis, tiek biografija. Prahoje veikiančios Vaclavo Havelo bibliotekos programų direktoriumi dirbantis rašytojas sovietmečiu dalyvavo savilaidoje, 1980 m. pasirašė antisovietinį manifestą „Chartija 77“. Dėl savo veiklos negalėdamas studijuoti jis dirbo įvairius darbininkiškus darbus, 2017 m. Čekijos Gynybos ministerija suteikė J. Topoliui apdovanojimą už savilaidos platinimą ir pasipriešinimą komunistiniam režimui.
Lietuvių kalba irgi yra išleista jo kūrybos – leidykla „Aukso žuvys“ yra publikavusi jo knygą „Jautrus žmogus“ (į lietuvių kalbą vertė Vaida Braškytė-Nemeškova).
– Praėjusį kartą su jumis susitikome, kai viešėjote Vilniuje pristatydamas į lietuvių kalbą išverstą jūsų knygą „Jautrus žmogus“. Ką prisimenate iš tos viešnagės, koks Vilnius liko jūsų atmintyje?
– Puikiai prisimenu tą apsilankymą Vilniuje, nes labai didžiavausi tuo, kad mano knyga buvo išleista jūsų šalyje, mane ypač pamalonino faktas, kas kūrinys publikuotas Baltijos šalyje, nes turiu ypatingą santykį su Baltijos šalimis.
Aš aistringai skaitydavau lietuvių „miško brolių“, kovojusių prieš komunizmą, prisiminimus. Kai buvome paaugliai komunistinėje Čekoslovakijoje, „miško broliai“ mums atrodė kaip pavyzdys, o taip pat pavyzdys buvo ir „Mašino broliai“, vadovavę pasipriešinimui komunistiniam režimui Čekoslovakijoje. Jie iki šiol Čekijoje vertinami kontraversiškai, nes jie ne tik kovojo prieš komunistus, bet ir žudė policininkus. Mums patiko radikalios Baltijos pasipriešinimo grupuotės.
Taip pat, kai lankiausi jūsų šalyje, prisiminiau lenkų rašytojo Henryko Sienkiewiciaus knygą „Kryžiuočiai“. Būdamas vaikas labai didžiavausi, kad Žalgirio mūšyje Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės kovojo prieš vokiečius, o mūšiuose taip pat dalyvavo ir Čekijos kariai. Kelionė į Lietuvą man buvo tarsi vaikiškų svajonių išsipildymas – taigi, taip, tą apsilankymą prisimenu labai gerai.
Ir man labai labai liūdna, kad ant visų tų džiugių prisiminimų šešėlį meta Rusijos grėsmė ir brutalumas, iš kurios mes vis niekaip negalime išsivaduoti. Beje, būdamas Vilniuje nusipirkau nedidelę riterio statulėlę. Tikiuosi greitai vėl apsilankyti Vilniuje.
– Jūsų knygos verčiamos į daugybę kalbų, pristatomos skirtingose valstybėse. Kaip manote, kuo skiriasi tai, kaip jos suvokiamos, tarkime, Rytų ar Vidurio Europoje nuo to, kaip jas skaito Vakarų skaitytojai? Ar vis dar yra kultūrinių skirtumų?
– Man labai pasisekė, kad aš gimiau Čekijoje. Mes neturime turtingos antikinės kultūros, tačiau mes turime gilią viduramžių kultūrą ir pilis. Mes turime gotikines, barokines pilis, ir vis prisimenu rusų rašytoją Ivaną Buniną, kuris sakė, kad labai liūdi, jog gimė šalyje, kur pilys pastatytos ne iš akmens ir jos gali sudegti. Jis gimė krašte, kur pilys pastatytos iš medžio. Taigi, jis mąstė apie mus kaip apie Vidurio Europą.
Manau, kad mano knygos Vakarų šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Italija ar Anglija yra priimamos kaip Rytų ar Vidurio Europos balsas.
Pasipriešinimo pavyzdžio gali prireikti ateityje
– Neseniai jūs išleidote naują knygą. Ir skaičiau interviu, kuriame jūs sakėte, kad ji yra apie negalėjimą prisitaikyti, susitaikyti. Kaip manote, ar įmanoma prisitaikyti laike, kai visas pažįstamas pasaulis ima griūti?
– Manau, kad visgi įmanoma prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių. Prie ko mes negalime prisitaikyti, tai prie nuolatinės katastrofos. Man liūdna, kad nuo tada, kai buvau berniukas, iki šiol mes vis dar gyvename Rusijos grėsmės akivaizdoje, ir tai nesikeičia.
Ir aš nenoriu kelti panikos, tačiau kai kurie mano draugai Vokietijoje sako, kad galbūt po penkių metų ir šioje šalyje bus diktatūra. Ir galbūt nutiks tai, kas nutiko ir anksčiau, kai mes, maža valstybė, būsime įsprausta tarp dviejų didelių gigantiškų diktatūrų: Vokietijos ir Rusijos. Kol kas nenoriu apie tai galvoti, tačiau kartais atrodo, kad mes niekaip negalime išvengti istorijos ratų. Aš priklausau 1990-ųjų kartai, kuriai atrodė, kad ateina didžiulė laisvės, vilties banga, atrodė, kad ateityje – empatija, taika ir nuostabus pasaulis. Taigi, galbūt šis nuolatinis pokytis yra tik iliuzija, kurioje gyvename dėl mus supančių technologijų, o išties galbūt gyvename tame, ką galėčiau apibūdinti kaip metronomą. Kartais būna geresni periodai, kartais blogesni, tačiau tai vyksta nuolatos.
– Dabar mes matome, kad Vokietijoje kraštutinė dešinė ateina į valdžią, Prancūzijoje irgi matomos problemos, kaip ir daugybėje kitų Vakarų valstybių. Ir neretai jau Rytų, Vidurio Europa šiuo metu minima kaip pavyzdys. Jos matomos kaip valstybės, kur kas geriau suprantančios Rusijos grėsmę, blaiviau vertinančios situaciją. Ar manote, kad Europa realiai supranta situaciją, kurioje atsidūrėme, ir ko gali prireikti ateityje?
– Remdamasis savo paties patirtimi galiu pasakyti, kad pasipriešinimas ne tik būtinas, bet ir galimas. Jau pokalbio pradžioje paminėjau „miško brolius“, kurie mane taip įkvėpė, – tai pasipriešinimo pavyzdys, kurio galbūt prireiks ateityje.
Pastaruosius kelis mėnesius aš rašiau 25 puslapių esė apie britų autorių George‘ą Orwellą. Manau, kad tėra vienintelė knyga pasaulyje, nepaliekanti vilties žmonijai, ir tai yra G.Orwello „1984-ieji“. Tai tikra siaubo istorija. Bet kankinamas Vinstonas sako totalitariniam režimui, kad atsiras, kas jį sugniuždys. Gyvenimas sužlugdo totalitarinius režimus. Aš tikiu tuo.
Ir manau, kad vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti mus tamsiais laikais, jei jie ateis, kad mes išliktume ramūs, nepanikuotume, liktume stiprūs viduje ir solidarūs. Tai aš supratau dalyvaudamas „Chartija 77“ ir Rytų Europos pasipriešinimo judėjime.
– Ką reiškia būti rašytoju dabar? Ar įmanoma atsiplėšti nuo realybės? Kalbėjau su ne vienu ukrainiečių rašytoju, ir jie sakė, kad tam, jog rašytum apie tai, kas vyksta dabar, reikia distancijos, laiko. O savo naujoje knygoje jūs kaip tik neriate į šiuos laikus, jų aktualijas.
– Aš iš tiesų labai norėjau parašyti knygą apie šiuos laikus, nes manau, kad čekų literatūroje tiek daug kūrinių, kurie susiję su praeitimi, o aš norėjau kalbėti apie dabartį. Taigi, mano knygoje rašoma apie tai, kaip pasibaigia pandemija ir prasideda Rusijos invazija. Manau, kad šiais laikais rašytojui reikia rašyti apie dabartį, nes niekas nelauks to didžiojo romano kaip kad Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Vasily Grossmano „Gyvenimas ir likimas“ arba to, ką baltarusių rašytojas Vasilas Bykau rašė apie karą ir ko žmonės laukė daugybę metų. Dabar žmonės to nebelauks.
Mano knygai didelis įkvėpimas buvo ukrainiečių rašytojas Stanislavas Aseyevas. Jis buvo įkalintas Donbaso koncentracijos stovykloje. Jis – rašytojas, išėjęs į karą, ir tai, kaip jis aprašė savo patirtis šioje koncentracijos stovykloje, labai paveikė mane.
Aš ilgai dirbau redaktoriumi, rengiau nemažai reportažų kaip žurnalistas. Tačiau romano forma man atrodo patrauklesnė, nes aš galiu panaudoti fantaziją. Taip pat galiu panaudoti, tarkime, humorą, kurio negalėčiau įterpti savo reportažuose.
– Kalbate apie humorą. Kaip manote, ar jis veikia ir karo metu? Ar trauminių patirčių metu vis dar įmanoma jį naudoti?
– Manau, kad tie, kurie visiškai sugniuždyti esamos situacijos, karo, kažin ar galėtų į tai reaguoti su humoru, tačiau aš esu privilegijuotoje situacijoje, kuomet humoras gali padėti. Be to, Čekijos literatūros tradicijoje humoras yra užkoduotas. Galbūt tai būdinga mano kartai, tačiau mes negalime galvoti apie Franzą Kafką, Jaroslavą Hašeką ar Bohumilą Hrabalą nematydami humoro jų darbuose.
Mes negalime įsivaizduoti Vaclavo Havelo be jo saviironijos ir humoro jo darbuose. Bet galbūt aš esu iš paskutinės kartos čekų literatūroje, kuri taip daro.
Be to, žiūrint ir į kitas kultūras – jose humoras taip pat yra labai galinga jėga. Tarkime,
Ukrainiečių filosofas Volodymyras Yermolenko parašė esė apie V.Havelą, kuriame šio darbus vertina per humoro prizmę.
– Paminėjote F.Kafką. Išties skaitant jo kūrinius prasiskverbia tamsus humoras. Tačiau neretai žmonės skaito jo knygas kaip išskirtinai tamsias, niūrias. Ar tai susiję su tam tikru čekų humoro pajautimu, kuris galbūt ne visiems iš karto suvokiamas, pamatomas?
– Kai F.Kafka rašo svarbiausiomis savo temomis – apie biurokratiją, klerkus, tarnautojus, jis tai aprašo groteskiškai. Ir yra liudininkų pasakojimai, kad kai F.Kafka skaitydavo savo kūrinius garsiai savo draugams, jis garsiai juokdavosi.
Visiems, kas domisi F.Kafka, rekomenduočiau perskaityti labai storą, 1000 puslapių apimties vokiečių rašytojo Reinerio Stacho parengtą F.Kafkos biografiją. Šioje biografijoje jis stengiasi nusikratyti to tamsaus šešėlio, kuris apgaubęs F.Kafkos asmenybę – nes F.Kafka buvo žmogus, kuris mėgo juoktis, kuris galbūt ir neidavo dažnai į barus, tačiau mėgo vaikščioti prie upės ir linksmai leisti laiką.
Manau, kad jo asmenybė neretai apgaubta tamsos dėl to, kad jis tragiškai mirė nuo tuberkuliozės, o jo seserys buvo nužudytos koncentracijos stovykloje. Dabar kalbėdamas suvokiau, kad G.Orwellas, kaip ir F.Kafka, mirė nuo tuberkuliozės. Ir abu jie meistriškai aprašė totalitarinį biurokratinį režimą. Galbūt tai puiki idėja parašyti esė, kuriame išvesčiau paraleles tarp F.Kafkos ir G.Orwello.
Įsiveržimas į privatumą
– Jūs jau minėjote, kad nauja jūsų knyga prasideda tuo laiku, kai baigiasi pandemija. Kaip manote, ką pandemija pakeitė mūsų suvokimą apie pasaulį, visuomenę?
– Mes jau kalbėjome apie tą buvimą nuolatiniuose pokyčiuose. Ir įdomu tai, kad vos tik pasibaigė pandemija, iškart prasidėjo Rusijos invazija. Pandemija nuslinko į užmarštį kilus Rusijos grėsmei. Aš iki galvoju apie tai, kaip greitai mes paklūstame nurodymams ir rekomendacijoms, net jei tai paveikia mūsų privatumą. Žinoma, aš irgi vadovavausi tomis rekomendacijomis, nes bijojau ir norau likti gyvas. Tačiau visgi diskusijos apie tai, kaip valstybė gali įsiveržti į mūsų privačią erdvę, išlieka. Kokio lygio gali būti tas įsiveržimas? Man tai svarbi tema, ir manau, kad apie tai norėčiau parašyti romaną.
– Kalbėdamas apie savo knygas esate sakęs, kad pagrindinė jų tema meilė.
– Taip, manau, kad negali parašyti romano, kuriame nebūtų meilės. Aš rašau apie emocijas, ir savo naujausiame romane koncentruojuosi ties pagrindinio personažo meile savo sūnui. Meilė nebūtinai turi turėti erotinį atspalvį, ji turi įvairius pavidalus. Svarbu rašyti apie įvairias meilės rūšis – tėvų meilę vaikams ir atvirkščiai.
Man įdomu stebėti, kaip laikui bėgant kai kurie žodžiai praranda savo reikšmę. Pavyzdžiui, patriotizmas arba meilė savo šaliai. Per ilgus metus totalitariniai režimai pakeitė patriotizmo reikšmę. Ir nežinau, kaip yra Lietuvoje, tačiau nesu tikras, kad Čekijoje daug žmonių pasakytų, kad jie kovotų už savo šalį. Kad mirtų už savo šalį. Tačiau jie neabejotinai pasakytų, kad kovotų, norėdami apsaugoti savo šeimą, savo artimuosius. Ir tai yra meilė, tai yra meilės įrodymas.
Sugrįžo gyventi į Prahą
– Praėjusį kartą, kai kalbėjomės su jumis, pasakojote, kad išvykote gyventi iš Prahos į nedidelį miestelį, džiaugėtės buvimu ten. Ar vis dar gyvenate ten?
– Tai buvo labai trumpas laikotarpis, ir aš sugrįžau į Prahą. Nes supratau, kad myliu Prahą, šis miestas – mano širdyje. Aš visuomet norėjau gyventi kaime, tačiau greitai supratau, kad jei likčiau ten gyventi, nusigerčiau iki mirties (juokiasi).
– Visgi apsilankius dabartinėje Prahoje norisi vykti į tolimesnius rajonus, tarkime, Žižkovą ar kitus – jauti, kad ten daugiau autentiškumo. Nejaučiate, kad bent jau Prahos centras kažkiek praranda savo buvusią aurą?
– Jeigu negalvosi apie turistų srautus, Praha yra nuostabi. Tiesą sakant, kiekvienas miestas, jei jame neliktų turistų, yra nuostabus. Kas skiria Prahą nuo, tarkime, Paryžiaus ar Romos, tai, kad šis miestas per mažas, jog jame turistai galėtų paskęsti ir egzistuoti kažkur šalia. Ji maža, todėl turistai tokie matomi.
Tačiau aš taip pat prisimenu Prahą be turistų, prisimenu ją su sovietų kariais ties kiekvienu kampu, ir net jeigu nemėgstu turistų, vertinu juos kaip laisvės ženklą.
– Kas jus literatūroje domina dabar? Ar sekate naujas tendencijas, skaitote naujų rašytojų kūrinius?
– Aš mėgstu anksčiau rašiusius rašytojus. Labai mėgstu Alfredo Doblino knygą „Berlynas. Aleksandro aikštė“. Jau paminėjau F.Kafką ir G.Orwellą, jie išlieka man labai svarbūs.
Domiuosi ir šiuolaikine literatūra, keletas rašytojų patraukia mano dėmesį. Ir tai man teikia vilties, kai nuolatos girdime, kaip dirbtinis intelektas mus užvaldys, kai tiek daug komercijos literatūroje, kuri, regis, išnaikins literatūrą. Ir nemanau, kad taip nutiks – manau, kad vis dar bus rašytojų, kurie išsaugos literatūros vertę.
