Sekite 15min Google
Vos peržengusi slenkstį tikiuosi išvysti Rimą Kielienę. Mintyse jau būnu susikūrusi jos portretą: vyresnio amžiaus, apsiskaičiusi moteris, su kuria netrukus iki valios kalbėsimės apie knygas, lankytojus ir tai, ką žmonės renkasi skaityti atostogaudami.
Tačiau už prekystalio stovi Ringaudas Kiela. Kiek sutrikusi teiraujuosi, kaip jis, nė kiek nepanašus į mano įsivaizduotą Rimą, čia atsidūrė.
Jo papasakota istorija pasirodo esanti kur kas įdomesnė už mano iš anksto susikurtą scenarijų – graži, jaudinanti ir nuo pradžios iki pabaigos persmelkta meilės knygoms.
„Mano mama visą gyvenimą dirbo knygyne, pradėjo dar sovietmečiu. Jis buvo ten, kur dabar „Rimi“, – ima pasakoti Ringaudas ir išsitraukia Palangos architektūros gidą. – Va čia“, – beda pirštu.
Rima knygyne pradėjo dirbti vos dvidešimties ir knygoms atidavė maždaug penkis dešimtmečius. Ilgainiui ji tapo neatsiejama ne tik nuo šios vietos, bet ir nuo viso Palangos kultūrinio gyvenimo.
„Aš, mažas būdamas, žaisdavau tarp lentynų ir jai „padėdavau“ prekiauti. Mama labai mylėjo knygas ir lankytojus, o ši meilė buvo abipusė – ją pažinojo ir vietiniai, ir kurorto svečiai. Kas norėdavo išsirinkti knygą, būtinai ateidavo pas Rimutę patarimo.
Ji su kiekvienu pasišnekėdavo, kiekvienam surasdavo tinkamiausią skaitinį. Vaikystėje nuolat ten trindavausi, tad nieko keista, kad paaugus, įstojus į mokamas studijas ir prireikus užsidirbti, mama pasiūlė padirbėti būtent knygyne.
Ten praleidau penkerius metus. Taip ir prasidėjo mano karjera“, – šypsosi vėliau šeimos knygyno vairą perėmęs Rimos sūnus.
Ringaudas pasakoja, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę kurortą užgriuvo daugybė permainų. Viena jų neišvengiamai palietė ir knygyną.
Pasak jo, Rima aktyviai rūpinosi, kad prekybos vieta išliktų: tvarkė dokumentus, prisidėjo prie knygyno perdavimo Kultūros centrui, nors būtų galėjusi mėginti veiklą perimti pati.
„Mama buvo tarsi šaknimis įaugusi į tą knygyną – į kiekvieną ją supančią raidę, jo atmosferą, žmones, galų gale knygų kvapą. Ji labai tikėjosi, kad knygyną pavyks išsaugoti ir nepriklausomybės metais. Keitėsi valdžia, jai buvo žadama: „Jau Rimutę tai mes išsaugosime.“ Ji tuo tikėjo, nes buvo daug padariusi, kad knygynas apskritai išliktų“, – pasakoja vyras.
Vis dėlto 2003 metais savivaldybė knygyną pardavė. Jį perėmę naujieji savininkai, pasak Ringaudo, atleido visus darbuotojus.
„Mamai tai buvo toks smūgis, kad sustreikavo širdis ir ji atsidūrė ligoninėje. Tiek metų buvo atidavusi tai vietai, viską tvarkiusi, išsaugojusi. Jai tai buvo viso gyvenimo griūtis“, – sunkiai tuos įvykius prisimena Rimos sūnus.
Knygyno idėją atnešė į ligoninę
Nors pats Ringaudas to nesureikšmina, nesunku suprasti, kad mintis įkurti nuosavą knygyną gimė ne tik iš meilės knygoms, bet ir iš begalinio noro išgelbėti mamą.
„Mama dar gulėjo ligoninėje, kai sutikau kaimynę. Ji lyg tarp kitko užsiminė, kad Palangoje nuomojamos patalpos. Nuėjau apžiūrėti – vaizdas nebuvo labai viliojantis: viskas netvarkinga, apjaukta, iškart buvo aišku, kad darbo čia reikės įdėti nemažai.
Bet tą pačią dieną nuskubėjau pas mamą į ligoninę ir pasiūliau jai atidaryti nuosavą knygyną. Jai ši mintis patiko.
Pradžia nebuvo tokia sunki, kaip galėjo pasirodyti. Mamą pažinojo ne tik skaitytojai ir miestelėnai, bet ir leidyklų savininkai. Jie nuoširdžiai apsidžiaugė sužinoję, kad Rimutė neketina atsisveikinti su knygomis ir kurs savo verslą.
Taip atsirado tiekėjai, ryšiai ir visi kiti, jau gerokai mažiau romantiški, bet verslui būtini dalykai.
Sukomės dviese, kaip tik galėjome, tačiau sunku neatrodė – ir man, ir mamai šis darbas teikė nepaprastai daug džiaugsmo“, – pasakoja Ringaudas.
Skaityklės netapo priešu
Atrodytų, kad tiek metų sėkmingai veikiančiam, tačiau nedideliam ir vis labiau nišiniu tampančiam verslui turėjo smarkiai smogti elektroninių knygų atsiradimas.
Galimybė vos per kelias sekundes atsisiųsti norimą kūrinį į skaityklę išties viliojanti, juolab kad elektroninė versija neretai kainuoja gerokai mažiau už popierinę.
Tačiau Ringaudas purto galvą: daugiausia skaitytojų iš knygynų atėmė ne elektroninės knygos, o internetinė prekyba.
Sėdėdami ant sofos žmonės gali išsirinkti norimas knygas ir po kelių dienų atsiimti jas paštomate. Jokio vargo – nereikia vykti į knygyną, naršyti tarp lentynų ar ilgai rinktis.
Sutrumpėjusi tiekimo grandinė interneto pardavėjams leidžia pasiūlyti gerokai mažesnes kainas, o būtent jos, pasak Ringaudo, tampa vienu svarbiausių veiksnių, atitraukiančių pirkėjus nuo mažųjų knygynų.
„Jei pas mane ateina žmogus ir matau, kad kaina jam akivaizdžiai trukdo nusipirkti labai norimą knygą, kartais padarau nuolaidą. Būna, ir tokią didelę, kad pačiam beveik neapsimoka. Tačiau bankrutuočiau, jei taip elgčiausi kiekvieną kartą.
Kad ir kaip norėčiau, su internetine prekyba kainomis galynėtis negaliu, todėl su dalimi klientų, kuriems kaina yra lemiamas veiksnys, teko atsisveikinti. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad ne su visais.
Pastaruoju metu ypač smagu matyti vis daugiau skaitytojų, kuriems renkantis knygą reikia autentikos, gyvo bendravimo, galimybės perbraukti pirštais per knygų nugarėles.
Tai labai vertingi klientai, kuriuos atpažįstu iš tolo. Jų neskubinu, nekalbinu, leidžiu būti tiek, kiek norisi. Labai svarbu jausti skaitytoją, leisti jam būti savimi ir per jėgą nesiveržti į jo tylos pasaulį.
Kartais tokie žmonės patys išsirenka knygą, o kartais grįžta net kelis kartus, nieko taip ir neįsigiję, kol galiausiai įsidrąsina ir paprašo patarimo. Tai – didžiausias komplimentas man, kaip knygyno savininkui.
Yra buvę klientų, kuriems kone daktaru turėjau tapti. Žmogus pasakoja, kaip jaučiasi, kas vyksta jo gyvenime, ir klausia, kokią knygą jam skaityti.
Maži knygynai kitokie. Čia žmonės ateina ne tik nusipirkti knygos – jie nori pasikalbėti, pasitarti, atrasti“, – pasakoja Ringaudas.
Jis įsitikinęs, kad elektroninės knygos neišstums popierinių, o tik papildys skaityti mėgstančių bibliotekas.
„Dar tada, kai pradėjo populiarėti elektroninės knygos, vyko diskusijos, ar popierinės apskritai išliks. Pamenu, Rolandas Rastauskas sakė: „Viskas, turbūt knygoms šakės, ateina elektroninės.“ Aš atsakiau, kad popierinės knygos niekas neišstums.
Juk nuo pat mažens vaikus pratiname prie popierinės knygos. Jie auga ją vartydami, liesdami. Elektroninės knygos turi savo vietą, ypač keliaujant: kai mėnesiui išvažiuoji ir nori pasiimti penkias knygas, daug patogiau viską turėti viename įrenginyje.
Tačiau Lietuvoje elektroninės knygos taip ir neišpopuliarėjo taip smarkiai, kaip kai kuriose kitose šalyse. Dabar, atrodo, labiau populiarėja garsinės knygos.
Vis dėlto popierinė knyga liko. Man pačiam svarbus visas skaitymo procesas. Pavyzdžiui, per pandemiją, kai knygynai buvo uždaryti, perskaičiau „Šaltinį“. Užsibrėžiau kasdien perskaityti po 50 puslapių – beveik kaip atlikti darbą.
Baigęs dar kurį laiką negalėjau skaityti kitų knygų, nes po jos viskas atrodė pernelyg banalu. Dabar juokais vadinu save „Šaltinio“ ambasadoriumi – nežinau, kiek žmonių jau esu įkalbėjęs ją perskaityti“, – šypsosi Ringaudas.
Lankytojai – tarsi šeima
Knygyno savininkas pasakoja, kad kartais knygą pavyksta išrinkti taip taikliai, jog su čia užsukančiais klientais ilgainiui užsimezga ir draugystė.
„Per tiek metų daugelis tapo beveik draugais. Vieni ateina pasikalbėti apie knygas, kiti – apie krepšinį ar gyvenimą. Jau žinome vieni kitų istorijas.
Štai šią skrybėlę man parvežė viena moteris, kuri labai norėjo paskaityti apie keliones ir tolimus kraštus. Užuot tiesiog įsiūlęs jai kelionių vadovą, pasiūliau grožinę knygą, kurios siužete yra toks vingis – vaikinas išsikrausto gyventi į Vietnamą.
Jai ta knyga taip patiko, kad galiausiai su visa šeima nusprendė aplankyti Vietnamą. Iš ten ir man parvežė lauktuvių.
Ši skrybėlė man – ne tik malonus prisiminimas. Laikau ją vienoje matomiausių knygyno vietų, nes tokie dalykai geriausiai primena, kodėl svarbu tai, ką darau, ir kiek daug prasmės tame gali būti. Emocine prasme tai – vienas maloniausių atlygių“, – šypsosi Ringaudas.
„Čia – Alisa Stebuklų šalyje. Ją man padovanojo viena klientė – pati ir pagamino. Kai atnešė, iškart pasakiau, kad lėlė labai panaši į mano mamą. Ir visi, kas ją pamato, sako tą patį: čia – tikra Rimutė, sauganti knygyną.
Tai labai gražūs dalykai. Jie ir parodo, kad šis knygynas nėra vien vieta, kurioje apsikeičiama pinigais ir prekėmis.
Tai labai gražūs dalykai. Jie ir parodo, kad šis knygynas nėra vien vieta, kurioje apsikeičiama pinigais ir prekėmis.
Taip ir bendraujame su čia užsukančiais žmonėmis. Jie ateina, kalbamės apie gyvenimą. Vienam pasiūlau knygą apie psichologiją, kitam – apie dvasinius dalykus, pagal kiekvieno poreikius. Bet ilgiau pasikalbėjus tie poreikiai kartais pasikeičia, o žmogaus literatūrinis akiratis prasiplečia.
Būna, ateina žmogus ir prašo knygos, kuri padėtų įveikti perdegimą. Nusiperka. Tačiau besikalbant pasiūlau ir kokį nors grožinės literatūros kūrinį – apie tai, kas gyvenime svarbiausia, apie esminius dalykus.
Žmogus pasiima ir tą mano rekomenduotą knygą, o vėliau grįžta padėkoti. Sako, kad grožinė literatūra jam padėjo rasti daugiau atsakymų nei vadovėlis apie perdegimą.
Skaitytojai knygose ieško atsakymų. Psichologinės knygos yra gerai, tačiau aš pats daugiau atsakymų randu grožinėje literatūroje. Skaitydamas apie veikėjų išgyvenimus bandai į juos įsijausti, atpažįsti dalį savęs. Man toks kelias dažnai atrodo artimesnis ir paveikesnis“, – atvirauja knygynui dabar vadovaujantis Ringaudas.
Lėto knygyno malonumai
Ringaudas įsitikinęs, kad knygynas neturėtų būti apie skubėjimą, todėl džiaugiasi galėdamas išlaikyti čia kitokį tempą nei daugumoje tinklinių knygynų.
„Dabar viskas tapę labai susiję su verslu, pelnu ir greičiu. Daugumoje knygynų atvežamas tiražas, kurį reikia kuo greičiau parduoti. Žmonės išperka vienas knygas, jos staiga dingsta, tada visi puola pirkti kitų.
Mes su mama nuo seno stengėmės taip nevaryti arklių. Iš pagarbos skaitytojui iki paskutinės akimirkos laikydavome bent po vieną knygos egzempliorių – būtent tam žmogui, kuriam vieną dieną jo prireiks.
Su mama būdavo, kad jau sudedame neparduotas knygas į dėžes ir ruošiamės grąžinti leidyklai. Tada kaip tyčia ateina žmogus ir klausia būtent tos knygos. Dar nespėjome išsiųsti – vadinasi, turime. Tokiais atvejais labai džiaugdavomės.
Ta laimė žmogaus akyse, kai jis atranda knygą, kurios jau nesitikėjo niekur rasti, yra nepakartojama. Todėl mūsų knygyne iki šiol dažnai galima aptikti paskutinių egzempliorių, kurių kitur jau nebėra.
Jeigu knyga lentynoje laukė metus ir pagaliau buvo nupirkta, aš vėl į tą pačią vietą padėsiu kitą jos egzempliorių – net jeigu jis stovės dar metus. Man svarbu, kad žmogus ateitų, paklaustų ir aš galėčiau pasakyti: „Taip, turiu.“
Kartais turiu pasidėjęs savo egzempliorių ir duodu perskaityti – tiesiog šiaip sau, nemokamai. Jeigu knygos tiražas pasibaigęs, bandau sužinoti, kas ją turi, kur dar būtų galima rasti.
Yra buvę, kad klientei pažadėjau palikti knygą, bet per neapsižiūrėjimą ją pardaviau. Kai ji atėjo, teko pažadėti, kad vis tiek surasiu. Jeigu žmogui knyga labai svarbi, stengiesi padėti“, – mažo knygyno darbo užkulisiais dalijosi jo savininkas.
Šeimos verslas
Ringaudas pasakoja, kad pasitraukti nuo knygų mamą privertė nepagydoma liga, tačiau net ir atsidūrusi ligoninėje, ji toliau išlaikė ryšį su knygynu per sūnų.
„Mama nuo veiklos pasitraukė maždaug 2021–2022 metais, kai per pandemiją parduotuvės paskutinį kartą buvo uždarytos. Atrodė, kad tada, dar kartą atitrūkus nuo knygyno, jos sveikata ėmė prastėti, progresavo Parkinsono liga. Vėliau ji patyrė traumą ir dabar praktiškai nebesikelia iš lovos.
Jeigu ne sveikata, ji ir būdama 76-erių dar būtų dirbusi visu tempu. Vis dar pasakoju jai, kas vyksta knygyne, kaip sekasi. Nors dabar jai jau sunku kalbėti ir judėti, ji tebėra šios vietos dalis.
Dabar dirbu vienas. Kai mamai prireikė nuolatinės priežiūros, kartais viena moteris man pagelbėdavo su knygynu, kad galėčiau nuvažiuoti pas mamą padėti, tačiau iš esmės viskuo rūpinuosi pats.
Knygynas yra visas mano gyvenimas. Aš čia įaugęs ir net neįsivaizduoju savęs kitame darbe“, – atvirauja Ringaudas.
Jis neslepia besitikintis, kad vieną dieną meilę knygoms ir knygyno vairą perims kuri nors iš dukterų.
„Didžiausią susidomėjimą kol kas rodo mažoji. Kartais pozuoja su knygomis, jas pristato. Jai patinka kasa, bendravimas su žmonėmis. Vyresnioji taip pat yra užsiminusi, kad norėtų čia dirbti, nors jos charakteris kitoks.
Būtų labai gražu, jei knygynas liktų šeimoje, tačiau dar pažiūrėsime, kaip viskas susiklostys“, – apie ateities planus kalba Ringaudas.
Kai svarbiau žmogus, o ne rinkodara
Rimos knygyno savininkas gali nepavargdamas dėstyti mažų knygynų privalumus. Anot jo, per ilgus darbo metus aplink šią vietą pavyko suburti ištikimą bendruomenę, būtent ji ir yra vienas svarbiausių dalykų, kurie įprasmina darbą.
„Daug žmonių iš didmiesčių sako pavargę nuo beveidžių knygynų. Dideliuose tinkluose viską dažnai sprendžia rinkodara: kurią knygą padėti vienoje vietoje, kurią – kitoje, ką tuo metu reikia parduoti. Pats knygynas praranda veidą.
Todėl pirmiausia noriu padėkoti mūsų lojaliems klientams – ir palangiškiams, ir nuolat į Palangą atvykstantiems žmonėms. Be jų mūsų nebūtų. Tokį pasitikėjimą reikėjo pelnyti per daugelį metų – rekomenduojant knygas, bendraujant, įsiklausant.
Kai kurie žmonės juokauja, kad atvažiavę į Palangą pirmiausia eina pas mus, o tik paskui – prie jūros. Turime daug tokių klientų. Jie yra mūsų pagrindas“, – džiaugiasi knygyno savininkas.
Ringaudas pasakoja, kad per ilgus metus nusistovėjo savitas kurorto knygyno ritmas. Vasara – pats darbymetis, kai į Palangą suvažiuoja poilsiautojai.
Tačiau ir kitais metų laikais čia netrūksta veiksmo. Rugsėjį prasideda pasiruošimas mokyklai – reikia užsakyti pratybų sąsiuvinius, pasirūpinti kanceliarinėmis priemonėmis. Tuomet ateina Kalėdos. Šiek tiek atsikvėpti pavyksta tik po Naujųjų metų, bet ir ši ramybė trunka neilgai – vos pavasarį pradeda šilti orai, į Palangą vėl ima plūsti žmonės.
„Kai lyja, žmonių knygyne tikrai daugiau. Niekas neina į paplūdimį, todėl vaikšto po parduotuves. Tačiau negalėtume norėti, kad visą laiką lytų – jeigu nebūtų gero oro, žmonės apskritai nevažiuotų į Palangą. Turi būti harmonija.
Kartą apie mus su mama buvo parašytas straipsnis per labai lietingą vasarą. Visi Palangoje skundėsi prastu oru, o mes sakėme, kad mums prekyba gera. Atrodė, tarsi būtume vieninteliai laimingi žmonės visame mieste.
Knygų pardavimas niekada nėra tik prekyba. Žinoma, reikia uždirbti, išlaikyti patalpas, sumokėti sąskaitas. Tačiau jeigu galvotum tik apie tai, toks knygynas turbūt neišgyventų.
Svarbiausia yra žmonės. Kai klientas sugrįžta, pasakoja, ką perskaitė, atneša dovaną iš kelionės arba prisipažįsta, kad tavo pasiūlyta knyga pakeitė jo sprendimą, supranti, kodėl visa tai darai.
Kartais pavargsti, kartais atrodo, kad visko per daug. Tačiau mano gyvenimas yra čia. Be knygyno savęs jau neįsivaizduoju“, – šypsosi Rimos knygyno savininkas.
