Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 19d. 20:02

D.Kajokas išleido paskutinę trilogijos dalį: „Man atrodo, esu atradęs genialų dėsnį“

Donaldas Kajokas Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Donaldas Kajokas
Poetas, prozininkas ir eseistas Donaldas Kajokas pristatė naujausią savo knygą „Skudurėlių šventė“. Tai paskutinė trilogijos dalis (pirmoji – „Kazašas“, antroji – „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“). Teigiama, jog dėl sapniško, metaforų kupino teksto šis kūrinys yra svarbus literatūrinis įvykis. Tad apie tai ir kalbamės su knygos autoriumi.

– Knygos aprašyme teigiama, jog „Skudurėlių šventė“ yra apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio. Bet veikiausiai knygoje galima atrasti daugiau prasmių?

– Taip, man atrodo, kad knyga yra visiškai apie ką kita. Primityviai šnekant, tiesa, ten du vyrai miršta, lyg ir viskas. Nors iš tiesų romane paliesta labai daug problemų. Ir apie tam tikrą žmogaus vidinį budėjimą, filosofinius, teologinius niuansus. Žinoma, ji kalba ir apie mirties fenomeną – kaip tie du vyrai mirė. Romane ta pati istorija pasakojama tarsi iš trijų pusių, trijų žmonių lūpomis. Yra menininko, kūrėjo tema – knygoje veikia tobulas ir genialus smuikininkas, kuris staiga suprato, kad genialumas turi savo žavesį ir prakeiksmą. Jis įgyja galią keisti pasaulį ir pamato, kaip jis keičiasi, o tai dažniau atneša daugiau žalos nei naudos.

Žmogaus gelmė lieka nepasikeitusi, tad romanas ir apie tai.

Biblijoje parašyta, jog Dievui sukūrus pasaulį ištarta, kad tai yra gerai, ir veikėjas pradėjo suprasti, ką reiškia šis pasakymas. Juk žmogus gali kai kuriuos socialinius dalykus bandyti keisti. Visgi kiek mes matome, kaip keičiasi tas pasaulis, per tiek laiko jis vis tiek į rojų netapo panašus – vyksta karai, išlieka žmonių nuodėmės, monstriškumas. Daug kas išlieka, tik pasikeičia lukšteliai – technologijos, nauji daiktai. O žmogaus gelmė lieka nepasikeitusi, tad romanas ir apie tai.

Knygoje taip pat susipina ir judaizmo, graikų mitai. Tai tarsi kelių kultūrų sanglauda. Joje pasakojama apie labai daug ką, o kai manęs klausia, apie ką iš tikro romanas, tai galiu atsakyti labai paprastai – apie viltį, tikėjimą ir meilę, nes visi šie trys aspektai yra paliečiami. Nors tai labai abstraktu ir nieko nesako. Tiesiog reikia skaityti ir kiekvienas iš romano pasiims kažką kita.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Donaldas Kajokas pristatė naują knygą
Luko Balandžio / 15min nuotr./Donaldas Kajokas pristatė naują knygą

– Ką reiškia „Skudurėlių šventė“?

– Knygoje yra toks motyvas apie tai, kaip berniukas su savo įtėviu kėlė inkilą kovo 10-ą, Paukščių grįžimo, dieną. Vaikas pravirko ir sako, kad paukščiai neras mūsų sukalto namelio, o įtėvis atsako, kad mes pažymėsime kelią ir priraišiosim skudurėlių, kad paukščiai rastų inkilą. Inkilo ir skudurėlių metafora išlieka visame romane, kadangi keliant tą inkilą ir įvyko pagrindiniai dalykai. Su šiuo inkilo kėlimu prasideda pagrindinė istorija ir išsirutulioja iki knygos pabaigos.

– Kokio amžiaus skaitytojams ši knyga turėtų būti aktuali?

– Neįsivaizduoju skaitytojų amžiaus, kadangi pagal tai neskirstau knygų. Visgi ji gali būti aktuali tiems skaitytojams, kurie eina panašiu dvasiniu ir intelektualiniu keliu kaip aš, rašantysis. Jeigu kelias panašus, savyje ar pasaulyje ieškoma ko nors svarbaus, klausiami labai svarbūs klausimai ir į juos bandoma atsakyti, tai nėra skirtumo, kiek metų – ar dvidešimt, ar šešiasdešimt. Tiems tiks ši knyga. Jei žmogus panašių klausimų neklausia, jam tai nesvarbu ir jis gyvena kiek kitokį gyvenimą – tai nemanau, jog knyga jam patiks.

Man atrodo esu atradęs genialų dėsnį, kuris yra ir knygoje, nors visiškai ne taip įvardintas.

– Tarp antrosios ir trečiosios trilogijos knygos yra beveik 10 metų skirtumas. Kodėl buvo toks ilgas tarpas?

– Tikriausiai todėl, jog per tą tarpą parašiau po vieną poezijos ir eseistikos knygą, taip pat išleidau poezijos rinktinę. Vis kažką veikiau, nors ši knyga man buvo labai svarbi. Ji tarsi turėjo sukurti stogelį toms dviem knygoms.

Man atrodo, esu atradęs genialų dėsnį, kuris yra ir knygoje, nors visiškai ne taip įvardintas. Jis skamba taip: šviesos greitis visuomet yra nors truputėlį didesnis už tamsos greitį. Vis dėlto šviesa anksčiau ar vėliau yra stipresnė ir nugalės, kažkas įsiplieks.

Čia yra ir religiniai, teologiniai klausimai. Taip pat yra ir psichologiniai meilės klausimai, yra ir vilties. Tai didžioji trejybė, nors ir nėra konkrečiai minima knygoje, slypi tarp eilučių.

– Kiek laiko skyrėte knygos rašymui?

– Padėjęs paskutinį tašką antrojoje knygoje pagalvojau, kad čia dar reikėtų kažką tęsti. Vėliau iš savo bičiulių ir skaitytojų gaudavau klausimą, ar parašysiu, kas toliau vyko. Mintis užgimė seniai, ji buvo tik mano sąmonėje, nesirealizavo. Paskui po metų, gal kitų buvo parašyti pirmieji puslapiai ir taip po truputį vis kaupėsi. O jau rimtai rašiau paskutinius dvejus ar trejus metus. Prieš tai vyko tik medžiagos kaupimas abejojant, ar verta ar neverta rašyti.

Man pats gražiausias, geriausias ir įdomiausias periodas yra tuomet, kai knyga jau guli parašyta mano kompiuteryje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Donaldas Kajokas pristatė naują knygą
Luko Balandžio / 15min nuotr./Donaldas Kajokas pristatė naują knygą

– Kokie jausmai apima pamačius savo knygą pardavimo lentynose – ar džiaugėtės, jog pasiekėte tam tikrą tikslą, o, galbūt, atrodo, jog netrukus vėl reikės kurti nuo nulio?

– Man pats gražiausias, geriausias ir įdomiausias periodas yra tuomet, kai knyga jau guli parašyta mano kompiuteryje. Dar neatiduoda, bet suredaguota. Tuomet aš ja džiaugiuosi. Kai pasirodo knygynuose, jaučiu šiokį tokį nerimą. Juk rašau ne tik sau – jei atiduodu leidyklai, vadinasi, noriu, kad ir kiti ją perskaitytų. Tada galvoju, ar daug bus žmonių, kurie eina panašia kryptimi kur aš. Tie, kurie neina, jiems ji nebus reikalinga, gal sakys, kam tokias nesąmones iš viso rašyti. O kam nors ji bus reikalinga. Taigi kai knygą jau pamatau knygynuose, apima ne itin mielas periodas.

Tikriausiai galvosiu apie dar vieną romaną.

– Kokius ateities planus puoselėjate?

– Šiuo metu turiu keletą sumanymų. Vienas jų tikriausiai bus dar vienas romanas. Taip pat turiu prirašęs virš dviejų šimtų storų dienoraščių sąsiuvinių, todėl būtų įdomu juos paruošti spausdinimui. Žinoma, juos vien tik peržiūrėti užtruks. Nežinau, ar tie dienoraščiai ir turėtų būti kaip dienoraščiai, o, galbūt, galėtų išsirutulioti kaip kokia nors intelektualinė, dvasinė autobiografija. Tarsi tam tikro žmogaus kelias nuo kokių keturiolikos ar dvidešimties metų iki dabartinio, brandaus mano amžiaus. Planų yra ir būtų įdomu juos įgyvendinti, tik nežinau, ar įstengsiu, ar užteks laiko, jėgų ir, žinoma, sėkmės.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

15MAX