„Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys“ – ne vien dailėtyrininkams, dailės kritikams ir menininkams skirta fundamentali studija. Tai greičiau šakninės kritinio mąstymo genealogijos apžvalga, kartu vadovas, kaip nuo kritinio mąstymo pereiti prie kritinio veiksmo. Knygoje aptariamas Lietuvos dailės kritikos transformacijų šimtmetis.
Knygą polilogo principu suformavo per 50 iškiliausių gyvų ir mirusių sisteminių ir nesisteminių kritikų, transseksualinių, transanimistinių ir transnacionalinių fantomų, kolektyvinių vardų, vienasmenių organizacijų ir avatarų – tiek dar niekada ir niekas nesubūrė bendram progresyviam (ne)darbui.
Ši studija – tai skaudus smūgis „rimtajai“ ir „akademinei“ kultūroms: atskleidžiama išnaudojamoji pastarųjų kilmė, biurokratinis funkcionalizmas, struktūrinis rasizmas ir mazochistinės savęs kolonizavimo bei nuolatinės saviapgaulės patirtys.
Ši lengvai skaitoma, tačiau ypatingai gili studija padės kritinio mąstymo ir veiksmo praktikas taikyti kasdien. Susipažinę ne tik su solidžia teorine patirtimi, tačiau ir su realiais pavyzdžiais, knygos autorių istorijomis, lengvai perprasite (dailės) kritikos strategijas, kurių reikia norint pasiekti konkrečių (kritinių) rezultatų meno sistemoje ir gyvenime, meno sistemą griaunant iš vidaus ir iš išorės, o kartu atrandant autentiškus gyvenimo lygmenis, kitaip sakant ‒ nemedijuotą, neapraizgytą (meno) melo voratinkliais tikrovę.
Skaitydami šią knygą pastebėsite, kad imate mąstyti kitaip ir taikyti tokius veiklos būdus, kurie pridarys oficialioje (meno) sistemoje jums problemų, ims trukdyti sėkmingai (menininko ar kritiko) karjerai, paprastai tariant, suprasite gyveną iliuzijoje. Kita vertus, tinkamai apvertę, apmąstę ir kūrybiškai aktualizavę daugybę studijoje pateikiamų patarimų ir pavyzdžių, lygiai taip pat sėkmingai galėsite paversti oportunizmo įrankiais žūtbūt siekiant karjeros tam tikroje srityje (kai kurie knygos autoriai to nerekomenduoja daryti, nes tai tiesiausias kelias tapti psichopatu, nors kapitalistinėje sistemoje toks charakterio nuokrypis vis dar laikomas privalumu). Autoriai ne tik itin originaliai ir kompetentingai aptaria įvairias teorijas ir metodologijas, o tyrinėja tiek jas, tiek praktinius kritikos būdus ir strategijas, vienu metu pasitelkdami sokratiškąjį (sporadiškąjį) dialogą, pilvakalbystę, filosofinį tekstą, tiek grafines medijas – brėžinius, piešinius, grafemas, situgafus, tiek poetines priemones – aforizmus, metaforas, hiperboles, derinamas su rūstaus natūralizmo intarpais.
Galų gale, knygą (jos kūną, jos audinius) galima suvokti ir kaip laiko mašiną.
Knygoje pateikiamos interaktyvios pratybos, kaip perkoduoti kalbą, sutraukyti akademinių getų spygliuotas vielas, kartu perkoduojant ir tikrovę. Kaip teigia vienas knygos autorių, nesisteminės filosofijos Lietuvoje atstovas, kvantinės ir negatyviosios semiotikos vienas pradininkų, psch.dr. Redas Diržys: „Ateitis bus tokia, kokius terminus, priemones naudosime: nacionalinius ‒ nacionalistinė, kolonijinius ‒ kolonizuota, nemedijuotus ‒ nenuspėjama. Tai, ką mąstome [sąvokomis], yra praeitis, o ateitis formuojama konkrečiais veiksmais ‒ konkrečiu darbu.“
„Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys“ – tai parankinė knyga visų pirma jauniems žmonėms, kuriems yra būtina (bent jau bandyti) atsispirti vis stiprėjančiai akademinės ir rimtosios kultūros ideologinei indoktrinacijai.
Tai knyga visiems ir kiekvienam, kas nori užsiimti kritika, beje, tokia, kuria remiantis, galima pradėti organizuotis ir gyvenimui. Dėl to išskirtinai plačiai yra nagrinėjamos pačios įvairiausios mirties, negyvenimo, zombiškumo formos, apraiškos ir suvokimai.
