Sekite 15min GoogleKaip rašo BBC, tikroji šio kūrinio žinutė, kalbanti apie vienatvę, atstūmimą ir žmogaus atsakomybę už savo kūrinį, dažnai lieka populiariosios kultūros šešėlyje.
1816 metų vasarą, prie Ženevos ežero esančioje Diodačio viloje, susirinko būrelis bičiulių. Tarp jų buvo poetas lordas Byronas, jo gydytojas Johnas Polidori, poetas Percy Shelley ir vos aštuoniolikmetė Mary Wollstonecraft Godwin, vėliau tapusi žinoma Mary Shelley vardu.
Vieną lietingą vakarą Byronas pasiūlė kiekvienam parašyti po istoriją apie vaiduoklius. Jaunoji Mary tuomet nė nenumanė, kad jos sumanymas taps vienu įtakingiausių kūrinių literatūros istorijoje.
Po dvejų metų, 1818-aisiais, pasirodė jos romanas „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“. Jame pasakojama apie jauną mokslininką Viktorą Frankenšteiną, kuris, vedamas ambicijų, sugeba suteikti gyvybę iš negyvų kūnų dalių sukurtai būtybei. Tačiau išvydęs savo kūrinį, mokslininkas išsigąsta ir jį atstumia.
Ši istorija laikoma vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanų, tačiau kartu tai gotikinis siaubo kūrinys, tragedija ir pasakojimas apie žmogaus prigimtį.
Pabaisa, užkariavusi pasaulį
Per daugiau nei du šimtmečius „Frankenšteinas“ tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi. Jo motyvai pasirodė kine, teatre, komiksuose, vaizdo žaidimuose ir muzikoje.
Vienas pirmųjų ekranizacijų buvo dar 1910 metais sukurtas trumpametražis Thomaso Edisono kino kompanijos filmas. Vis dėlto didžiausią įtaką tam, kaip šiandien įsivaizduojame Frankenšteino pabaisą, padarė 1931 metų Jameso Whale'o filmas, kuriame būtybę įkūnijo Borisas Karloffas.
Būtent ši ekranizacija įtvirtino šiurpų, beveik nekalbantį monstrą ir išprotėjusio mokslininko įvaizdį.
Vėliau savo „Frankenšteino“ interpretacijas pristatė Melas Brooksas, Kennethas Branaghas ir kiti kūrėjai. 2025 metais pasirodė ir režisieriaus Guillermo del Toro ekranizacija, kurioje Viktorą Frankenšteiną vaidina Oscaras Isaacas, o jo sukurtą būtybę – Jacobas Elordi.
Tačiau didžiulė kino ekranizacijų sėkmė turėjo ir kitą pusę – ilgainiui ji nustelbė pačios M.Shelley romano esmę.
Kaip knygoje „Frankenstein: The First Two Hundred Years“ pastebi kino istorikas Christopheris Fraylingas, Holivudas taip stipriai pakeitė visuomenės supratimą apie šią istoriją, kad ilgainiui galėjo susidaryti įspūdis, jog būtent kino industrija ir sukūrė Frankenšteiną.
Kodėl ši istorija gąsdino XIX amžiaus visuomenę?
M.Shelley romaną parašė laikotarpiu, kai visuomenėje sparčiai augo susidomėjimas mokslo galimybėmis, tačiau kartu stiprėjo nerimas dėl žmogaus bandymų peržengti gamtos nustatytas ribas.
Rašytojos biografijos „In Search of Mary Shelley“ autorė Fiona Sampson BBC aiškina, kad modernėjantis pasaulis skatino baimę dėl to, ką žmonija gali pasiekti pasitelkdama mokslą ir technologijas.
XIX amžiaus pradžioje buvo aktyviai diskutuojama apie gyvybės prigimtį ir net galimybę prikelti mirusiuosius. Vienas iš M.Shelley įkvėpimo šaltinių buvo galvanizmo eksperimentai, kurių metu elektros srove buvo stimuliuojami negyvi organizmai.
Italų mokslininkas Luigi Galvani tyrinėjo elektros poveikį varlių raumenims, o jo sūnėnas Giovanni Aldini 1803 metais eksperimentavo su neseniai mirties bausme nubausto žmogaus kūnu.
Vis dėlto pačiame romane mokslinis būtybės sukūrimo procesas aprašytas labai miglotai. M.Shelley nesileido į išsamias technines detales, todėl istorija išliko aktuali net ir keičiantis mokslui.
Ilgainiui Frankenšteino vardas tapo perspėjimu apie nekontroliuojamos pažangos pavojus – nuo branduolinio ginklo ir genetinių modifikacijų iki šiandieninių diskusijų apie dirbtinį intelektą.
Tikroji pabaisa – ne ta, kurią įsivaizduojame?
Nors populiariojoje kultūroje Frankenšteino kūrinys dažniausiai vaizduojamas kaip grėsminga, beveik nekalbanti pabaisa, originaliame romane jis yra gerokai sudėtingesnis personažas.
M.Shelley suteikė būtybei gebėjimą kalbėti, mąstyti, skaityti ir išgyventi sudėtingas emocijas. Ji trokšta meilės, supratimo ir žmogiškojo ryšio, tačiau susiduria tik su baime ir atstūmimu.
Ji trokšta meilės, supratimo ir žmogiškojo ryšio, tačiau susiduria tik su baime ir atstūmimu.
Būtybė gimsta ne kaip blogio įsikūnijimas. Žiaurumas atsiranda vėliau, kai ją atstumia ne tik jos kūrėjas, bet ir visuomenė.
Ši romano dalis įgauna dar gilesnę prasmę žinant pačios rašytojos biografiją. M.Shelley motina Mary Wollstonecraft mirė netrukus po dukters gimimo, o pati rašytoja, kurdama „Frankenšteiną“, jau buvo netekusi kūdikio.
Todėl romanas gali būti skaitomas ne tik kaip perspėjimas apie mokslo pavojus, bet ir kaip pasakojimas apie tėvų atsakomybę, vaikų apleidimą ir skaudžias atstūmimo pasekmes.
F.Sampson teigimu, romano stiprybė slypi tame, kad skaitytojai gali atpažinti save abiejuose personažuose. Viena vertus, visi kartais elgiamės pernelyg ambicingai, kita vertus, kiekvienas esame patyrę vienatvę ar atstūmimą.
Būtent todėl ši istorija kalba ne tik apie monstrus, bet ir apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
Guillermo del Toro sugrąžino pamirštą istorijos pusę
Naujausioje „Frankenšteino“ ekranizacijoje režisierius Guillermo del Toro siekė sugrąžinti tai, kas ankstesnėse interpretacijose dažnai likdavo nuošalyje – būtybės žmogiškumą.
Dar prieš 2025 metų Venecijos kino festivalyje įvykusią filmo premjerą režisierius pasakojo, kad jo kūrinys yra ne tiek siaubo istorija, kiek pasakojimas apie iš kartos į kartą perduodamą šeimos skausmą.
Šioje interpretacijoje Viktoras Frankenšteinas tampa žiauriu tėvu, atstumiančiu savo paties sukurtą būtybę.
G. del Toro yra ne kartą pasakojęs, kad vaikystėje pats jautėsi svetimas aplinkiniam pasauliui, todėl M.Shelley sukurtas personažas jam buvo itin artimas.
2018 metais, atsiimdamas BAFTA apdovanojimą už filmą „Vandens forma“, režisierius dėkojo M.Shelley už tai, kad ji suteikė balsą tiems, kurių niekas nenori girdėti, ir padarė matomus tuos, kurių visuomenė nepastebi.
Praėjus daugiau nei 200 metų nuo „Frankenšteino“ pasirodymo, jo istorija ir toliau kelia klausimus apie žmogaus atsakomybę už savo kūrinius, mokslo ribas ir visuomenės gebėjimą priimti kitokius.
Ir nors Frankenšteino pabaisa tapo vienu atpažįstamiausių siaubo kultūros simbolių, tikrasis M.Shelley romano siaubas galbūt slypi visai ne jos išvaizdoje, o žmonių elgesyje su ja.
