Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 21d. 20:00

Detektyvo „Spėk, kas?“ autorius Ch.McGeorge’as: „Jaučiausi, lyg kurčiau choreografiją“

Chrisas McGeorge'as
Stopkadras / Chrisas McGeorge'as

Chrisas McGeorge’as, detektyvinio romano „Spėk, kas?“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, išleido „Tyto alba“) autorius – britų rašytojas, klasikinių detektyvų gerbėjas. Šiurpią istoriją jis papasakojo remdamasis klasikiniais Arthuro Conano Doyle’io ir Agathos Christie kūrybos principais. Bet savaip. Debiutiniame romane, tapusiame bestseleriu, – dabartis, kupina stipriausių pojūčių ir staigiausių posūkių.

„Spėk, kas?“ – užrakinto kambario byla. Šeši žmonės, atsidūrę košmare: vonioje – lavonas žmogaus, su kuriuo jie visi bent kartą buvo susitikę. Įkalinti keturiasdešimt ketvirtame viešbučio aukšte, jie laukia, kol vienas jų – Morganas Šepardas – ras žudiką. Jeigu nepavyks nustatyti žmogžudžio, žus ir jie, ir visi viešbutyje apsistoję žmonės.

„Thrillers & More“ autorei Miriam van der Lindem Chrisas McGeorge’as papasakojo apie debiutinio romano idėją, apie dvi katės ir kitus namuose siautėjančius augintinius ir apie būtiną foninį triukšmą.

– Sveikiname su puikiu debiutu! Tikriausiai jaučiatės devintajame danguje! Ar apsipratote su šia mintimi, o gal vis dar žnaibote save abejodamas, ar tai tikra?

– Iš tikrųjų apima keistumo jausmas. Visą gyvenimą lauki šios akimirkos, o kai ji ateina – kai pasirodo knyga – viskas atrodo tiesiog nuostabu. Bet gyvenimas eina toliau. Nesakau, kad nesididžiuoju ir kad nesu dėkingas visiems ir už viską, bet išaušta nauja diena, sėdi rašyti antrosios knygos ir galvoti apie trečiąją (nes sutartį pasirašei dviem knygoms, tad privalai pamąstyti ir apie trečiąja).

Smagiausia buvo sulaukti atsiliepimų iš Anglijos ir Olandijos, išgirsti, kaip entuziastingai žmonės reaguoja į tavo kūrinį. Žmonės dalijasi savo teorijomis, nuomonėmis, įvardija mylimiausius veikėjus – tai mane labiausiai džiugina kaip rašytoją.

– Apie jus beveik nieko nežinome, kas tas Chrisas McGeorge'as? Papasakokite apie save, kiek jums pačiam norisi.

– Man 26-eri. Gyvenu Anglijos šiaurės rytuose su mama, dviem katėm, keturiom jūrų kiaulytėm ir žiurkėnu. Mane domina sudėtingos koncepcijos ir viskas, kas nėra norma, visokie neįprasti dalykai. „Spėk, kas?“ – mano debiutinis romanas, šiuo metu jis parduodamas dvylikoje šalių (interviu duotas 2018 m. gegužę – vert. past.). Gyvendamas Londone dvejus metus studijavau detektyvo žanrą. Sičio universitete gavau kūrybinio rašymo (detektyvo ir trilerio) magistro laipsnį, tada nusprendžiau toliau eiti šiuo keliu ir išleisti knygą. „Spėk, kas?“ buvo mano baigiamasis kurso darbas! Tada mane pastebėjo agentė, o vėliau – leidėjas.

– Kaip kilo romano idėja?

– Kaip išbandymas sau pačiam. Ar galėtų kas nors – tarkim, aš pats – parašyti knygą apie žmogžudystę, kurios veiksmas vyksta viename kambaryje? Kai šauna tokia mintis, užplūsta didžiulis entuziazmas. Žinojau, kad tai bus painiausia mano papasakota istorija, todėl ir ėmiausi. Man patinka nertis iš kailio ir žengti keliu, kurį nuėjęs tapsiu geresniu rašytoju. Uždara detektyvo aplinka buvo pirmasis sumanymas, paskui ėmiau galvoti apie veikėjus. O Morganas Šepardas, narpliojantis žmogžudystę, atėjo iš romano, kurį esu pradėjęs rašyti. Kai sugalvojau į tą viešbučio kambarį įvesti Šepardą – visi detektyvo taškai susijungė!

Chrisas McGeorge „Spėk, kas?“
Chrisas McGeorge „Spėk, kas?“

– Ar visada svajojote rašyti?

– Nepasakyčiau, kad „rašyti“ – tinkamiausias žodis, aš visada norėjau pasakoti istorijas. Vaikystėje kūriau komiksų knygeles, pirmuosius dešimt gyvenimo metų svajojau dirbti „Pixar“ animatoriumi (dievinu „Žaislų istoriją“). Išklausiau vieną filmų rašymo ir režisūros kursą, bet kurti filmą buvo taip sunku, patyriau tiek streso, kad galiausiai supratau: labiausiai man patinka rašyti romanus. Filmo kūrimas – komandinis darbas, ir tai puiku, o romano rašymas – individualisto džiaugsmas. Žinoma, prie to prisidėjo ir mano redaktorė, ir agentė, bet vis tiek, paėmęs į rankas „Spėk, kas?“, žinau, kad kiekvienas žodis yra mano.

– Parašyti įdomią istoriją, kurioje veikia tik keli personažai, įkalinti viešbučio kambaryje, – rimtas iššūkis. Ar buvo sunku?

– Kai visa istorija klostosi viename viešbučio kambaryje, didžiausia problema – vietos trūkumas. Privalėjau visą laiką sekti, kur tie šeši žmonės ir ką jie veikia. Tarkim, jeigu vienas ką nors pasako (ar net sušnabžda) stovėdamas kampe – kas jį gali išgirsti ir sureaguoti? Jaučiausi, lyg kurčiau choreografiją spektakliui, kone instruktuodamas veikėjus, kur jiems eiti toliau, kad neatsitrenktų vienas į kitą.

– Kuris knygos veikėjas jūsų mėgstamiausias, kurį labiausiai patiko kurti ir kodėl?

– Man labiausiai patinka Morganas Šepardas. Jis nemalonus žmogus, ir skaitytojai, rodos, pasidalija į dvi stovyklas: vieni jam simpatizuoja, kiti – ne. Būtent to ir norėjau. Visi romane nutinkantys blogi dalykai vienaip ar kitaip susiję su Šepardu – norėjau patyrinėti, kaip jaučiasi dėmesio centre nenorom atsidūręs žmogus.

Kai visa istorija klostosi viename viešbučio kambaryje, didžiausia problema – vietos trūkumas.

– Ar jūsų veikėjai panašūs į jus ar jūsų pažįstamus?

– Visuose veikėjuose yra trupinėlis manęs, bet į šį klausimą atsakyti sunkoka, nes jie man pernelyg artimi. Su jais praleidau dvejus metus, buvau šalia linksmiausiomis ir liūdniausiomis akimirkomis. Stebint, kaip tavo sukurtas veikėjas auga ir keičiasi, sunku nepastebėti jame dalelės savęs. Kartais jaučiu, kad „Spėk, kas?“ – tai mano paties dalys, kovojančios tarpusavyje.

– Suplanuojate visą istoriją iš anksto ir užrašote, ar sekate jai iš paskos?

– Pradėjęs rašyti visada žinau istorijos pradžią ir pabaigą, bet nebūtinai žinau, kas įvyks tarp pirmojo ir paskutiniojo puslapio. Manau, svarbu žinoti, kaip viskas baigsis – pradžioje veikėjai yra „čia“, pabaigoje – „ten“, o mano darbas – sujungti taškus. Bet aš nežinau, kur brėšiu linijas. Tarkim, mano antrojoje knygoje atskleidžiama baisi paslaptis (kuri paaiškina, kaip nutiko vienas beprotiškas dalykas), bet pradėjęs rašyti nenutuokiau, kas ir kaip ją atskleis. Man tai – nepaprastai jaudinantis (ir bauginantis) dalykas, ir tikiuosi, kad dalis šios emocijos išlieka tekste.

– Gal turite specifinių rašymo įpročių? Ar tiesiog sėdite ir rašote? Galbūt garsiai įsijungiate muziką? O gal rašant turi būti absoliuti tyla?

– Maniau, kad įpročių turiu, bet dabar pastebiu, kad jie keičiasi su kiekviena knyga. „Spėk, kas?“ buvo parašyta ankstyvais rytais. Pabudęs eidavau į kavinę ir dirbdavau iki pietų. Bet rašydamas antrąją knygą, „Dabar matai mane“, dirbau naktimis, fone įsijungęs „Netflix“. Man visada buvo būtinas foninis triukšmas – muzika, žmonių pokalbiai, – bet dabar atradau, kad fonui visai tinka „Netflix“. Viena produktyviausių rašymo sesijų per pastaruosius mėnesius prasidėjo 11 valandą vakaro, kai fone sukosi „Žmogus-voras: grįžimas namo“.

– Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai ir kodėl?

– Sarah Lotz rašo nuostabius konceptualius trilerius, kupinus antgamtinių elementų. Jos romanai „Trejetas“, „Ketvirtoji diena“ ir „Baltasis kelias“ – trys iš mano visų laikų mylimiausių knygų. Vaikystėje perskaičiau visą Stepheną Kingą (mėgstamiausias jo romanas – „Reikalingi daiktai“). Žinoma, didžiulės įtakos man, kaip rašytojui, turėjo ir Agatha Christie bei Arthuras Conanas Doyle'is. Iš šiuolaikinių detektyvų autorių paminėčiau Erin Kelly.

Trileris turėtų užklupti skaitytoją iš pasalų, išlaikyti greitą tempą ir turėti tikslią pabaigą.

– Kokia visų laikų geriausia skaityta knyga?

– Vienintelė? Sunku išsirinkti! Kalbant apie šiuolaikinius autorius, sakyčiau – Donna Tartt ir jos „Slapta istorija“. Manau, tai vienintelė knyga, kurią perskaitęs nutariau, kad ji – tobula, ir tuoj pat pradėjau skaityti iš naujo. O jeigu iš klasikų – rinkčiausi Agathos Christie „Žmogžudystę Rytų eksprese“. Tai knyga, pakeitusi mano gyvenimą. Ją perskaitęs užsimaniau rašyti ir pats, svarsčiau, ar sugebėčiau papasakoti tokią nepaprastą istoriją. Na štai, paminėjau dvi – bet jeigu reikėtų rinktis vieną, pasirinkčiau A.Christie.

– Kas padaro trilerį geru trileriu?

– Trileris turėtų užklupti skaitytoją iš pasalų, išlaikyti greitą tempą ir turėti tikslią pabaigą. Gerame trileryje turi būti sukurta įtampa, atmosfera, kai viskas bet kurią akimirką gali apsiversti, kai niekas nėra saugus.

– Ir paskutinis, bet svarbus klausimas – kodėl mes turėtume skaityti „Spėk, kas?“?

– Pirma, sakyčiau, kad „Spėk, kas?“ – knyga, kurią bus smagu skaityti. Ji sudėtinga, daugiasluoksnė, o veikėjų motyvai visą laiką keičiasi. Istorija nebūtinai klostysis taip, kaip tikitės. O man svarbiausia, kad skaitytojai nuoširdžiai mėgautųsi, nes labai patiko ją rašyti!

Parengė Emilija Ferdmanaitė.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

Ypatingos

06:07
05:50

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata