Nors šių devynių kūrinių žanrai skiriasi – nuo fantastinės literatūros iki kriminalinių romanų – kiekviename jų yra moters žmogžudystė. Į šią tendenciją „Instagram“ tinkle dėmesį atkreipė rašytoja Wendy Jones.
Tiesa, pažymima, kad nors ši tendencija gali stebinti, visgi ji pastebima jau kurį laiką. Ypač išpopuliarėjo Gillian Flynn psichologiniai trileriai, po kurių moterų žmogžudystės tapo centrinėmis kriminalinių romanų temomis.
Kritikai teigia, kad nuolatinis moterų pavertimas aukomis kelia riziką, kad bus normalizuotas smurtas prieš jas. Tačiau didžiausias šio žanro paradoksas tas, kad moterys kartu yra ir ištikimiausios tokio žanro skaitytojos, ir teigiama, kad tai gali būti ir būdas susidoroti su baimėmis.
Kriminalinių romanų rašytoja ir kritikė Laura Wilson teigia, kad tokie romanai atspindi „kai kurias labai realias baimes“. „Tikimybė, kad moteris nužudys pažįstami žmonės, pavyzdžiui, partneriai ar šeimos nariai, yra daug didesnė nei vyrų atveju, kurie žymiai dažniau žūsta nuo nepažįstamųjų rankų“, – sakė L. Wilson.
Romanistė Denise Mina tokį susidomėjimą kildina iš XIX a. Londono laikraščių, kai buvo pastebėta, kad istorijos apie nusikaltimus gerai parduodamos tol, kol auka atitinka tam tikrą pobūdį. „Mirusios moters, ypač gražios, jaunos, baltaodės, dorovingos moters, motyvas istorijas gerai parduoda šimtmečiais, – sakė ji. – Išgalvotose istorijose beveik visada būdavo būtent tokia auka.“
Kriminalinių romanų autorė Lori Rader-Day teigia, kad kriminaliniai romanai atspindi mūsų laikų socialinę aplinką, o taip pat galimybę saugiai išspręsti nerimą keliančias situacijas. Tradicinis kriminalinis romanas, pasak L. Rader-Day, baigiasi mažiau nei per 400 puslapių: paslaptis būna išspręsta, tvarka atkurta, būtent todėl tai suteikia paguodos jausmą.
„Dauguma skaitytojų taip pat yra moterys, tad jei rašytojas nori perteikti nerimą, moters pasirinkimas yra geras variantas – nerimą, kad jos pačios gali tapti aukomis“, – sakė ji.
