Tarptautinį pripažinimą pelniusioje romanų trilogijoje C.Schneck atveria asmeninį pasaulį, kuriame vidinės kovos susiduria su visuomenės lūkesčiais ir tampa universaliomis patirtimis. Per itin asmeniškus išgyvenimus rašytoja kalba apie tai, kas pažįstama daugeliui: akimirkas, kai kūnas išduoda, kai tenka susidurti su skaudžia netektimi ir kai galiausiai išmokstama vėl pasitikėti savo kūnu – priimti save ir gyventi toliau.
Lietuviškos rašytojos šaknys
Lietuvos skaitytojams „Paryžiaus trilogija“ gali būti artima ne tik dėl universalių temų. Knygos autorė – prancūzų žurnalistė, režisierė ir rašytoja C.Schneck – turi lietuviškų šaknų. Jos močiutė Ginda gimė ir užaugo Kaune, tačiau po vestuvių persikėlė į Paryžių. Lietuvoje likusi močiutės šeima Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkalinta skirtinguose getuose, o išgyveno vos keli rašytojos giminaičiai.
C.Schneck mama paprašė, kad ši savo dukrą giminaičių atminimui pavadintų Salomé. „Salomé buvo mano mamos pusseserė, kuri sulaukusi vos devynerių mirė Aušvice. Mano dukra su ja dalijasi vardu ir šviesiais plaukais“, – pasakoja rašytoja.
Skaudžios moterų patirtys užima svarbią vietą C.Schneck kūryboje, tačiau rašytoja vengia moralizuoti ar siūlyti vieną teisingą atsakymą. Ji yra parašiusi dvyliką knygų, už kurias pelnė svarbiausius šalies apdovanojimus – Prancūzų akademijos, Prancūzijos rašytojų sąjungos bei Madame Figaro premijas, taip pat buvo įtraukta į Renaudot ir Femina premijų trumpuosius sąrašus. Į daugiau nei dešimt kalbų išversta „Paryžiaus trilogija“ autorei pelnė tarptautinį pripažinimą.
Kelionė: susitaikymas su savo kūnu
„Paryžiaus trilogiją“ sudaro trys dalys – tarsi skirtingi autorės gyvenimo etapai, sugulę į vieną knygą. C.Schneck pasakoja apie XX amžiaus pabaigos Prancūzijos visuomenę, kurioje vyrauja ryškūs socialiniai vaidmenys ir aukšti lūkesčiai. Tai istorija apie moterį, išgyvenančią didžiulę meilę, skaudų randą palikusį abortą, stiprią draugystę, netikėtas skyrybas ir asmeninį augimą. Nors kiekvienoje trilogijos dalyje pasakojama apie skirtingas gyvenimo patirtis, jas visas jungia pastangos atrasti save ir išlikti visuomenėje, nuolat bandančioje nubrėžti ribas, koks žmogus turėtų būti.
C.Schneck pratęsia skaudžių ir atvirų pasakojimų apie moterų patirtis tradiciją. Ji laisvai kalba apie kūną, netektį, pasitikėjimą savimi ir kitu. Žengti tokį žingsnį autorę įkvėpė Lietuvoje puikiai žinoma Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux, kuri kūryboje atvirai ir drąsiai kalba apie sudėtingus moters apsisprendimus, tokius kaip abortas bei jo pasekmės moters gyvenimui. Pirmoji „Paryžiaus trilogijos“ dalis dedikuota būtent jai.
Trys gyvenimo lūžiai
Pirmoje „Paryžiaus trilogijos“ dalyje „Septyniolika“ C.Schneck pasakoja apie paauglę, kuri jaučiasi laisva, nevaržoma ir galinti nugalėti pasaulį. Sulaukusi septyniolikos mergina netikėtai pastoja, todėl yra priversta anksti įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Kūnas jai tampa didžiuoju išbandymu – atrodo, kad jis išduoda, atima laisvę ir ima skaudžiai riboti judesius bei pasirinkimus.
Antroje dalyje „Draugystė“ pasakotoja skaudžiai išgyvena artimiausios draugės netektį. Tai istorija apie įkvepiančią, tyrą ir užburiančią dviejų moterų draugystę, užsimezgusią dar vaikystėje. Pasak C.Schneck, toks ryšys leidžia būti savimi – tokia draugystė neturi jokių taisyklių ar lūkesčių, kuo turėtum būti. Būtent dėl to draugės netektis itin skaudi, o antroji „Paryžiaus trilogijos“ dalis paženklinta gedulo ir bandymo susitaikyti su netektimi, išgyti bei paleisti.
Trečioje dalyje „Plaukimas“ pasakotoja atranda meilę plaukimui. Jis tampa savotiška meditacija, padedančia apsisaugoti nuo negailestingo minčių srauto, kaltės ar nepakankamumo jausmo. Šioje istorijoje kūnas pamažu tampa proto ir minčių sąjungininku. Autorė ne kartą yra sakiusi, kad siekia rašyti taip, kaip plaukia – be judesių, kurie be reikalo eikvoja jėgas, be papildomų kablelių ar žodžių, kurie tekstui nieko nesuteikia.
Už elegantiško Paryžiaus fasado
Asmeninės patirtys C.Schneck tampa priemone kalbėti apie universalius dalykus – pinigus, privilegijas ir tai, kaip socialinė kilmė formuoja žmogų bei jo pasirinkimus. Autorė dažnai aprašo Prancūzijos aukštuomenę ir aplinką, kurioje užaugo, atvirai kalba apie finansinį saugumą, nutylėtas, bet griežtas taisykles ir spaudimą jų laikytis.
Rašytoja kalba apie kelių moterų kartų gyvenimą. „Kiekviena karta kovoja savo kovas. Mano močiutė kovojo už teisę mokytis ir pasirinkti vyrą. Mama kovojo už vienodą atlyginimą su vyrais ir galimybę užimti tam tikras pareigas. Būdama septyniolikos maniau, kad viskas gerai, kad pasiekėme lygybę tarp moterų ir vyrų, ir tik gerokai vėliau supratau, jog iš tiesų beveik nieko nepasiekėme. Moteris mūsų visuomenėje vis dar suvokiama kaip trapi, subtili, maloni ir paklusni asmenybė, kuriai lemta gimdyti vaikus. Ir to jai turi pakakti“, – pasakoja rašytoja C.Schneck.
Taigi „Paryžiaus trilogija“ ne tik atvirai ir jautriai kalba apie intymiausias žmogaus patirtis, bet ir atveria visuomenės skaudulius, lūkesčius ir kasdienybę.