Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Didelis mažyčio Fausto pasaulis

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

„Nėra tokio klausimo, kuris man nerūpėtų. Mano domina visi išoriniai ir vidiniai pasaulio reiškiniai. Aš kaip mažytis mažytis Faustas ar Andrejus Bolkonskis – ieškau gyvenimo prasmės, tikslo, tiesos. Mane kankina tvirto pagrindo neturėjimas. Abstraktūs, atitraukti atsakymai ir klausimai manęs nepatenkina“, – taip 1947 metais į auklėtojos Vandos Zaborskaitės klausimą apie tai, kokie klausimai dabar labiausiai rūpi, anketoje atsakė Irena Veisaitė.

Šią anketą ji prisiminė pokalbyje su istoriku Aurimu Švedu. Nesumeluosiu teigdamas, kad judviejų pokalbių knyga buvo mano laukiamiausias metų leidinys.

Knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ galima skaityti įvairiai. Galima ją priimti kaip gyvenamosios epochos ir skirtingų jos laikotarpių – tarpukario, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, sovietmečio, ankstyvosios nepriklausomybės – peržvalgą. Taip, tai nėra objektyvumo siekianti istorinė studija, o asmeniškas žvilgsnis, tad knyga gali būti priimta ir kaip žmogaus, atsidūrusio audrintos istorijos verpetuose, studija. Kad ir kiek akcentuotume mus lemiančias deterministines jėgas, ar tai būtų vieta, ar laikmetis, tačiau vis dėlto turime pamatinę laisvę apspręsti savo poziciją tiek tos vietos, tiek laikmečio atžvilgiu. Kartu istorija, tiek asmeninė, tiek bendruomenės, tautos ar valstybės, yra rašoma akcentuojant tai, ką ir kodėl verta atsiminti. Tačiau greta atsiminimo visada keliauja ir užmarštis, tad visada dera klausti ne tik to, kodėl atsimename, bet ir to, kodėl renkamės užmiršti.

Tačiau greta atsiminimo visada keliauja ir užmarštis, tad visada dera klausti ne tik to, kodėl atsimename, bet ir to, kodėl renkamės užmiršti.

Skyriuje „Gyvenau tarp labai gražių žmonių“ I.Veisaitė prisimena mokytojos Mackevičienės jai dovanotą Vaižganto „Pragiedrulių“ knygą su dedikacija: „Kad ir juodžiausioje naktyje įžiūrėk artėjančius pragiedrulius!“ A.Švedo ir I.Veisaitės dialoguose daug girdime apie sutiktus nuostabius žmones ir tiek mažai apie tuos, kurie į šį pasaulį nešė ne pragiedrulius, o tamsą, kančią, mirtį. Manau, kad neatsitiktinai kaip vieną svarbiausių sau kūrinių I.Veisaitė knygoje mini ir Jono Biliūno „Laimės žiburį“, įstrigusį dėl „gėrio, kažko gražesnio, tobulesnio siekio“. Juk tai mintis apie tai, kad žygiuojant laimės link nedera dairytis atgalios, nes gali vietoje suakmenėti sukaustytas praeities nuoskaudų, pykčio, nusivylimo, neatitaisomų skriaudų – viso to, kas užstotų ateitį ir kelią į laimę. „Atleisti, ypač praėjus tam tikram laikui ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė“, – liudija I.Veisaitė.

Pirmajame skyriuje ji prisimena savo mamos pusseserę Oną Štromaitę, kuri išgyveno ne tik Kauno gete, bet ir Štutohofe, tačiau pokario laikas jai tapo nepertraukiamu gedulu.

„O aš norėjau gyventi! Gyvenimas mane traukė. Tačiau privalėjau kažkaip surasti jame savo vietą ir įsitvirtinti, susikurti gyvenimo tikslą ir prasmę“, – teigia I.Veisaitė. Gyvenimas jai yra kaip meno kūrinys, turintis savo „struktūrą, ritmą, jau nekalbant apie aiškias idėjines ir vertybines gaires.“

Būtent prie šių idėjinių ir vertybinių gairių, teikiančių gyvenimo pamatą, ir apsistosiu šiame savo rašinyje. Pradėti derėtų nuo vaikystės tarpukario Kaune, kuriame ir augo Irena. Vaikystėje pamatą mums pakloja šeima, o tiksliau artimiausių žmonių asmeninis pavyzdys.

Asmeninė atsakomybė, dėmesys esančiam šalia, pagarba kitų kultūrų geriausioms tradicijoms, empatija persekiojamiems, kenčiantiems neteisingumą – šias vertybes labiausiai akcentavo Irenos tėveliai – Izidorius ir Sofija. Štai 1938 metais I.Veisaitė, tuo metu jai buvo 10 metų, kartu su tėčiu apsilankė Berlyne, kur žymiajame bulvare Unter den Linden stovėjo dviejų skirtingų rūšių suolai – vieni arijams, o kiti – geltoni – žydams.

„Žydai, kaip tikriausiai jau supratote, galėjo sėdėti tik ant tų geltonų suolų. Labai gerai prisimenu, kaip tėvas su manimi atsisėdo ant tokio suolo ir pasakė: ‘Aš noriu, kad tu žinotum, jog Vokietijoje žydai yra išskirti. Mes taip pat esame žydai. Žinoma, mes neprivalome čia sėdėti, nes esame Lietuvos piliečiai. Tačiau tu turi suprasti, koks tai yra jausmas – būti išskirtam’”, – tą laiką prisimena I.Veisaitė. Tokių svarbių pamokų ji gavo ir daugiau. Kaip liudija pati, jai „visada būdavo ramiai aiškinama, kodėl turiu elgtis vienaip ar kitaip“. „Ir, kaip jau minėjau, niekada nebuvau nei mušama, nei apšaukiama“, – pasakoja ji. Tuo tarpu mamytė „sakydavo, jog perimti iš kitų gražius papročius visada prasminga“.

Tai tiek apie auklėjimą, o dabar apie pačios Irenos pamokas. Šiandien jas tarsi priimu kaip savaime suprantamas, tačiau vargu ar taip būtų, jei savo gyvenime nebūčiau sutikęs Irenos.

„Mūsų visuomenė, vertindama įvairius istorijos įvykius, reiškinius, personalijas, yra linkusi į kraštutinumus – lyg visa tegalima nudažyti balta arba juoda spalva“, – A.Švedui knygoje pasakoja I.Veisaitė. Manding, ši tendencija niekur nedingo ir šiandien, kai žvelgdami į savo istoriją jos veikėjus norime paversti arba šventaisiais, arba velniais. Stengiamės tiek, kad galiausiai nė nebematome žmogaus, o kaip teigia I.Veisaitė, „mes visi esame klystantys žmonės, turime savo silpnybių, net genijai. Tačiau norint pažinti žmogų, o ypač kūrėją, nereikėtų jo sudievinti. Jis tampa mums net artimesnis, suprantamesnis, paveikesnis, kai atskleidžiamas visapusiškai.“

Štai kodėl aš visada juokauju, kad ypatingai šventųjų biografijų skaitymą visada pradedu ieškodamas jų nuodėmių. Ne todėl, kad norėčiau pažeminti, sumenkinti, o tik tam, kad įsitikinčiau, jog ten tikrai būta žmonių, kuriems jų šventumas nebuvo dovanotas nuo prigimties, o didelių pastangų dėka pasiektas kovojant su savo silpnybėmis ir ugdantis dorybes.

Kita svarbi pamoka yra vengti kolektyvinės atsakomybės primetimo. Mes labai jautriai ir skaudžiai reaguojame, kai kažkas pavadina mus „žydšaudžių tauta“. Tačiau neretai patys švaistomės tokiomis kolektyvinėmis klišėmis kalbėdami ar apie rusus, ar apie lenkus, ar vokiečius, ar žydus. Viename pokalbių Irena prisimena savo kursiokę, sovietinės armijos generolo dukterį Tamarą Smaradinskają, kuri po kruvinųjų sausio įvykių 1991 metais atvyko į Lietuvą pas ją iš Maskvos ir nupirkusi šimtą tulpių padėjo jas Antakalnio kapinėse prie žuvusiųjų kapų taip kartu atsiprašydama ir už savo tėvynainius.

Arba štai kitas pavyzdys – poetas Nikolajus Pančenka, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs fronte. Irena primena 1944 metais jo parašytą „Baladę apie sušaudytą širdį“, kurioje jis liudija apie tai, kad, „šaudydamas į kitus, tegu ir priešus, tu žudai ir save“. Galiausiai prisiminimas iš Kauno geto pogrindinės mokyklos, kur, aplink siautėjant naciams, mokiniai skaitė Schillerio balades. „Jose buvo kalbama apie draugystę, gėrį, meilę, dorą, tiesą ir ištikimybę. Skaitydama šias kilnias vokiečių poeto eilutes jaučiau, kaip manyje atgyja bei auga tikėjimas žmogumi ir gyvenimu“, – pasakoja I.Veisaitė.

Visa tai yra liudijimai apie kolektyvinių stereotipų pavojų, apie pareigą vertinti žmogų pagal jo elgesį, o ne pagal priklausomybę vienam ar kitam dariniui, apie būtinybę nesuplakti kultūros su politika, kad atsiribodami nuo imperinės šiandieninės Rusijos politikos nenutrauktume kultūrinių ryšių bent su ta grupele žmonių, kurie svajoja apie kitokią – demokratiškesnę, humaniškesnę – savo tėvynę.

„Kai kalbu apie bolševikinę Rusiją, dažniausiai stengiuosi nevartoti žodžio „rusai“, keičiu jį „sovietai“, o pastaruoju metu – „putinizmas“. Pažįstu daug rusų inteligentų, kurie yra mūsų draugai, tų, kuriems gėda už tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje.Tas pats ir su mano požiūriu į Adolfo Hitlerio Vokietiją. Vengiu sakyti „vokiečiai“, sakau – „naciai“. Juk naciai neturėjo nieko bendra su tikrąja vokiečių kultūra: Lessingu, Goethe, Schilleriu, vėliau su Mannu, Brechtu, Bolliu, Grassu ir daugeliu kitų“, – knygoje pasakoja Irena.

Kad jau prakalbome apie tautas ir valstybes, tai kitas svarbus ir I.Veisaitei itin rūpimas klausimas yra patriotizmas, kuris šiandien neretai įgyja tokį pavidalą, kad „nesvarbu teisi ar ne, tačiau mano valstybė, tai mano tauta“. Kalbant apie tai, kaip meilę tėvynei suvokia I.Veisaitė, svarbu paminėti du žmones, du poetus – Heinrichą Heinę, apie kurį Irena rašė disertaciją, ir Tomą Venclovą. Pastarasis yra pasakęs, kad tiesa yra svarbiau nei, tarkim, vieno asmens ar net visos tautos garbė.

Tuo tarpu Heine, kaip pasakoja I.Veisaitė, „satyrinėje poemoje „Vokietija. Žiemos pasaka“ be gailesčio juokiasi iš Vokietijos atsilikimo, ribotumo, provincialumo, tačiau, akivaizdu, kad ją myli. Manau, kad tikram satyrikui visada skauda...“ Tokiu atveju patriotizmas išsiskleidžia kaip meilė tėvynei, neatsiejama nuo kritinės dvasios, nuo pripažinimo, kad egzistuoja universalus, o ne mūsų pačių susikurptas moralinis standartas, pagal kurį galime pamatuoti savo pačių ir savo bendrapiliečių veiksmus.

Skaitant Irenos ir Aurimo pokalbį, justi, kad I.Veisaitė aukščiausius reikalavimus kelia ne kam kitam, o sau pačiai. Ten, kur ji linkusi suprasti, pateisinti kitą, ji dažnai būna žymiai griežtesnė, žymiai mažiau atlaidesnė sau pačiai. Visi didžiausi priekaištai, ar todėl, kad kažkam nepadėjo tiek, kiek turėjo, ar kažko neišdrįso sovietiniais metais, yra nukreipti ne į kitus, o į save pačią. Skaitydamas tai prisiminiau Grigorijaus Kanovičiaus kūrinio „Žydų parkas“ personažo Icchako žodžius: „Kai teisi save, pasaulyje pasidaro vienu sąžiningu žmogumi daugiau. Kai teisi kitus, teisiamųjų žemėje padaugėja.“

„Sakiau, kad žyde liksiu tol, kol pasaulyje bus užsilikęs bent vienas antisemitas“, – teigia Irena, – Lietuvos žydė, litvakė. Šis jos dvigubos tapatybės akcentavimas yra be galo svarbus kontekste, kai neretai girdime šūkavimus „Lietuva lietuviams“, suprask, etniniams lietuviams, o tautinių mažumų istorija vis dar neretai yra laikoma tik įdomia istorine išnaša, o kartais net ir problema.

Be ko sunku įsivaizduoti I.Veisaitę? Be knygų, be teatro, be gausybės ją supančių žmonių. Ir visa tai kam? Veikiausiai tam, kad šis mažasis nenustygstantis Faustas visame kame ieškotų atsakymų į klausimus, kurių su kiekvienu rastu atsakymu jam kyla vis daugiau.

Be ko sunku įsivaizduoti I.Veisaitę? Be knygų, be teatro, be gausybės ją supančių žmonių.

Kai pasirodė ši knyga, labai apsidžiaugiau, kad ji yra užrašyta būtent dialogo forma, nes dialogas, t. y. noras dalintis tuo, ką perskaitei, ką sužinojai, ką išmokai, ir troškimas išklausyti kitą, yra tai, kas geriausiai apibūdina I.Veisaitę. Neabejoju, kad daugelis ją gali vadinti mokytoja ir nesvarbu, ar turėjo jie galimybę klausytis Irenos paskaitų Pedagoginiame institute, ar tiesiog turėjo galimybę sutikti šią asmenybę kitoje aplinkoje.

„Visuomet stengdavausi geriausius dalykus, kurie nutinka man, vienokiu ar kitokiu būdu perduoti savo studentams“, – skyriuje taikliai pavadintame „Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją“ kalba Irena. Ar knyga, ar spektaklis, ar muzikos kūrinys – visa tai Irenai buvo priemonė geriau pažinti žmogų, geriau perprasti laikmetį.

Kalbėdama apie dėstytojavimą sovietmečiu, I.Veisaitė teigia, jog jai „buvo svarbu, kad studentai suprastų, jog pasaulis yra daug sudėtingesnis ir įvairesnis, nei teigia sovietiniai marksistai, kurie neva turėjo vienareikšmiškus atsakymus į visus egzistencinius klausimus. O juk to būti išvis negali, tai melas, tokių atsakymų iš viso nėra! Jų reikia nuolat ieškoti. Šį savo teiginį stengiausi paremti aukščiausios prabos literatūros tekstais.“

Anot jos, nė vienas autoritarinis režimas nebūtų išsilaikęs ne tik be prievartos aparato, bet ir be masėms patrauklios ideologijos, su kuria ir reikėjo kovoti. Kaip liudija pati, sovietmečiu jai teko kovoti su tuo, kas gali būti apibūdinta kaip Pavliko Morozovo moralė. „Man buvo svarbu ne tiek perskaitytų knygų sąrašo ilgis arba puslapių skaičius, kiek tam tikrų vertybių išgryninimas ir suvokimas“, – teigia Irena.

Taip pat ir kalbant apie teatrą. Irena prisimena režisieriaus Jono Jurašo žodžius, kad „teatro tikslas yra sakyti, šaukti, kalbėti, šnibždėti, išrėkti... TIESĄ“. Taip, kaip priduria I.Veisaitė, jis už tai brangiai sumokėjo, bet veikiausiai tik toks menas ir yra vertingas. Artima jai ir tai, ką apie teatrą bylojo Jonas Vaitkus sakydamas, kad čia ateini ne pailsėti, o galvoti. Dėl to jai šiandien artimi ir tokie jaunosios kartos režisieriai kaip Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas.

Tuo tarpu, kalbant apie tai, kas šiandien apibūdinama kaip postmodernizmas, Irena atsako: „Iš pradžių man joje (postmodernioje literatūroje, – red. past.) imponavo deideologizacija, kuri po sovietinio laikotarpio buvo itin reikalinga. Ko gero, galiu pasakyti, kad suprantu šiuolaikinės, postmodernistinės literatūros, muzikos bei tapybos ekspresiją, bet kartu jaučiu stipriai joje dominuojančius destruktyvumą ir formos primatą. Man forma kaip tokia – be idėjos, vidinių vertybių – yra neįdomi. Kad tai būtų „mano“ menas, jis turi turėti prasmę. Postmodernizme matau destrukciją, nepastebiu ten nieko pozityvaus ir švento (ne davatkiška prasme), žinoma, gal tai mano ribotumas.“

Knygos pristatymo Vilniaus Paveikslų galerijoje metu I.Veisaitė kalbėjo, kad jaučiasi jauna, nes jai vis dar kyla gausybė klausimų.

„Bet aš su kiekvienais pragyventais metais suvokiu, kad man kyla vis daugiau klausimų, o atsakymų – vis mažiau...“, – knygoje byloja Irena. Būtent tie klausimai ir lėmė šio mažojo Fausto kelionę istorijos, teatrų, knygų labirintais ieškant atsakymų ir skatinant klausti, ieškoti kitus.

Bernardinai.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau