Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Diskusija Knygų mugėje: literatūros kritikų mes neturime?

Laimantas Jonušys
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Laimantas Jonušys
Šaltinis: 15min
0
A A

Kartais gali atrodyti, jog literatūros kritikais, kaip ir rašytojais ar žurnalistais, gali būti bet kuris iš mūsų. Bet Knygų mugėje iškeltas diskusijos klausimas – „Kritikus nušauna, tiesa? Kritiko(-ės) laisvės ir priedermės“ – privedė prie kultūrinės problemos aktualizavimo. Daryta išvada, jog literatūros kritikų Lietuvoje mes neturime – kritiko kaip piliečio, kaip intelektualo, kuris galėtų pasakyti daugiau nei pateikti recenziją kultūros leidinyje.

Literatūros kritikas – beveik visada kaltas?

Diskusijoje apie literatūros kritiko statusą Lietuvoje dalyvavusi Giedra Radvilavičiūtė teigė, jog dabar egzistuoja tendencija, kad kritikas beveik visada kaltas rašytojo atžvilgiu: „Knygos recenzija pasirodo ar nepasirodo – vis tiek kaltas kritikas. Kad jis nepasisakė ar kad pasakė ne taip, kaip rašytojui norėjosi.“

Ir kritika gali sulaukti kritikos. Ne viena kultūros leidinyje pasirodžiusi recenzija susilaukia pačių rašytojų kritikos. Kito diskusijos dalyvio Herkaus Kunčiaus nuomone, tokia reakcinė grandis tarsi natūrali ir logiška: „Jei knygą vertiname kaip prekę, paženklintą kokybės ženklu, normalu, kad tam tikri žmonės imsis ją ginti, nes kuomet ji vertinama neigiamai, sumažėja pirkimai ir patiriami tam tikri nuostoliai“.

Su kuriais kritikais susidorojama

H.Kunčius atskleidė, jog be literatūros kritikos egzistuoja ir kitos kritikos rūšys. Tai socialinio, politinio ar religinio lauko kritikai, kuriais gali būti tiek rašytojai, tiek žurnalistai. Per metus pasaulyje pražudomi 4–5 rašytojai ar žurnalistai. „Kritikus nušauna ar ne? Nušauna. Ir tiesiogine prasme. Ne antrinio produkto gamintojus kritikus, bet tiesioginius kritikus – konkrečius rašytojus“.

2011 metais lapkričio mėnesį dėl savo kritinių knygų, kur kritikuotas islamas, buvo nužudytas Azerbaidžano rašytojas Rafigas Tagi. 2007 metais Stambule nužudytas armėnų kilmės turkų žurnalistas ir rašytojas Hrantas Dinkas, leidęs armėnišką laikraštį, kuris nepatiko turkų fundamentalistams. Ilgus metus vis dar tęsiasi Anos Politkovskojos bylos tyrimas. Panašių atvejų pasaulyje yra ne vienas.

„Kritika neretai siejasi su politika. Taigi, rašytojo ir žurnalisto pilietinė pozicija ne visada būna labai saugi,“ – kalbėjo H.Kunčius.

Tiesa, diskusijos dalyviai literatūros kritikus įvardijo kaip saugesnės žodinės erdvės dalyvius, tačiau pabrėžė, jog kiekviename žmoguje gyvena gyvuliškumo jausmas ir netgi noras keršyti.

„Niekada negalima garantuoti už kitą žmogų, kuriam kažkada gali perdegti saugikliai. Jei kritikas jautresnės sielos ar psichinės būsenos rašytoją kažkaip ne taip pavadins, šis gali priimti tai kaip asmeninį įžeidimą“, – apie kritiko darbo pavojus kalbėjo H.Kunčius.

Koks kritikas turėtų būti?

Pasak G.Radvilavičiūtės, kritikas, visų pirma, turi būti drąsus, turėti labai aiškų paprastą stilių ir humoro jausmą. Ne paslaptis, kad egzistuoja tam tikri „standartinio“ kritiko bruožai, tačiau kyla kitas klausimas – ar tai atitinka kultūrinę realybę.  Vieni iš „būtinų“ recenzijos bruožų yra tokie: teksto atpasakojimas, turinio privalumų ir trūkumų įvardijimas, svarbu ir tai, kad recenzijos tekstas būtų objektyvesnis ir neįžeidus.

„Nieko neįdomesnio už tokias recenzijas aš neįsivaizduoju. Ypač baugu, jei tokių recenzijų yra daug“, – įsitikinusi G.Radvilavičiūtė.

Diskusijos metu įvardyta ir tokia problema, jog Lietuvoje šiuo metu trūksta kritikų, kurių recenzijų skaitytojai lauktų su nekantrumu. Tokios figūros, kurios nuomonės lauktume kas savaitę ar kas mėnesį, literatūros kritikos terpėje nėra.

Taip pat dažnai literatūros kritikai nesugeba kūrinio įvertinti ne temos, bet literatūrinės knygos vertės atžvilgiu.

„Vieni žmonės ima knygą, klausdami, apie ką ji, kiti – kokia. Tai naujas žodis literatūros procese“, – samprotavo G.Radvilavičiūtė.

Kritiko priedermė ir pareiga yra parodyti, ką skaitytojas skaito. Kaip teatro ar kino kritiko tikslas parodyti, ką žiūrovas mato. Pasak G.Radvilavičiūtės, reikia paprastinti kritikos žanrą, kur būtų pateikiami „už“ ir „prieš“ arba kodėl reikia skaityti.

Realiausia kritiko terpė – žiniasklaida

Esminis keltas klausimas, kiek visuomenei reikalingas literatūros kritikas ir kiek reikalingi profesionalūs literatūros vertinimai.

„Mūsų dienraščiai mano, jog tokio dalyko nereikia visiškai. To beveik ir nėra“, – teigė Laimantas Jonušys.

Internetinė žiniasklaida skaitytojams beveik neturi ko pasiūlyti, nes dauguma Lietuvoje egzistuojančių literatūrai skirtų tinklalapių yra mėgėjiški. Tuo tarpu popierinės kultūrinės spaudos yra nemažai. Tačiau čia atsiranda kita problema.

„Šiuo metu savaitraščiai silpni ne tik finansiškai, bet ir tuo, jog Lietuvoje nėra pakankamai profesionalų, kurie užpildytų visus Lietuvoje egzistuojančius savaitraščius geromis ir vertingomis recenzijomis“, – savo nuomonę išsakė L.Jonušys.

Tokiose žiniasklaidos priemonėse kaip televizija naujų knygų aptarimai šiuo metu neegzistuoja. Nors  radijuje to yra nemažai, tačiau čia pasigendama diskusijų.

„Juk skaitančiajai publikai įdomiausia ne tai, ką pakalba rašytojas ar kažkoks vienas žmogus. Įdomiausia, kai apie knygą diskutuoja – mažiausiai du žmonės. Šito dalyko labai trūksta,“ – teigė L.Jonušys.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą