Jau vaikystėje daugybę valandų praleidusi tarp aktorių, spektaklių dekoracijų, pažinusi ir patyrusi teatro magiją, poezijoje Dovilė Zelčiūtė scenos vaizdus ir pjesių personažus supina su gyvenimo dabartimi, kasdienybe, tartum sakydama: klasikus veikusios aistros ir mintys tęsiasi, mūsų kasdienybėje yra reikšmingų situacijų, susiliečiančių su didžiaisiais veikalais.
Būtent autorės biografija, persmelkta teatro, nulėmė išskirtinį šios vientisos knygos pobūdį. Rašytojas Vladas Braziūnas „Džuljetos suknelę“ apibūdina kaip gerai dramaturgiškai sustyguotą poezijos knygą: „Du skyriai, „Vasarinė“ ir „Požemių“, – lyg du už(si)kalbėjimų spektaklio veiksmai. Spektaklio apie teatrą. Sielos teatrą?“ Pasak jo, turbūt niekas kitas neparašytų tokios knygos: „Džuljetos suknelėj“ kasdienę tikrenybę lyg nejučia paglemžia „srovė apšvietimas ir veidrodžiai“, visa virsta (ypač antrame skyriuj) sūkuringu poetiniu vyksmu, jame biografiniai bei kitokie autorės ir dramų personažų požymiai, potroškiai, poelgiai tampa nebeatskiriami, nebeatidalomi, nebedalytini. Kaip pačios autorės gyvenime, nuo mažystės persmelktame teatro. Ar šis faktas čia minėtinas? Nebent todėl, kad panašaus – teatrinio – efekto eilėraščių knygos, ko gera, niekas kitas neparašytų“.
Dovilė Zelčiūtė (g. 1959) – aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus duktė. Baigė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros mokslus. Mokytojavo, dirbo televizijoje. „Džuljetos suknelė“ – tai jau dešimtasis poetės eilėraščių rinkinys. Literatūros kritikai D. Zelčiūtės kūrybą apibūdina kaip pabrėžtinai asmenišką kalbėjimą, kur labai svarbia tampa moteriškumo refleksija. Poezijos centre – nuostaba kasdienio gyvenimo tėkmėje, ryšio su kitu ir atskirumo prieštara, gyvenimo kaip teatro samprata.
