Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 8d. 09:53

E.Baliutavičiūtė: kas pamiršta – iškyla (knygų apžvalga)

Eglė Baliutavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr. / Eglė Baliutavičiūtė

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Emmos Healey „Elizabeta dingo“ ir Marios Gripe „Vabalas skrenda temstant“.

Emma Healey „Elizabeta dingo“

Elizabeta dingo. Tuo romano protagonistė ir pasakotoja Modė yra įsitikinusi. Geriausios draugės nėra namuose, aplink kuriuos ji vis slankioja, Elizabetos sūnus kalba įtartinai, gal jai ką padarė... Juk niekad tinkamai neprižiūrėjo savo senstančios motinos. Bet Modės įtarimais niekas netiki – nei jos pačios dukra, nei slaugė, net ir policija. Abejoti verčiamas ir skaitytojas, nes Modė – dabar literatūroje itin pamėgtas nepatikimas pasakotojas. Šiuo atveju nepatikimas ne todėl, kad žaidžia, nepatikimas, nes ji garbaus amžiaus moteris, o jos atmintis, kaip pati teigia, yra popierinė.

Atmintis, užspeista į kampą dabartyje, ištrykšta gyvais ir detaliais jaunystės atsiminimais.

Modė atminties draiskanas liepiama dukters lakoniškai fiksuoja ant daugybės popieriaus skiaučių. Jos, sukrautos į kišenes be jokios sistemos, išbyra ir susimaišo.

Tas pats vyksta ir jos galvoje – staiga pasisukusi pamiršta, ko ėjo į parduotuvę ar apskritai kur išsiruošė, šimtąjį kartą beldžiasi į Elizabetos duris ir sau vėl konstatuoja, kad šioji dingo, praranda laiko nuovoką, pamiršta daiktų pavadinimus, o galiausiai net ir artimiausiųjų veidus. Ji serga ir jos liga, galima numanyti, senatvinė demencija, progresuoja.

Vis dėlto žmogaus protas keistas ir įstabus. Atmintis, užspeista į kampą dabartyje, ištrykšta gyvais ir detaliais jaunystės atsiminimais. Taip į romaną įvedama detektyvinė linija ir kartu kone paskutinė proga pagrindinei veikėjai, net jei pati to nesupranta, nuveikti kai ką itin reikšmingo.

Dar jai būnant paauglei, prieš 70 metų, pradingsta jos suaugusi ir ištekėjusi sesuo, su kuria palaikė glaudžius santykius. Kas nutiko seseriai, taip ir nebuvo išsiaiškinta, tačiau dabar Modė žingsnelis po žingsnelio, beieškodama vienintelės likusios savo draugės, išsiaiškina daugybę dešimtmečių jos šeimą kankinusią nežinią. Tik ar jai tai kuo bepadės? Išaiškėjus tiesai apie jos seserį ir palaidojusi geriausią draugę, Modė grįžta į pradinį romano tašką – Elizabeta dingo. Taigi galbūt Modė niekada nebeprisimins tiesos, nors dukra ir kasdien jai tai kartotų, ir savo skausmą nusineš į kapus.

Pirmoji jaunos britų autorės E.Healey knyga „Elizabeta dingo“, pasirodžiusi 2014-aisiais, tapo bestseleriu, yra išversta į kelias užsienio kalbas, apdovanota Jungtinės Karalystės ir Airijos „Costa“ premija už reikšmingiausią metų debiutą. Tiek dėmesio knyga sulaukė tikrai ne veltui, ji prikausto be išankstinių nuostatų ją paėmusį skaitytoją, pasiduodantį įtaigaus pasakojimo tėkmei, galbūt ir tą, kuris per literatūrą siekia geriau suprasti senatvine demencija sergančius žmones. Bet ji greičiausiai nuvils ieškantį netradicinio detektyvo (tai vienas iš knygą reklamuojančių apibūdinimų galiniame viršelyje). Čia svarbiausia ne tai, kas ir ką nužudė, nors ši linija taip pat įdomi, bet devintą dešimtį pasiekusio ir atminties bei savasties netekančio žmogaus drama.

Tiesa, pasakojimas nėra pernelyg depresyvus, ne kartą skaitytojas pagaus save kikenantį iš absurdiškų situacijų, mažą vaiką primenančių suaugusiojo poelgių. Bet knyga tikrai ne komiška. Puslapiams slystant pro pirštus, tenka patirti gyvenimo absurdą ir neteisybę, nykstančią komunikacijos galimybę, atsakomybės svorį, prispaudusį Modės artimuosius, ir jų pastangą išlaikyti artimą, pagarbų santykį. Galiausiai nuolat tenka akis į akį susidurti su žmogumi, t. y. pasakotoja, prarandančia atmintį, bet ne protą, todėl sutrikusia ir kenčiančia dėl to, kas vyksta: „Taip, daug ką pamirštu, tačiau mano protas nepakrikęs. Kol kas. Kaip man įgriso būti laikoma apdujėle. Atsibodo užuojautos kupini vypsniai ir švelnūs plekšenimai, kurių negaili žmonės, jei mano galvoje viskas susijaukia“ (p. 26).

Maria Gripe „Vabalas skrenda temstant“

Vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjos M.Gripe vardas gerai žinomas lietuvių skaitytojams ir atsiduria greta geriausių viso pasaulio autorių – ji apdovanota prestižinėmis Astridos Lindgren bei vaikų literatūros Nobeliu vadinama Hanso Christiano Anderseno premija. Jos bibliografijoje beveik 40 knygų, dėl to laikoma itin produktyvia švedų rašytoja, o Lietuvoje naujausias autorės kūrybos vertimas „Vabalas skrenda temstant“ yra dešimtasis.

Nors pasakotojo žvilgsnis šiose ir kitose knygose krypsta į gelmę, gyvenimo apmąstymą, žmonių tarpusavio ryšius, tačiau kartu kryptingai kuriamas įtraukiantis siužetas, mįslinga atmosfera, o veikėjai, net jei kiek tipizuoti, ryškūs, įtaigūs, savotiški.

M.Gripe, kaip rašytoją, iš pradžių domino vaikų ir suaugusiųjų santykiai, psichologija, realistinis vaizdavimo būdas, vėliau magiškasis sąlygiškumas, pasakinė, alegoriška teksto poetika.

Antroji kūrybos linija daugiausia skirtai vyresniems, paaugliško amžiaus skaitytojams, nors adresato problema kai kurių tyrinėtojų labiau užaštrinama.

Šiai linijai priklauso žymioji „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, romanas-pasaka „Varpams skambant“, taip pat – naujasis „Vabalas skrenda temstant“.

Nors pasakotojo žvilgsnis šiose ir kitose knygose krypsta į gelmę, gyvenimo apmąstymą, žmonių tarpusavio ryšius, tačiau kartu kryptingai kuriamas įtraukiantis siužetas, mįslinga atmosfera, o veikėjai, net jei kiek tipizuoti, ryškūs, įtaigūs, savotiški.

Romane „Vabalas skrenda temstant“ laviruojama tarp minėtų dėmenų: jis pradedamas eseistišku pasakotojo pasvarstymu apie atsitiktinumus, kurie, rodos, visai nesusiję, bet, atsidūrę vienas šalia kito, padės atskleisti „seniai slėptus ir pamirštus įvykius“ (p. 11). Šių paslaptingų įvykių sūkurio centre atsiduria trys paaugliai – dvylikametis Junas, jo penkiolikmetė sesuo Anika ir už ją metais vyresnis Davidas, tingiai mažame gimtajame kaimelyje Ringaryde leidžiantys vasarą.

Junas, svajojantis tapti reporteriu, iš rankų nepaleidžia savo tik ką dovanų gauto diktofono – kartu su draugais įrašinėja įvairius garsus ir ieško ko nors keisto, netikėto, bet ko, kas jų vasarą padarytų įdomesnę. Ir jiems pasiseka. Vedami keistos nuojautos ir Davido sapno, jie paslapčia įrašo mįslingą pokalbį, o šis juos nuveda į vieną seniausių miestelio namų – Selanderių sodybą. Vasarą ištuštėjusioje sodyboje jie pasisiūlo prižiūrėti gėles, kad tik galėtų pašniukštinėti. Ir jiems dar kartą pasiseka – atranda XVII a. laiškus, iš kurių sužino apie senuosius sodybos šeimininkus, tragišką čia įvykusią meilės istoriją ir, Juno džiaugsmui, žinią apie kažkur miestelyje paslėptą iš Egipto pargabentą senovinę statulą.

Kiekvienas iš veikėjų siekia skirtingų dalykų – Junas nuotykių, taigi surasti skulptūrą ir įrodyti savo kaip reporterio potencialą, Aniką domina jaunos moters Emili Selander likimas ir apskritai to meto moters padėtis, o Davidą – Emili mylimojo ir žymiojo švedų gamtininko Karlo Linėjaus mokinio Andrėjo filosofija apie tai, kad „visa, kas gyva, yra susiję“ (p. 89). Tačiau jauniausiasis personažas ir keista jėga, iš praeities prikelianti išėjusiųjų balsus ir valdanti gamtą, tampančią vaikų sąjungininke, neleidžia vyresnėliams pernelyg ilgai dūsauti, gilintis į detales ir teoriją, o įtraukia į statulos ir su ja susijusios istorijos paieškas. Atrodo, pats pasaulis siekia iškelti tiesą į dienos šviesą, ištaisyti neteisybę ir grąžinti ramybę tiems, kurie savo laiku jos negavo. Taigi knygoje itin stiprus nuotykinis pradas, tačiau jis persmelktas keistos, magiškos atmosferos, paaugliui būdingo siekio pažinti išorinį ir vidinį pasaulius, patirti meilę, artimumą.

Knygoje tiek daug įvairiausių užmojų, linijų, jų išsišakojimų, detalių ir užminimų, kad autorei, rodos, buvo sunku jas suvaldyti, surišti į vienį. Be to, pakeliui be priežasties pamesta keletas antraeilių veikėjų, besikėsinusių nugvelbti statulą, taigi detektyvas iki galo neišsprendžiamas, o gerai neišplėtojus Andrėjo filosofijos nuolat istorijoje pasirodantys ir pagrindinių veikėjų vedliais tampantys mėšlavabaliai, iš praeities išnyrantys mirusiųjų balsai, stokoja meninio pagrindimo, tad M. Gripe būdingas magiškasis sąlygiškumas tampa pernelyg sąlygiškas. Tad galiausiai skaitytojas liks šiek tiek nuviltas ir suglumęs.

„Vabalas skrenda temstant“ atrodo lyg repeticija, bet ne iki galo apgalvota ir išgryninta knyga, be to, ištęsta ir vietomis dirbtinai vilkinama, kiek nuobodoka dėl publicistiškų XVII a. įvykių atpasakojimų. Ieškantys schematiškai panašios, tai pačiai kūrybos linijai priklausančios knygos, verčiau rankas tiestų „Nepaprastos Agnesės Sesilijos istorijos“ link. Ji tikrasis M.Gripe perlas.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:22
06:20

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma