Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 13d. 15:09

E.Daciūtės poezija su tikromis istorijomis: vizitas pas L.Vincę, skrydis lėktuvu su vaiku ir daktaras Li

Evelina Daciūtė
Monikos Požerskytės nuotr. / Evelina Daciūtė

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalinasi poetė Evelina Daciūtė. „Mano literatūrinės svajonė – kad mano knygos rastų savo skaitytojus. Kam berašyčiau – vaikams ar suaugusiems. Svarbiau už literatūrines premijas yra pasiekiantys atgarsiai, kad vaikai patys pasirenka mano eilėraščius mokytis atmintinai, žmonės dalinasi mano kūriniais, jie tampa dainomis. Taip, premijos praskina kelius ir yra daug žmonių, kurie vertina tik pagal apdovanojimus. Tuomet pasvajosiu apie A.Lindgren premiją ateityje. Kai ką bendro su šia rašytoja jau turime – abiejų knygos yra gavusios po Batchelder apdovanojimą Amerikoje“, – teigė ji. Norintys taip pat publikuoti savo eilėraščius yra kviečiami juos siųsti į urbanpoetry@15min.lt.

- Evelina Daciūtė

Šis eilėraštis susidėliojo 2011 m. birželį. Jau keli mėnesiai gyvenau Pekine. Jaučiausi svetima mieste, būdavo dienų, kai niekur nenorėdavau išeiti tarsi neigdama, kad aš esu čia, o ne kur kitur. Saviau buvo tik butas, kuriame gyvenime ir kuris jau buvo apkibęs mūsų daiktais. Tačiau saugiau už apčiuopiamus daiktus ar supančias sienas buvo galimybė pabėgti į įsivaizduojamus kambarius. Tik ar užtenka to vieno vienintelio?

kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiame aukšte

kai iš lifto išlipi į kairę o paskui į dešinę

sėdžiu prie juodo stalo ant kurio krūva popierių

kompiuteris spausdintuvas pora knygų žirklės

didelis puodas chrizantemų arbatos seni bilietai

kinų kalbos vadovėlis aplūžęs geltonas pieštukas

galvoju apie tą kitą aš – kuri gyvena užmiesty

erdviame name su vos telpančiom knygom

durim į didelį sodą įrėmintą senstančių medžių

saulei kur ne kur įspintant ir gulant ant akmenų

ilsiuosi žolėj ir galvoju apie tą kitą – kuri pajūry

***

Šis eilėraštis taip pat žymi gyvenimo jau kitoje šalyje pradžią. 2018 m. spalis. Pirmieji mėnesiai Amerikoje. Mes gyvename priemiesty ir kartas nuo karto išlendame į Vašingtoną. Jo dalis – Džordžtaunas – man mieliausia vieta. Viskas, kas eilėraštyje – neišgalvota. Grįžau namo pilna pasivaikščiojimo ir užrašiau jį. Pamenu, kad užrašinėjau eilutėm: prausiuosi duše ir vis kartoju, kad nepamirščiau. Gaminu valgyti, atsakinėju į vaikų klausimus. Kai asiranda laisvo vietos, į ją stoja žodžiai. Kai skaitau šį eilėraštį, už jo man groja muzika.

ruduo Džordžtaune

ruduo pakrantėj raivosi it šuo

pakvimpa rūkoma žole krūmyne

čia laikas ne ratu jis kaip vanduo

Džordžtaunu teka trys vaikinai

pradunda riedlentėm lėktuvai du

link oro uosto leidžias vakarėja

nors spalis karšta perkame ledų

o taurėm sklidinom merginos fėjos

gracingais pirštais pina stebuklus

oranžinio saulėlydžio siūleliais

tamsa suvalgo upę ir namus

atryja žibintus kad šviestų kelią

***

2019 m. rugpjūtis. Visi dar keliauja, vaikšto be kaukių, apsikabina, kalbina vienas kitą. Mes keliaujame į Meiną pas mano draugę Amerikos lietuvę Laimą Vincę, rašytoją ir poetę. Ji aprodo lietuvių paliktus ženklus – vienuolyną ir jo apylinkes, pasakoja apie savo vasaros stovyklas ten. Vakarop perkame omarus ir verdame pas Laimą namuose. Dieną einame prie vandenyno. Po kelių valandų nuo jo pakyla tiršta migla, ji okupuoja paplūdimį. Ateina mintis, kad štai iš kur tas vietinis Stevenas Kingas įkvėpė siaubo savo istorijoms – štai iš tokio va rūko, iš kurio išnyra žuvėdra ir nusineša tavo sumuštinį. Grįžtant automobiliu namo užrašau eilėraštį.

rugpjūtis Kenebunke

migla iš mūsų vagia horizontą

ir ištrina namus pakrantėj

Atlanto vandenyne tirpsta žmonės

minutės skęsta ištisos savaitės

žuvėdros taršo užkandžių maišelį

kažkas po valandos nustebs neradęs

gilyn nubridęs akmeninis kelias

juo eiti kviečia o cikados

jau smuikelius suderino ir laukia

kol dangūs rausta kaip omarai puode

naktis žvaigždžių mama mėnulio draugė

ant Kenebunko leidžias ir atrodo

kad niekad nesibaigs rugpjūtis

perštės nusvilusią nuo saulės odą

šiek tiek kažko ilgu nedaug truputį

dar šimtas metų iki šalto gruodžio

***

2019 m. su vyresne dukra ir mažiausiu sūnumi skrendu iš Čikagos į Baltimorę. Turėjau susitikimą Čikagos lituanistinėje mokykloje. Šiek tiek apžiūrėjome patį miestą, bendravome su lietuvių bendruomene. Lėktuvas buvo tas be vietų: ant jo pažymėta raidė, tave pagal ją ir leidžia vidun. Mums teko paskutinė. Dukrą pasodino vienoj vietoj, o man su mažuoju, kuriam dar nebuvo dviejų, teko taisytis tarp dviejų senukų per vidurį. Nors jie buvo pora, jis sėdėjo prie lango, o ji – prie praėjimo. Keliavimai lėktuvu su vaikais, o ypač mažais, įvaro nemažai kompleksų. Įdomu, ar įsivaizduoja keleiviai, kaip pasikeičia jų veidai, kai jie pamato, kad šalia sėdės moteris su mažu vaiku. Kita vertus, gal jų toks tikslas parodyti, kokia čia tragedija netikėtai ištiko. Mano vaikas visą kelią pramiegojo. Dėkojau už tai Dievui, todėl rašant eilėraštį matyt neveltui išlindo šventos Trejybės motyvas. Eilėraštį pradėjau kurti dar sėdėdėdama tame lėktuve ir laikydama vaiko kojas, kad tik netyčia nespirtų. Senukai nerodė savo nepasitenkimo, kaip bebūtų keista, jie manęs nieko neklausinėjo. Taip tyloje mes ir nukeliavome. Vardus aš jiems pati sugalvojau.

kelionė lėktuvu

išgirdau prieš kylant lėktuvui

jo vardas tikrai buvo Džonas

o jos nežinau tarkim Džeinė

sutūpę abu man prie šonų

Dievas tėvas sūnus iš kairės

dešinėj šventoji dvasia

pusantros valandos kelionėj

nors sėdėjom visai ne trise

delnuose aš laikiau sučiupus

savo mažojo vaiko kojas

žiū pataikys tokie jie trapūs

pietų metas vaikas miegojo

ačiū Dievui – galvoj kartojau

tą akimirką kaip jis centrinė

kaimynų delnuos po planšetę

knygoj jo konsteblis gynė

nuo žudiko gimtąjį miestą

ekrane jos didelėm raidėm

liejosi meilės istorija

ir matyt laimingai baigės

mums leidžiantis į Baltimorę

šventoji dvasia man prabilo

šis vaikas geras keliautojas

ir lyg moira siūlą nuvijo

į kitus lėktuvus kur dar neskrenda

apie juos tik tai sužinojau

kad sėdėt mėgo Džonas ir Džeinė

ne šalia o kitiems prie šono

***

2019 m. po Kalėdų atkeliavome į Floridą. Į nedidelį Melburno miestelį. Viešbutis buvo pustuštis, tokie patys tušti ir paplūdimiai. Buvo pilna paukščių, medūzų, kriauklių. Galvojau apie kelis žmonės, su kuriais tuo metu labai norėčiu būti. Va taip kartu prasieiti pakrante. Tas eilėraštis – mano pasakojimas jiems.

pakrantėj

palei vandenį sūrų pilką purslotą

šalia jūržolių bokštų nubarstytų

tarsi mažais rutulėliais garstyčių

atrodo skaniai tik kas šitą valgys

šalia išmestų margų kriauklių lūženų

mėlynai violetinių medūzų pūslelių

negyvo vėjo taršomo didelio paukščio

aplink kurį laksto maži paukšteliukai

čia tarp tų vandenynui nereikėtų daiktų

smėlį saulės kryptim nužymėjusios pėdos

kaire žengt - mintys lengvos ir skaidrios

dešine muša gylyn it svertum virš tonos

ir taip visą kelią palei viešbučių korpusus

lyg tarnyboj išsirikiavusias palmių gretas

jau ir pati taip eini - viena koja ach sunkiai

kita tarsi žemės neliestum lyg tavęs čia nėra

***

Kai pavasarį prasidėjo karantinas, sakiau sau, kad nieko nerašysiu nei apie jį, nei apie virusą. Jie to neverti. Bet daktaro Li istorija mane labai sujaudino ir priminė Kasandrą iš Iliados, kurios pranašystėmis niekas netikėjo. Supranti, kokia rimta situacija, tavimi netiki, apkaltina panikos skleidimu, o paskui tu miršti nuo viruso, nuo kurio bandei apsaugoti kitus. Norėjosi šį žmogų, jo poelgį užkonservuoti eilėraštyje. Kadangi esu gyvenusi Kinijoje, visa ta aplinka man tebėra geria pažįstama, saugoma atimintyje. Tebeprisimenu ir kvapus, ir spalvas, ir architektūrą, vietinius muzikos instrumentus.

mirtis kalbasi su daktaru Li

daktare Li

tenorėjau nuskinti

gėlių savo sodui

surinkt iš eilės

puokštę didžiulę

turgaus prekeivių

akiniuotų studentų

senukų kur hutonguos

žaidžia madžongą

nereikėjo tampyt

už skvernų

rodyt pirštais

daktare Li

tu taip pat esi žiedas

patekęs į puokštę

pakąstas stingdančio

mano alsavimo

ironija gydei akis

virš kaukių išeinant

matei vien tik jas

nei grimasos

nei šypsenos

ar rainelių raštą skaitei

ar ieškojai manęs

merk akis

daktare Li

matai tolumoj

Dangaus paviljonas

ir kvepia gėlėm

ten ilsis drakonai

groja šengas

skamba erhu ten jau

laukiam tavęs daktare Li

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/