„Tad spalio 27 dieną, antradienį, 17.30 val. kviečiame į Valdo Adamkaus šimtmečiui skirtą vakarą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vakaro metu specialų leidinį „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“ pristatys ir apie šią išskirtinę asmenybę, jos įtaką ir darbus kalbėsis istorikas Egidijus Aleksandravičius, menotyrininkė Rasa Žukienė, ekonomistė Elena Leontjeva ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė“, – rašoma pranešime.
Kviečiame dalyvauti ir belaukiant renginio pavartyti Prezidento šimtmečiui skirtą fotobiografiją „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“:
Lemtingas linkėjimas
Dabar juokdamasis galiu pripažinti, kad man kelis kartus buvo išpranašauta, jog tapsiu prezidentu. Dar 1958 metais su grupe draugų – skautų akademikų – išvykome į žiemos stovyklą Caberfae vietovėje netoli Mičigano. Ir, kaip visi jauni žmonės, turėjome daug laiko linksmoms pramogoms, todėl išleidome savo leidinį – mašinėle atspausdintą, rankomis įrištą „Sumuštinį“. Ten buvo linksmų piešinukų, sveikinimų sukūrusiems šeimas ir personalinių linkėjimų kiekvienam tos stovyklos dalyviui. Tai štai linkėjimas Valdui Adamkui skambėjo taip: „Tapti būsimosios laisvosios Lietuvos prezidentu.“ Įsivaizduojate – 1958 metai!
„Tau reikės mėginti padaryti tai, kas nepavyko man“
Pirmą kartą rimčiau susimąsčiau, ar nevertėtų man kelti savo kandidatūros būsimuosiuose prezidento rinkimuose, jau po 1993 metų rinkimų kampanijos. Stasiui Lozoraičiui grįžus po rinkimų į Ameriką, vieną vakarą aptarinėjome, kokias klaidas padarėme per jo rinkimų kampaniją, svarstėme, kur link pakryps gyvenimas Lietuvoje.
„Ką gi, kitą kartą jau tau reikės mėginti padaryti tai, kas nepavyko man“, – pasakė Stasys. Tuomet šiam pasikalbėjimui neteikiau didelės reikšmės. Tačiau kai vėliau atvažiavęs į Lietuvą vis girdėdavau kalbas, kad kituose prezidento rinkimuose turėčiau balotiruotis jau aš, prisimindavau Stasio žodžius. Šios kalbos tolydžio stiprėjo. Vis daugiau Lietuvoje sutiktų žmonių imdavo mane įkalbinėti: „Kelkite savo kandidatūrą į prezidento postą.“
Atsisakiau gausių siūlymų balotiruotis į Seimą. Ne viena partija norėjo mane įrašyti į savo rinkiminius sąrašus, bet man tai buvo visiškai nepriimtina. Neketinau savęs sieti su kuria nors konkrečia partine organizacija, nes laikiausi nuomonės, kad politiškai supriešintai Lietuvai galėsiu labiau pasitarnauti, nepriklausydamas jokiai partijai.
Per 1996 metų Seimo rinkimų kampaniją pamažu įsitikinau, kad iš tiesų reikia kelti savo kandidatūrą į prezidento postą. Ėmiau galvoti, jog tai mano pareiga, jeigu tiek daug žmonių mane ragina žengti šį žingsnį. Būti prezidentu – ne tiek garbė, kiek sunkios ir Rotušės aikštėje. Kaunas, 1998 m. kovo 7 d. be galo atsakingos pareigos.
Prasmingo gyvenimo principas
Kaip knygoje „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“ rašo istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, „didis veikėjas beveik visada gebėjo būti vienas prieš srovę ir niekad nenutraukė ryšių su bendruomene, kuriai aukojo savo laiką, energiją ir pinigus. Valdo Adamkaus veiklos atspindžiai gali priminti fundamentalaus sociologijos tyrimo, kartais net vadinamo Harvardo eksperimentu, išvadas. <...> Tie, kurie neužsidarė vien egoistinėje privatybėje, gebėjo derinti savo interesus su bendruomenės ir empatijos neiškeitė į asmeninę naudą, buvo sveikesni, jų karjeros sėkmingesnės, būties džiaugsmo patirta daugiau ir išgyventi ilgesni prasmingos veiklos metai. Valdo Adamkaus šimtmetis geriausiai papildo šį esmingą žmogiškosios būties moralą. <...>
Norėtųsi užbaigti Valdo Adamkaus santarietiškos jaunystės mintimi: tiktai šis noras užsitikrinti savo vidinio pasaulio prasmingumą humanistą verčia būti ir efektyviu politiku, nes kitaip jis bus sutriuškintas efektyvių politikų, kurie nėra humanistai.“
Daugiau informacijos apie Valdo Adamkaus šimtmečiui skirtą vakarą rasite čia.



