Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eglės Digrytės knygos „Laiškai iš Kabulo“ ištrauka:

Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Siūlome paskaityti dar vieną ištrauką iš netrukus pasirodysiančios žurnalistės Eglės Digrytės knygos „Laiškai iš Kabulo“, kurią išleis leidykla „Tyto alba“.

Pirmąją knygos ištrauką galite rasti čia. 

Antrąją knygos ištrauką galite rasti čia. 

Šioje knygoje – gyvas ir smagus pasakojimas apie tai, kaip išgyventi Afganistane nesiliaujančio karo sąlygomis ir išsaugoti sveiką galvą. Visi galvoja, kad ten blogai. Ir iš tikrųjų blogai, bet autorė palengva sklaido šią šalį gaubiančius mitus, pasakoja apie kunkuliuojantį gyvenimą, žmones ir kultūrą, kitą religiją ir kitokius papročius, savitą požiūrį į moteris ir vakariečius ir atvirai įspėja apie gresiančius pavojus. Eglė Digrytė (g. 1980 m.) – žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose dienraščiuose, naujienų portaluose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.

Rožinės sriubos vakarėlis

Po pirmų kelių savaičių Afganistane daugelis naujokų ima skųstis: kaitri saulė ir sausas oras džiovina odą, dėl aukščio sunku kvėpuoti, mat stinga deguonies, vieni pasiilgsta lietaus, kitiems dėl neįprasto maisto ima streikuoti skrandis – tiesą sakant, egzotikos tenykštėje virtuvėje maža, bet vakariečių virškinimo sistemos pripratusios prie didesnės švaros. Man nutiko priešingai – bent kol gyvenau Kabule, atsisveikinau su keletu bėdų. [...]

O skrandžiui tiko viskas – ir po čiaupu nuplauti vaisiai, ir iš to paties čiaupo srūvantis vanduo, ir gatvėje pirkti kebabai, tiesa, sausi ir visai neskanūs, bet vis tiek paragavau, ir duona, nors tokias kepyklėles mūsų higienos inspekcija uždarytų be įspėjimų ir auklėjamųjų baudų. Kepėjai turi keistą įprotį prisėsti ant prekystalių prie ką tik išdėliotų garuojančių papločių ir net susikelti basas kojas. Kiekvienam pirkėjui jie parenka gardžiausią – šilčiausią ir minkščiausią – kąsnį, o tą padaryti galima tik vienaip – keletą papločių pačiupinėjus. Ši procedūra kartojama begales kartų, todėl kai kuriems papločiams tenka nelaimė būti visai nučiupinėtiems, o paskui keliauti į neatsparius vakariečių skrandžius, kur gal ima spardytis, todėl ir sukelia nemalonių jausmų.

Afganistane galėčiau gyventi vien dėl maisto – ryžių patiekalų (palaw – plovo, kurį su mūsiškiu sieja nebent vien ryžiai, įvairovės), ką tik iškeptos duonos, šviežių mangų ir arbūzų sulčių, riešutų, vaisių ir daržovių. Pomidorai – įvairaus dydžio, ryškiai raudoni, prinokę ir per kelias dienas ima pūti, priešingai nei tie, kurie tarytum vaškuoti blizga mūsų parduotuvėse. Morkos – sultingos ir prikaupusios tiek karotino, kad trintuvė nusidažydavo ryškiai oranžine spalva. Arbūzai – pailgi ir dydžio sulig dviem futbolo kamuoliais (vien tokį dičkį, kokių 6 kilogramų svorio, parsitempti namo būdavo nemažas iššūkis, ką ir kalbėti apie obuolių, pomidorų, morkų, persikų, mangų ir kitų gėrybių prikrautą maišą). Čiauškant su pardavėju labai svarbu būdavo nesupainioti pavadinimo dari kalba – tarbuz ar harbuz. Pirmasis reiškia arbūzą, antrasis – melioną. Afganistaniečiai įsigudrino auginti kriaušių skonio obuolius – už tą pačią kainą gaudavau du viename. Bet užvis skaniausi mangai – geltoni ir minkšti, tad nusipirkus reikėdavo per kelias dienas sudoroti, kitaip supūdavo. Išgirdę, kad svaičioju apie mangus, draugai kilstelėdavo antakius – kaip galiu mėgti tuos žalius, kietus, terpentinu atsiduodančius ir tik per nuolaidų akcijas perkamus daiktus iš egzotiškų vaisių skyrių Lietuvos parduotuvėse? Purtydavau galvą ir stengdavausi nupasakoti afganiškųjų skonį, bet vis tiek neįtikindavau.

Bulves afganistaniečiai mėgsta taip pat kaip lietuviai – virtas, keptas, bulvių košę, prancūziškas bulvytes...

[...] Maistą – jogurtą, kiaušinius, makaronus, sausus pusryčius, sausainius – paprastai pirkdavome prekybos centruose „Finest“ arba „Spinney’s“ (ten daugiausia lankydavosi užsieniečiai, todėl parduotuvės buvo puikus taikinys – sykį kovotojai tuo ir pasinaudojo), o vaisių ir daržovių važiuodavome į Skerdikų gatvę (Butcher Street). Jos pradžioje išties įsikūrusios kelios mėsos parduotuvėlės, kurios labiau primindavo nedidelius zoologijos sodus ar gyvūnų prekių parduotuves, mat ant šaligatvių sustatytuose narvuose čiepsėdavo gyvi viščiukai. Nori draugus pavaišinti vištiena – keliauji į Skerdikų gatvę prie kurio nors narvo, išsirenki, kuri višta labiausiai patinka, baksteli pirštu, pardavėjas ją ištraukia, nusineša parduotuvės gilumon, ir netrukus mėsą gali neštis namo. Su aviena ar jautiena paprasčiau – nei karvės, nei avys gatvėje nemindžikuoja. Ant tvirtų kablių silpname vėjyje sukiodavosi jau nudirta skerdiena, tereikėdavo pasirinkti, iš kurio gabalo gaminsi kepsnį, ir paprašyti atpjauti. Kiaulienos ten nėra. Girdėjau apie vienintelę Afganistane kriuksinčią kiaulę, kuri gyveno zoologijos sode ir buvo demonstruojama lankytojams. Niekada neteko pasinaudoti šios gatvės skerdikų paslaugomis – jei Afganistane kada ir valgydavau mėsą, mieliau nežinodavau, kaip ji atsirado ant mano stalo. Ta mėsa būdavo tokia minkšta ir kone tirpdavo burnoje, todėl kartais nusižengdavau savo vegetariškiems pomėgiams.

Bulves afganistaniečiai mėgsta taip pat kaip lietuviai – virtas, keptas, bulvių košę, prancūziškas bulvytes... Sykį lėkštėje gavau net kažką panašaus į bulvinius blynus, tiesa, stambia tarka sutarkuotų bulvių paplotėlis buvo patiektas kaip garnyras prie žuvies. Ši visuomet būdavo keisto skonio – atsiduodavo dumblu. Nenutuokiau, iš kur ji atkeliavusi ir kiek kelyje užtrukusi (Afganistanas neturi prieigos prie jūros, o tie keli vandens telkiniai neatrodė žuvingi), todėl valgyti plaukiojančius gyvius vengiau. [...]

Kviestinius pietus ar vakarienes mūsų virėjai rengdavo neįmantrius: patiekdavo sriubos ar koldūnų – mantų, plaukiančių pomidorų ar jogurto padaže, tuomet – karštą patiekalą (dažniausiai – vištienos ar žuvies gabalaitį), galiausiai atnešdavo salotų. Iš pradžių nesupratau tokios sistemos – prie mėsos patiekalo pasigesdavau daržovių, bet vėliau atnešdavo visą kalną salotų, agurkų ir pomidorų. Padavėjas dubenį su daržovėmis paduodavo kiekvienam svečiui ir leisdavo įsidėti pačiam. Vis svarstydavau, kiek būtų mandagiai ne per daug ir sočiai ne per mažai. Kelis kartus maldavau padavėjų, kad salotų duotų su mėsos patiekalu, bet jie neklausė. Vakarienę užbaigdavo arbata ar kava su desertu – pudingas ar vaisių salotos, kurias virėjai pagardindavo sausainių trupiniais ar plakta grietinėle. [...]

Jei virėjai gamindavo pietus mums, gaudavome jautienos ar vištienos kepsnį, lakštinių apkepo, picos, keptų moliūgų, troškintų šparaginių pupelių, brokolių ar pomidorų, salotų ir pyragų ar vaisių deserto, nelygu sezonas. Visi grįždavome prie stalo papildomai įsidėti – taip būdavo gardu. Gal dėl to, kad mažiau primindavo europietišką virtuvę. Vietiniai virėjai kartais stengdavosi įtikti vakariečiams ir gamindavo mums pažįstamus patiekalus, bet jiems kažko trūkdavo, todėl mieliau rinkausi vietos virtuvę. Nosis neištverdavo tik kalendros kvapo – šios aitrios žolės būdavo saujomis beriama į sriubas ir salotas, ant mėsos ir troškintų daržovių. Tik desertai jos išvengdavo. Prieš pradėdama valgyti, ilgokai dirbdavau, kol išrankiodavau net menkiausius kalendros skutelius. Kai viena draugė pasiteiravo, kokį afganišką patiekalą galėtų pasigaminti Lietuvoje, daviau vieną patarimą: „Viską gali. Bet, jei nori tikro afganiško skonio, privaryk kalendros – tiek, kad jokio kito skonio nejustum.“ [...].

Apie lietuviškus patiekalus net negalvodavau. Draugai nuolat smalsaudavo, ko labiausiai pasiilgstu. Ilgai pamąsčius į galvą atėjo du žodžiai – varškės ir kibinų (bet ir tie patys karaimų gaminami). Todėl sykį, laukdama lietuvių delegacijos, paprašiau atvežti varškės sūrio. Lietuviai kartu atskraidino didžiulį sūrį ir kelis kepaliukus juodos duonos. Pasielgiau krikščioniškai – įsiprašiau pas mūsų karius ir suorganizavau itališką lietuvišką šventę. Duona ir sūris pamalonino gomurius, o pavalgyti reikėjo parsinešti picų. Bazėje įsikūrusios bent pora picerijų, kuriose kariai, pasibodėję valgyklos maistu ar užsimanę greitai susiveikti maisto, išleisdavo galybę pinigų. Buvo geriau nei per Kalėdas.

[...] Bet jei pati imdavausi gaminti, tai ne šiaip patiekalą, nusižiūrėtą nuo afganistaniečių, o būtinai tokį, kad užduotis nepasirodytų paprasta. Sykį kieme sutikau keletą karių, atlydėjusių Kabule besilankančią delegaciją iš Lietuvos.

– Sveika! Tai kaip dėl šaltibarščių? – išgirdusi lietuvišką rusišką pasisveikinimą sutrikau – kokie šaltibarščiai vidury Afganistano? Tačiau pamačiusi, kas apie juos prabilo, atsiminiau sykį vienam ukrainiečiui, tarnavusiam Čagčarane su lietuviais, neapdairiai prisižadėjusi pagaminti „tos skanios šaltos sriubos“. Negražu buvo išsisukinėti, juoba kad užgriuvo tokia pramoga, kaip Afganistane neregėto maisto gaminimas, tad nusprendžiau kūrybos imtis tą patį vakarą. Šaltibarščiai šaltibarščiais, o iš kur gauti produktų, jei kefyro aplink per šimtus kilometrų – nė kvapo? Bet išeitį radau, kefyrą atstojo natūralus jogurtas, nusipirkau jo kelis indelius ir suplakiau, buvo dar skaniau. Kebliau buvo su burokėliais – turguje jų pilna, bet kas užsiims virti? Karių stovyklos valgykloje radome supjaustytų griežinėliais ir nukniaukėme keletą dubenėlių. Savanorių tarkuoti grėsmės nusitarkuoti pirštus akivaizdoje neatsirado, be to, ir tarkos neturėjome, tad supjausčiau juos šiaudeliais. Virtų bulvių irgi negavau, todėl šaltibarščiai išėjo nei šiokie, nei tokie.

Dar kartą šaltibarščius ruošiau Liepos 6-ąją. „Lietuvos valstybės šventės proga kviečiame į rožinės sriubos vakarėlį“, – suraičiau intriguojamą kvietimą ir išsiunčiau visiems kolegoms. Negirdėto patiekalo pavadinimas tapo geriausia reklama – buvo tikras anšlagas, visi šaltibarščių pylėsi bent po porą kartų. Turbūt dėl to, kad išviriau bulvių, o burokėliai buvo sutarkuoti. Penkis litrus konservuotų burokėlių, supjaustytų griežinėliais, parūpino ūkvedys Paulas, kuris virtuvėje gaudėsi kur kas geriau už mane, ir tą kartą pasiryžau juos sutarkuoti. Pirštai liko sveiki, tačiau televizijos kulinarijos laidų vedėjos šlove tikrai nesusiviliojau.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau