Dabar populiaru
Publikuota: 2017 sausio 16d. 09:28

Elžbieta Banytė: kai šąla kojos ir širdys (knygų apžvalga)

Elžbieta Banytė
A.Valantinienės (LRT) nuotr / Elžbieta Banytė

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris leidinius: Salvadoro Dali romaną „Paslėpti veidai“, Salmano Rushdie kūrinį „Vidurnakčio vaikai“ ir Leonardo Padura knygą „Sudie, Hemingvėjau“.

Kaip dauguma lietuvių, mėgstu burbėti dėl oro. Tačiau žiema irgi turi savų privalumų – galima be sąžinės graužimo vakare likti namie, nes kažkur eiti šalta ir tingisi, įsitaisyti krėsle, apsigaubti šiltu pledu ir skaityti storus romanus. Todėl šiandien pristatau tris knygas, kurios leis patirti sušildantį skaitymo malonumą šaltą tamsų vakarą.

Salvadoras Dali „Paslėpti veidai“

Kad niekas nesuabejotų, aiškiai pasakau – taip, čia tas pats Salvadoras Dali, įžymusis dailininkas siurrealistas. Tas pats, kuris nutapė tirpstančius ir tekančius laikrodžius, iliustravo gausybę knygų ir yra visuotinai pripažintas kaip vienas ryškiausių XX a. meno genijų. Storas romanas „Paslėpti veidai“, neseniai perleistas leidyklos „Baltos lankos“ – vienintelis jo romanas, kurį, pasak paties autoriaus, sukurti paskatino ispanų poetas Federico Garcia Lorca, neva jame įžvelgęs literatūros talentą. Beje, romano įžanga – kraupiai arogantiška. Pavyzdžiui, S.Dali teigia, kad neįmanoma nepripažinti jo pasiekimų – jautresnį skaitytoją tai gali ir suerzinti. Ko gero, tokia strategija pasirinkta sąmoningai: juk po tokio įvado nebeįmanoma knygos neskaityti, nes labai smalsu, kas gi išėjo po šitokių pagyrų.

Tradicinės prozos iliuzija griūva kartu su personažų viltimis, norais, įsitikinimais, lūkesčiais – iracionalūs sapnų ir vizijų motyvai į pabaigą tampa vis dažnesni.

Natūralu, kad skaitydamas dailininko siurrealisto romaną, tikiesi literatūrinio siurrealizmo. Apimtis gąsdina – knyga labai stora ir darosi neaišku, kaip pavyks įveikti tiek puslapių sapniško iracionalaus teksto.

Tačiau romanas šiuos lūkesčius sudaužo jau nuo pirmųjų puslapių: proza tradicinė, pasakojama meilės istorija karo fone. Veiksmas prasideda 1934 m. Paryžiuje, kur dekadentiška tarpukario visuomenė politinės įtampos sukeltą nerimą bando išsklaidyti puotose ir priėmimuose, kur politika tampa laiko leidimo ir netgi gundymų priemone. Iš tiesų įdomu skaityti šių pobūvių aprašymus – detaliai aprašomos personažų kalbos, įpročiai, judesiai, maistas, apranga, todėl bent man šis romanas patiko dėl tapybiškumo ir vadinamojo „atmosferiškumo“ – čia S.Dali nestebina, nes jo, kaip dailininko, akis atidi detalėms ir reikšmingoms smulkmenoms.

Ko gero, iš smulkmenų gimsta ir grafo Gransajaus ir Solanža de Kledos meilė. S.Dali bando analizuoti jų liguistą, priklausomybę ar apsėdimą primenantį ryšį, ir todėl svarsto apie aistros, geismo, erotikos prigimtį ir ryšį su mirtimi – ši tema, beje, buvo labai aktuali siurrealistams, ieškojusiems kitos, tobulesnės tikrovės ir besitikėjusiems ją pasiekti mylint. O meilė stipriausia būna mirties akivaizdoje.

Skaitant toliau, tradicinės prozos iliuzija griūva kartu su personažų viltimis, norais, įsitikinimais, lūkesčiais – iracionalūs sapnų ir vizijų motyvai į pabaigą tampa vis dažnesni. Apskritai, į antrą romano pusę skaityti darosi vis mažiau įdomu – tekstas pulsuoja, atrodo neapdairiai netolydus ir struktūriškai neišbaigtas. Panašu, kad geras redaktorius pirmojo savo romano autoriui būtų pravertęs. Tačiau skaitytojo romanas nuvilti neturėtų, mat Antrojo pasaulinio karo įvykiai pasakojami gyvai, nenusišalinus, nesiekiant dirbtinio korektiškumo, nepripaišant moralistiškų vertinimų. Be to, tekstas skatina svarstyti vaizduojamųjų menų ir grožinės prozos ryšį, mat bando „įjungti“ kone visus skaitytojo pojūčius – vidinę klausą, uoslę, net pakasyti skonio receptorius. Taigi, nors „Paslėpti veidai“ nėra šedevras ir mielai darkart aplankyčiau S. Dali parodą, vargu ar darkart noriai skaityčiau jo romaną – jis vertas dėmesio ir turėtų patikti tiems, kas domisi meno istorija ir modernizmu.

Salmanas Rushdie „Vidurnakčio vaikai“

„Vidurnakčio vaikai“ lietuviškai pasirodo ne pirmą kartą – išpirktas tiražas byloja, kad ši knyga Lietuvos skaitytojui, kaip ir didelei daliai skaitančio pasaulio, yra reikšminga. 1981 m. pasirodęs romanas iškart pelnė visuomenei menkai žinomą, bet vieną seniausių Britanijoje Džeimso Teito atminimo ir prestižinę Bookerio premiją, o netgi du kartus,1993 m. ir 2008 m. buvo paskelbtas „Bukerių Bukeriu“, taigi, geriausia šia premija kada nors apdovanota knyga. Nors anaiptol ne visiems S.Rushdie humoras, rašymo stilius ir fantastiniai elementai priimtini, „Vidurnakčio vaikai“ populiarūs ir skaitomi nuo pat pirmojo leidimo iki dabar – jau 36 metus.

Indijos literatūra besidomintys tyrėjai netgi mini „post-rushdie“ rašymo stilių, kuris susiformavo tarp angliškai rašančių tos šalies prozininkų: kitaip tariant, prieš mūsų akis – XX a. pab. knygų hitas.

Nors anaiptol ne visiems S.Rushdie humoras, rašymo stilius ir fantastiniai elementai priimtini, „Vidurnakčio vaikai“ populiarūs ir skaitomi nuo pat pirmojo leidimo iki dabar – jau 36 metus.

Ir tai truputį stebina, nes „Vidurnakčio vaikai“ – nelengva knyga, ir fiziškai (naujasis leidimas – net 550 psl. apimties), ir intelektualiai. Dabar, kai apžvalgininkei tenka neišvengiama užduotis bent truputį papasakoti siužetą – atsakyti į kasdienį tai apie ką klausimą – suprantu, kaip tai nelengva. S.Rushdie pasakojimai visada supinti iš daugybės gijų ir pulsuojantys neregėtu intensyvumu: toks tekstas tiesiog pats priešinasi banaliam siužeto perpasakojimui.

Ilgi ir puošnūs sakiniai, kuriuos puikiai išversti geba Danguolė Žalytė, vyniojasi it dūmas iš džino lempos. Įvykiai seka vienas kitą, ir dažniausiai jie vyksta keliose plotmėse. Pavyzdžiui, „Vidurnakčio vaikai“ pasakojama apie Indijos istoriją, tačiau ją išgyvena viena šeima, panašiai kaip Gabrielio Garcia Marquezo romanuose. Pagrindinis veikėjas – Salymas Sinajis, gimęs tą pačią dieną, kai Indija tapo nepriklausoma – vadinasi, 1947 m. rugpjūčio 15 d. vidurnaktį. Salymas turi telepatinių galių, be to, jo antgamtiškai gera uoslė. Paaiškėja, kad visi Nepriklausomybės dienai prasidedant – tarp dvyliktos ir pirmos valandos nakties – gimę vaikai pasižymi kokiu nors antgamtiniu gebėjimu: kuo arčiau dvylikto laikrodžio dūžio, tuo stipresniu.

Paaiškėja, kad visi Nepriklausomybės dienai prasidedant – tarp dvyliktos ir pirmos valandos nakties – gimę vaikai pasižymi kokiu nors antgamtiniu gebėjimu: kuo arčiau dvylikto laikrodžio dūžio, tuo stipresniu.

Telepatas Salymas juos visus gali sukviesti – taip prieš skaitytojo akis iškyla pokolonijinės Indijos paveikslas, skirtingų šios margos šalies regionų integracijos problemos. Minimi susirėmimai, pilietiniai neramumai, kurie irgi darė įtaką Salymo gyvenimui. Jį ištiko amnezija, vėliau jį laikė suėmę kaip politinį kalinį, o galiausiai, kai vidurnakčio vaikų galios ėmė sekti, Salymas apsisprendė parašyti tai, ką prisimena iš savo (ir, kaip suprantame, savo jaunos šalies) gyvenimo. Taigi dėl pasakojimo specifikos romanas netelpa į vienos literatūrinės tradicijos rėmus, todėl ir viena literatūrologine prieiga jo neapimti.

Kaip ir kitos S.Rushdie knygos, „Vidurnakčio vaikai“ svaigina – čia Indijos kvapai, vaizdai, garsai, kasdienybės detalės, regionų patiekalų skoniai, islamo tradicijos ir, žinoma, „Tūkstančio ir vienos nakties“ intertekstai greta induizmo dievybių vardų ir Bolivudo aktorių. Tačiau ši knyga nėra tik linksmas magiškąjį realizmą primenantis pokolonijinis pasakojimas. Kad ir kaip stipriai „Vidurnakčio vaikai“ teigia aistrą gyventi, labai aiškiai pasakoma paprastutė, bet dėl pasakojimo ypatumų neįtikėtinai paveiki mintis: gyvenimas gali būti labai liūdnas ir skausmingas. Didelę knygos dalį užima kartais sarkastiškas, o kartais tiesiog sąžiningai kritiškas karų, beprasmio kraujo liejimo, korupcijos, skandalų, nusikaltimų dėl valdžios ir pinigų, nesąžiningos politikos aprašymas. Galbūt todėl, kad Salymas – šiaip jau pakankamai nesuinteresuotas ir atsitraukęs pasakotojas, vaikų, kuriuos suluošino tėvai, kad susirinktų daugiau išmaldos, vaizdas padaro labai stiprų ir išliekantį įspūdį.

Geras, bet nelengvas ir ne kiekvieno estetiką atitinkantis tekstas – taip galėčiau apibūdinti „Vidurnakčio vaikus“. Alegorija grakščiai išplaukia iš siužeto, nėra dirbtinai pritempiama, o Salymas, kad ir koks nepatikimas pasakotojas dėl savo neįprastai veikiančios atminties būtų, visada kalba autentiškai, žmogiškai, jo pasakojime justi šiluma ir rūpestis. Gal dėl to ši kultinė knyga toliau sėkmingai įtraukinėjama į visokius „geriausių“ ir „vertingiausių“ sąrašus?

Leonardo Padura „Sudie, Hemingvėjau“

Kubietis Leonardas Padura – turbūt žinomiausias iš šiuolaikinių Kubos rašytojų, 2015 m. apdovanotas „Lotynų Amerikos Nobelio premija“ vadinamu prestižiniu literatūros apdovanojimu. Užsienyje L.Padura žinomas kaip detektyvų autorius – jo knygos išverstos į daugiau nei dešimt kalbų. Detektyvinių romanų serijoje veikia „firminis“ inspektorius Kontė. Jis – buvęs policininkas, kuris romane „Sudie, Hemingvėjau“ pakviečiamas tirti bylos privačiai, mat jau yra pensijoje. Po Ernesto Hemingvėjaus namu-muziejumi rastas skeletas – kaip žinia, šis pasaulinio garso rašytojas gyveno labai intensyviai, o naudojimasis ginklais, mirtis, smurtas jam, buvusiam kareiviui ir aistringam koridos mėgėjui, nebuvo kažkas nauja. Suprantama, kad įtarimo šešėlis krenta ant jau senokai mirusio Hemingvėjaus – Kontė imasi bylos, kurios medžiaga – 50 metų senumo. Įtariama, kad tie griaučiai gali būti tuo metu dingusio FTB agento, todėl ir šiaip keistokai situacijai suteikiamas politinės įtampos matmuo.

Romane esama dviejų gijų – viena pasakoja apie bylos tyrimą, o kita – apie senstelėjusį Hemingvėjų.

Nesunkiai galima „Sudie, Hemingvėjau“ skaityti kaip gerai sukonstruotą kriminalinį romaną, tam duotos visos galimybės – siužeto įtampa nuosekliai išlaikoma visame tekste, tačiau neužstelbia ryškaus pagrindinio veikėjo portreto – jo veiksmų, charakterio, vidinių konfliktų ir sudėtingumo.

Humoro jausmas malonus – pakankamai netiesioginis ir subtilus, o ironija dažniausiai pasižymi linksmai blykčiojančia šiluma, o ne cinizmu ar pykčiu. Romane esama dviejų gijų – viena pasakoja apie bylos tyrimą, o kita – apie senstelėjusį Hemingvėjų. Įžanginėse pastabose autorius prisipažįsta, kad, nors ir rėmėsi gausia biografine medžiaga, šioje knygoje matomas Hemingvėjus yra sukurtas – tokia pat fikcinės romano esaties dalis kaip ir kiti personažai. Kalbant apie Hemingvėjų knygoje esama gelmės ir jautrumo – senatvė vaizduojama labai įtaigiai, nevengiant parodyti praeinančio laiko su visais jo šalutiniais poveikiais – pašlijusia sveikata, kūno ir sielos silpnumu, alkoholizmo pasekmėmis, ilgesiu, gyvenimo noru ir neapykanta jam, praradimų skausmu. Kontė tampa Hemingvėjaus alter ego – senstelėjęs girtuoklis policininkas, kuris, tirdamas rastų griaučių bylą, iš tiesų ištiria savo santykį su jaunystės literatūriniu idealu Hemingvėjumi ir, be abejo, patį save.

Romanas Hemingvėjaus mėgėjui yra kone privalomas, nes jame geraširdiškai parodijuojamas įžymiojo amerikiečio stilius, jis cituojamas, o pats siužetas primena tokį, kokį jis galbūt būtų galėjęs parašyti – įtemptas, stilingas, su alkoholio kvapu, svilinančia saule ir meilės nuotykiais, tačiau pabaigoje labai jautrus ir netgi lyriškas. Pagrindinis klausimas, kuris kankina Kontę – kaip toks macho kaip Hemingvėjus, sėmęs iš gyvenimo, rodos, viską, ką tik šis galėjo duoti – koridą, kovas, karą, keliones, moteris, alkoholį, nuolatinę riziką – galėjo nusižudyti. Iš detektyvo Kontės pokalbių su tais, kuriems rašytojas buvo bičiuliškai lojalus, ryškėja labai įdomus, tačiau su populiariosios medijos formuojamu ne visai sutampantis po literatūrinis portretas. Taigi ši nestora knyga garantuoja malonų vakarą – galbūt be ypatingų nuosėdų ar pojūčio, kad ką tik perskaitei šedevrą, tačiau įdomų, nes knyga kaip reta įtraukianti.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”