Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 21d. 09:35

Elžbietos Banytės knygų apžvalga: knygos apie neramybę

Elžbieta Banytė
Asmeninio archyvo nuotr. / Elžbieta Banytė

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Gustave Le Bon „Revoliucijos psichologija“, Arkadijaus ir Boriso Strugackių „Nevilties miestas“ ir Nataschos Wodin „Kilusi iš Mariupolio“.

Čia yra trys knygos apie tai, kaip žmonijoje įprasta tvarka sugriūva – apie karą, revoliuciją, pabėgėlius, neviltį, tironiją ir pasipriešinimą jai. Nors jas jungia šis tematinis siūlas, knygos labai skirtingos ir žanro, ir parašymo laiku. Čia skaitytojams pristatau XIX a. pab.–XX a. per. Šviesuolio Gustave’o Le Bono veikalą „Revoliucijos psichologija“, brolių Strugackių romaną „Nevilties miestas“ ir Nataschos Wodin biografinį romaną „Kilusi iš Mariupolio“.

Gustave Le Bon „Revoliucijos psichologija“ (iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė)

Gustave’as Le Bonas buvo tas, ką galime vadinti XIX a. pabaigos eruditu – tai buvo, matyt, paskutinis šimtmetis, kur tas pats žmogus galėjo būti gydytoju, antropologu, psichologu, rašytoju, kariškiu, keliautoju, sociologu. Tiesiog žinija dar nebuvo tiek išsiplėtusi, kaip dabar, o žmonės dirbo visai kitu režimu ir, jei turėjo pinigų, turėjo ir daug laiko. Tarkime, Le Bonas mokėsi anglų ir vokiečių kalbų skaitydamas ištisus Šekspyru raštus kiekviena iš šių kalbų - manau, tai daug pasako ir apie asmenybę, ir apie laikotarpį.

„Vagos“ nuotr./„Revoliucijos psichologija“
„Vagos“ nuotr./„Revoliucijos psichologija“

Iš dalies šios knygos vertimą galėtume laikyti pavėluotu dėl mūsų geopolitinių aplinkybių, o iš dalies – pasirodžiusiu pačiu laiku. Mąstymo ar idėjų prasme ji revoliucijai pritaiko tai, kas išsakyta Le Bono „Minios psichologijoje“, kiek anksčiau išleistoje „Vagos“. Kartais jis vadinamas minios psichologijos pradininku, nors mokslinėje literatūroje matyti, jog bandymų suvokti elgesio minioje mechanizmus būta anksčiau. Bet kuriuo atveju, tai nemenkina Le Bono populiarumo ir įtakos.

Viena pagrindinių jo tezių – kad minioje išnyksta individualybė. Minia nėra individų suma, tai – visai naujas psichologinis vienetas, kuriame kiekvieno žmogaus įprastas elgesys staiga pasikeičia. Minią, anot Le Bono, o ypač minią, kuri dalyvauja revoliucijoje, valdo „mistinis mąstymas“ ir jausmai, o ne protas. Minoje kone religinio išgyvenimo apimtai protestuojančiai miniai prasiveržia nesukultūrinti protėvių instinktai, dėl to esą revoliucijos tokios žiaurios ir kruvinos.

Dar vienas priekaištas minioms ir revoliucijoms – patys revoliucionieriai negali suvokti subtilių idėjų, sukurtų didžiųjų žmonijos protų. Minia geras idėjas neišvengiamai suprimityvina, suvulgarina, todėl vėliau pati ima nebežinoti, dėl ko ji protestuoja, kur keliamos revoliucijos esmė. Tokiam negatyviam Le Bono požiūriui įtakos turbūt turėjo Prancūzijos karas su Prūsija, kurį Prancūzija greit ir skausmingai pralaimėjo. Jis dalyvavo ir šiame kare, ir 1871 m. Paryžiaus Komunos įvykiuose, kur kraują gausiai ir negailestingai liejo abi pusės. Prūsų apsiaustame Paryžiuje žmonės valgė žiurkes, šunis, arklius, o laiškus už Paryžiaus ribų išskraidindavo pašto karveliais. Vokiečiai tada paleido paukštvanagius, kad laiškai nepasiektų adresatų. Kaip dažnai pasitaiko, valdžia padidino mokesčius ir badaujanti liaudis iš esmės buvo priversta sumokėti už šį karą, o tai sukėlė perversmo nuotaikas. Nuo 1871 m. kovo 18 d. iki 1871 m. gegužės 28 d. skerdynių Paryžių faktiškai valdė Markso idėjų įkvėpta Paryžiaus amatininkija.

Le Bonas knygoje mini šiuos įvykius, bet jo pagrindinis objektas – Didžioji prancūzų revoliucija ir ją sekę Napoleono žygiai. Man asmeniškai smagiausia skaitant buvo ginčytis su autoriumi – ne visos minios žiaurios, ne visi žmonės eigoje pameta arba išverčia pagrindines jos idėjas ir tikslus ir kt. Kitaip tariant, Le Bono tekstas atrodo pernelyg apibendrinantis, pernelyg radikalus. Tačiau jeigu manysime, kad jis rašė tik apie visiškus fanatikus, daug kas skamba aktualiai neramaus pasaulio kontekste: pvz., kad aistra palaiko įsitikinimus, bet jų nekuria, kad minios didžiausiems rėksniams būdingas ribotumas ir kt. Le Bonas kalba kiek lozungiškai, bet vis dėlto kai kuriuos jo žodžius reikėtų įsidėmėti bandant atsirinkti, į ką mūsų informacinio triukšmo aplinkoje kreipti dėmesį, o į ką ne.

Arkadijus ir Borisas Strugackiai „Nevilties miestas“ (iš rusų k. vertė Simas Bendorius ir Aldona Bendorienė)

Lietuvių skaitytojai jaususipažinę su prieš porą metų pasirodžiusiu „Pikniku šalikelėje“, pagal kurį sukurtus garsusis Andrejaus Tarkovskio filmas „Stalkeris“. Šįkart rankose – romanas, kurį patys Strugackiai tikina rašę ilgiausiai ir kruopščiausiai iš visų savo veikalų. Kritikai mėgsta sakyti, kad tai – viena filosofiškiausių jų knygų. Ji nepriklauso „Vidudienio pasaulio“ ciklui, todėl skaitytina kaip atskiras fantastikos tekstas.

Knygos viršelis/Arkadijus ir Borisas Strugackiai „Nevilties miestas“
Knygos viršelis/Arkadijus ir Borisas Strugackiai „Nevilties miestas“

Prisipažinsiu, kad fantastiką mėgstu nuo ankstyvosios paauglystės, todėl nenuostabu, kad ir „Nevilties miestas“ padarė gerą įspūdį – žanro gerbėjai išrankūs, bet visai maloniai perskaityti gali daug ką, tam šedevro nereikia. Strugackių knyga labiausiai sužavėjo savo sumanymu. Ateiviai vykdo socialinį eksperimentą – skirtingų laikotarpių, įsitikinimų, profesijų žmones sudeda į vieną Miestą, kurį iš vienos pusės supa dykuma, iš kitos – pelkė, taigi Miesto gyventojai negali niekur pabėgti. Ten randame nacį, rusą astronomą iš Stalino laikų Peterburgo, amerikietį profesorių ir daug kitokių skirtingų rasių, šalių, laikotarpių atstovų. Miestas savo struktūra primena žemę, bet jame esama keistenybių, pvz., vaikštančios statulos ir judantys pastatai. Tiesa, reikia pabrėžti, kad misticizmu čia nekvepia – viską bandoma aiškinti gamtos (kad ir kiek kitokios) dėsniais.

Pavadinimas „Nevilties miestas“ yra itin tinkamas – miestas įtraukia, skandina, iš jo negali ištrūkti. Jis tarsi gyvena savo gyvenimą: niekas nežino, kas ir kodėl vykdo Eksperimentą. Tiesa, nedaug kas apie tai net galvoja. Neviltį kuria ir kartais apsilankantys Auklėtojai - socialinio eksperimento vykdytojai ateiviai. Pagrindinis veikėjas, minėtasis rusų astronomas Arkadijus, iš pradžių Eksperimentu aklai tiki: jam atrodo, kad taip tęsiami Stalino darbai. Romano pagrindinė intriga, panašiai kaip G.Orwello „1984-uosiuose“ ar A.Huxley’o „Puikiame naujame pasaulyje“, kuriama aplink vieno žmogaus sąžinę ir likimą. Įdomu tai, kad astronomą Andrejų randame rankiojantį šiukšles: toks jam paskirtas darbas. Tiesa, darbas Mieste nėra stabilus – žmonės turi priprasti prie to, kad atsikėlęs vieną rytą gali iš gydytojo tapti stogdengiu, o iš šiukšliavežio – tardytoju.

Kaip jau turbūt supratote, šios „daugiaplanės distopijos“ (taip knygą pavadino vertėjai) tikslas – parodyti, kokia destruktyvi gali būti žmonija ir kad pragarą mes kuriame vieni kitiems. Čia kritikuojamas amžinas visų totalitarinių režimų siekis sukurti naują žmogų – tik prisiminkime arijų rasės gryninimą ir komunizmo statymą. Andrėjus bent man yra klaikiai nesimpatiškas personažas, todėl iššūkis skaitytojui – žiūrėti į pasaulį akimis to, kurį sutikęs galbūt nenorėtum paduoti rankos. Pagrindinė daugelio miestiečių problema – savižinos ir supratimo, ko nori, stoka: panašu, čia savotiškas įspėjimas, kad būtent neišmanėliais naudojasi visi, kokie tik būna, socialiniai grobuonys, manipuliatoriai ir tironai. Siužetas, beje, geras, skaityti neprailgsta – rekomenduoju, nors ir gali erzinti tam tikras perspaudimas bei Andrėjaus pamąstymų ištęstumas knygos viduryje.

Natascha Wodin „Kilusi iš Mariupolio“ (iš vokiečių k. vertė Živilė Gapšienė)

Taip, čia apie tą Mariupolį – Ukrainoje, Donetske, kur jau penkerius metus kariaujama. Tiesą sakant, imdama skaityti šią knygą, ir tikėjausi rasti tebevykstančio karo atgarsių. Karo radau, bet ne dabartinio, o Antrojo pasaulinio, bet nepavertė šios knygos nei nuobodesne, nei pasenusia.

Knygos viršelis/Natascha Wodin „Kilusi iš Mariupolio“
Knygos viršelis/Natascha Wodin „Kilusi iš Mariupolio“

Žanras – biografinis romanas. Autorė Natascha Wodin gimusi Bavarijoje, Fiurto mieste, 1945 m. Nuo 10 metų ji augo katalikiškame mergaičių internate, nes liko be šeimos. Daug vėliau ji ėmėsi ieškoti savo šaknų Mariupolio mieste, iš kur žinojo kilus tėvus. Tekste visa tai nuosekliai pasakojama – kaip ji apsisprendė, kaip rašė laiškus į archyvus, net perspausdinti tarnautojų atsakymai. Literatūriškumo atsiranda nebent rašant apie tėvus, bet tai suprantama: autorė juos menkai pažinojo, todėl jų gyvenimus turėjo atsekti pagal šaltinius ir pasakojimus. To ji neslepia, keliskart tekste sakoma, kad pati nebegali pasakyti, ar tikrai vieną ar kitą dalyką iš vaikystės prisimena, ar tiesiog atmintis falsifikuoja, remdamasi kitų pasakojimais. Kitaip tariant, čia mažai romano (nors stilius geras ir bandoma išlaikyti siužetinę liniją – juk pabaigos taškas, pati Natascha, egzistuoja) ir daug biografijos. Teksto strategija – skaitytojas tikinamas, kad čia pasakojama tiesa, tik tiesa ir nieko kito, kaip tik tiesa.

Istorija ten baisoka, nes tėvai ir seneliai išgyveno Stalino terorą, priverstinius darbus Vokietijoje, karą, DP stovyklas, slapstėsi. Lietuviams šie dalykai suvokiami – turėjome savo pabėgėlius, kuriuos dabar vadinam gražesniu žodžiu „išeiviai”, taip pat vežė į priverstinius darbus, iš kur per stebuklą grįžo mano seniai miręs senelis. Kitaip tariant, tai nėra pasakojimai, kurių mes negirdėję, tačiau jie visada jaudina ir įspėja apie civilizacijos trapumą. Be to, šios patirtys kuria bendražmogišką tinklą, neleidžia įsivaizduoti, kad mūsų skausmas ir istorinės traumos objektyviai gilesnės ar tragiškesnės negu kitų. Priešingai – kažkodėl skaitydama vis galvojau, kokia Ukraina nelaiminga ir kaip mums visgi pasisekė.

„Kilusi iš Mariupolio“ laimėjo Leipzigo knygų mugės apdovanojimą. Nesistebiu: čia yra paprasta kalba, nuoširdžiai, be kaltinimų, smerkimo ar politinio užsiangažavimo parašytas tekstas apie Rytų Europos padėtį ir apie paprastų žmonių likimą tragišku visai Europai metu. Holokausto tema vis dėlto Vakaruose gerokai išnaudota, priešingai negu pas mus. O štai Rytų Europa vis dar šiek tiek terra incognita. Todėl manau, kad ir knygos pasirodymas, ir vertimas į lietuvių kalbą yra sveikintinas reiškinys. Dabar belieka ją perskaityti ir pagalvoti, kaip gera gyventi taikoje.

Komentarai
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas