Neil McKenna „Slaptas Oscaro Wilde`o gyvenimas“
Ši knyga priklauso leidyklos „Gimtasis žodis“ leidžiamai serijai, kurioje jau pasirodė Federico Fellini, Ernesto Hemingway'aus, Jacko Londono ir kitų biografijos. 700 puslapių veikalas apie Oscarą Wilde`ą taip pat nėra kanoninė biografija. Anotacijoje apie tai užsiminta labai santūriai: intymi istorija apie emocinį rašytojo gyvenimą. Bet iš tiesų tai tiesiog seksualinė biografija. Aiški koncepcija yra šios knygos privalumas, tad nereikia joje ieškoti to, ko nėra. Autorius kruopščiai nagrinėja O. Wilde`o seksualinę tapatybę, homoseksualų kultūrą ir XIX a. antrosios pusės Anglijos socialinį, teisinį kontekstą.
Labiausiai biografijos autorių domina gausybė jaunuolių, su kuriais O. Wilde`as užmezga ilgesnius ar trumpesnius santykius. Ryškinamas nepasotinamas rašytojo geismas, žavėjimasis jaunyste ir nekaltu grožiu: „Man patinka daug jaunesnių už mane žmonių draugija. Man patinka žmonės, dar mokantys būti nerūpestingi ir laisvi.“ (p. 571). Taip pat ryškus ir O. Wilde`o nepastovumas: jam greitai nusibosta ir dirbamas darbas, ir bet kuris partneris, o paskui jis jau nebesigręžioja atgal.
Vaizdingai aprašomas susitikimas su Waltu Whitmanu, pažintis su neurotišku Andre Gide`u ir, žinoma, vaikiško veido poetas Johnas Gray, tapęs Doriano prototipu. Netikėta, kad O. Wilde`as buvo laikomas negražiu – per aukštu ir per stambiu, iš pirmo žvilgsnio jis mažai kam patikdavęs. Tik vėliau nuginkluodavęs savo manieromis, iškalba ir intelektu.
Įdomus O. Wilde`o bruožas – neatsargumas. Jis ne tik neslopina, bet ir neslepia savo kūniško apetito, ieško rizikos ir pavojaus. Jo gyvenimas buvo nuolatinis maištas prieš etiketo suvaržytą, geismus paslėpusią Viktorijos laikų visuomenę. Net ir teismo suole jį į kalėjimą stūmė pusiau sąmoningas troškimas išsiviešinti ir apie „meilę, kurios vardo tarti nevalia“ kalbėti ne slaptais kodais, o garsiai ir išdidžiai.
Įdomus O. Wilde`o bruožas – neatsargumas. Jis ne tik neslopina, bet ir neslepia savo kūniško apetito, ieško rizikos ir pavojaus
Kitaip nei dauguma įžymybių, O. Wilde`as niekada nepasirodo kaip „paprastas žmogus“, niekada neišeina iš savo susikurto įvaizdžio, nenusimeta ekstravagancijos: „Dievai davė man beveik viską. Genialumą, išskirtinį vardą, aukštą socialinę padėtį, spindesį, intelekto drąsą. Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją – menu: aš pakeičiau žmonių mintis ir gyvenimo spalvas. Visa, ką aš sakiau ar dariau, vertė žmones stebėtis.“ (p. 712). Dabar sakytume, kad jis buvo tikras savireklamos, viešųjų ryšių meistras, juolab kad garsėjo nepaprasta retorika.
Nusižemina jis tik grožio ir meilės akivaizdoje, nuostabiuose laiškuose, kurie knygoje gausiai cituojami: „aš toks menkas, tinkamas tik jūsų batų sagtims sagstyti (...). Ar man bus leista surišti jūsų batų kilpas? Sumegsiu jas mylimųjų mazgu.“ (p. 186). O. Wilde`as patiria fatališką meilę Bosie`u vadintam rašytojui Alfredui Douglasui. Šiais santykiais pasibaisėjęs Bosie`o tėvas pasmerkė O. Wilde`ą dvejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime. O. Wilde`as, kuris mirė būdamas vos 46-erių, tapo ne tik meilės kankiniu, estetizmo ikona, bet ir įsirašė tarp tų, kurie gyvenime viską kabino „pilnu šaukštu“.
Hayden Herrera „Frida: Fridos Kahlo biografija“
Pilnu šaukštu kabino ir Frida Kahlo, mirusi 47-erių. Itin solidžią, puikiai išverstą jos biografiją išleido leidykla „Kitos knygos“. Anglų kalba knyga pasirodė 1983 m., pagal ją buvo sukurtas garsusis filmas su Salma Hayek. Nepamirštami filmo vaizdai mintyse iliustruoja šią rimtą knygą. Prisideda ir taktiliniai pojūčiai – nuostabus S. Chlebinskaitės viršelis ir šilko švelnumo popierius.
Autorė išsamiai aprašo moderniosios Meksikos istoriją, aprėpia politinius ir meninius judėjimus. Biografija išskirtinė tuo, kad autorė mato savo heroję tokią, kokia ji yra – nesistengia įstatyti į rėmus, apibendrinti, o priima su visomis ydomis ir nenuoseklumais, – juk būtent juose ir slypi Fridos žavesys.
Biografija išskirtinė tuo, kad autorė mato savo heroję tokią, kokia ji yra – nesistengia įstatyti į rėmus, apibendrinti, o priima su visomis ydomis ir nenuoseklumais, – juk būtent juose ir slypi Fridos žavesys
Frida buvo viena pirmųjų mergaičių Nacionalinėje gimnazijoje, kur ne tik pagarsėjo kaip nesuvaldoma chuliganė, bet ir laisvalaikiu skaitė Hegelį, Kantą bei Marxą. Vėliau gyvenime Frida niekada nevaidino intelektualės, nekentė ir teatro, ir klasikinės muzikos, o labiausiai nekentė puikybės. Štai vienas švelnesnių pasažų apie Paryžiaus siurrealistus: „Valandų valandas jie sėdi „kavinėse“, šildo savo brangias sėdynes ir be perstojo kalba apie „kultūrą“, „meną“, „revoliuciją“ ir taip toliau, ir taip toliau, mano esą pasaulio viešpačiai, pliauškia visiškas nesąmones ir teršia orą gausybe teorijų, kurios niekada nepasitvirtina. O rytą jų namuose nėra ko valgyti, nes nė vienas nedirba.“ (p. 245).
Esminiai Fridos bruožai – karštas temperamentas, juodasis humoras, įprotis nešvankiai keiktis, etiketo atmetimas. Moters emancipacija – čia svarbi tema. Į vieną suaugę antakiai, nežymūs ūsiukai, atviras seksualumas, įspūdingi tautiniai drabužiai ją pavertė smarkaus moteriškumo ikona. 18-metė Frida po kraupios avarijos buvo „surinkta iš gabalėlių“ ir visą gyvenimą praleido kaip atvira žaizda. Invalidumas tapo esmine jos savivokos dalimi, ir kūryboje, ir gyvenime ji su pasimėgavimu demonstruodavo savo irstantį kūną, o grumtynes su mirtimi pavertė tikra fiesta.
Ištekėjusi už dvidešimčia metų vyresnio Diego Riveros, vieno garsiausių šalies menininkų, Frida prisiėmė namų tvarkytojos, vyro rėmėjos ir globėjos vaidmenį. Tapė priešokiais, tingėdama ir tik Diego skatinama pradėjo intensyviau kurti. Jos autobiografiniuose paveiksluose liejasi kraujas ir teatrališkumas, būdingas ir Fridos santykiams su žmonėmis. Mylimiesiems rašytuose laiškuose ašaros, aistra ir poezija trykšta kaip fontanas.
Nepaisant romanų su vyrais ir su moterimis, Frida visą gyvenimą praleido su Diego. Rūpinosi šituo Rabelais milžinu kaip motina: „Galbūt jie tikisi, kad aš „dejuosiu“, jog „tikra kančia“ gyventi su tokiu žmogumi kaip Diego. Bet aš nemanau, kad upės krantai kenčia, leisdami vandeniui tekėti.“ (p. 360).
Keith Richards. „Gyvenimas“
Tai legendinės roko grupės „Rolling Stones“ gitaristo Keitho Richardso autobiografija, parašyta su žurnalisto Jameso Foxo pagalba. Popmuzikantų biografijas Lietuvoje leidžia nebent popleidykla „Obuolys“, todėl prestižinės leidyklos „Baltos lankos“ sprendimas yra svarbus įvykis mūsų muzikos kultūroje. Juolab, kad knyga išleista su neabejotinai brangiomis nuotraukomis, puikiai išversta ir suredaguota. Galima tik pasidžiaugti, kad šioje leidykloje esama rolingstounų gerbėjų.
1962 m. Anglijoje susikūrę rolingstounai išgyveno visą roko grupės karjeros ciklą – nuo bandymų rūsyje atkartoti bliuzo įrašus, iki pasaulinės šlovės ir galiausiai tapimo milijoninės apyvartos korporacija. Jų koncertai iki šiol sulaukia sausakimšų stadionų. Tiesiog nuostabą kelia tai, kad šios legendos tebėra gyvos ir savo akimis matė visą roko muzikos istoriją. Ši autobiografija pirmiausia yra į praeitį nuėjusio pasaulio liudijimas.
Knyga parašyta puikiu, šmaikščiu stiliumi
Knyga parašyta puikiu, šmaikščiu stiliumi. Čia turbūt daugiausia padirbėjo žurnalistas, fiksavęs Keitho šnekamąją kalbą. Gitaristas pasakoja labai atvirai, vaizdingai. Fiksuoja daugybę detalių ir kartu įžvalgiai apibendrina, analizuoja savo ir kitų muziką. Pirmiausia tai ir yra knyga apie meilę muzikai, miegojimą su gitara ir troškimą būti juodaodžiu Misisipės deltos bliuzo muzikantu. Jaunajai kartai tai tikras roko ištakų vadovėlis.
Taip pat tai ir pasakojimas apie gyvenimą pokario Anglijos priemiestyje – šiek tiek kafkišką, šiek tiek dikensišką gyvenimą. Ir, žinoma, apie linksmybes – vakarėlius, moteris, narkotikus ir konfliktus su teisėsauga. K. Richardsas yra bet kurio pašėlusio roko gitaristo prototipas. Sunku patikėti, kad suvartojęs šitokius kiekius įvairiausių narkotikų jis ne tik kad vis dar gyvas ir energingas, bet ir turi puikią atmintį.
Čia gausiai minimos įvairios įžymybės, bohema, linksminamasi su Ginsbergu, Lennonu, Warholu, Marlonu Brando, Trumanu Capote. Bet Keithas jais ne itin žavisi. Apskritai jis mažai kuo žavisi, visai priešingai nei linksmuolis Mickas Jaggeris.
Jiedu susipažino būdami 19-os, dabar jiems po 70. Viliojo vienas kito moteris, grūmėsi dėl lyderio vaidmens ir grupės principų. Galbūt dėl to šioje knygoje Jaggeris tėra epizodinis veikėjas, be to, dažniausiai neigiamas. Vis dėlto jųdviejų sąjunga yra patvariausia ne tik jų pačių gyvenimuose, bet turbūt ir popmuzikos istorijoje.
Rolingstounai savo laiku buvo pakrikštyti antibitlais, tačiau taip pat sulaukė iki pakvaišimo klykiančių gerbėjų: „po pirmųjų dešimties koncerto minučių pro mus pranešami leisgyviai ir nualpę žmonės buvo kasdienybė. Kartais tokių nualpėlių būdavo tiek daug, kad juos kraudavo į krūvas scenos šonuose. Kaip Vakarų fronte“ (p. 132). Štai tokiu ir dar stipresniu humoru nuspalvinta visa knyga.
Dabar Keithas atrodo kaip gergždžiantis senas piratas, augina 5 anūkus ir neseniai išleido knygą vaikams. Jis dėl nieko neapgailestauja ir nerūpestingai kalba tiek apie kitų, tiek apie savo paties mirtį. Galbūt dėl to, kad muzika užtikrina amžinąjį gyvenimą.
