„Jaučiuosi kaip ežiukas rūke“ – tokią ar panašią frazę turbūt girdėjo ne vienas. Kai kurie ją prisimena išties patekę į rūką, kiti – norėdami išreikšti vidinę sumaištį. Interneto platybėse galima rasti ežiukais rūke pasivadinusių komentatorių, „Facebook“ vartotojų ir net kelionių mėgėjų grupę.
Jei visų, bent kartą sakiusių „ežiukas rūke“, paklaustumėme, iš kur tai, turbūt dauguma atsakytų, kad iš to paties pavadinimo rusiško filmuko. Tiesa. Tai ne vienai kartai pažįstamas kūrinys. Jurijaus Noršteino kurta animacija pirmą kartą pasirodė 1975 metais, o dabar yra įtraukta į geriausių XX a. animacinių filmų sąrašus.
Tačiau dauguma jo gerbėjų nustemba sužinoję, kad filmukas sukurtas pagal vieną Sergejaus Kozlovo trumpų istorijų, nugulusių knygoje „Ežiukas rūke“ (originalo kalba istorijų rinkinys vadinosi „Viskas apie Ežiuką, Meškiuką, Liūtuką ir Vėžlį“). Gal ir pats autorius dėl tokio nežinojimo truputį kaltas. Nesireklamavo, kūrė tyliai, ramiai, tarsi sau. Bet už savo kūrybą 2009 m. buvo apdovanotas Kornejaus Čiukovskio premija.
Tai daugiau nei šimtas pasakojimų apie Ežiuką, Meškiuką ir jų draugus
Šią knygą pristatyti kartu paprasta ir sunku. Tai daugiau nei šimtas pasakojimų apie Ežiuką, Meškiuką ir jų draugus. Knyga suskirstyta į keturias dalis pagal metų laikus, tad į mišką ateina ruduo, vėliau viską užkloja sniegas, pavasarį gamta bunda, o vasarą mėgaujamasi saule ir kitais džiaugsmais. Žvėreliai gyvena savo, atrodytų, tokius paprastus gyvenimus, draugauja, atranda. Tačiau tai tik pasakojimo forma, nes pati knyga savyje talpina kur kas gilesnes temas, įdomias ne vien vaikams, bet ir įvairaus amžiaus suaugusiems. Knygos dailininkė Sigutė Ach sako: „Kozlovo sukurtos pasakos yra deimančiukai. Tik labai talentingam rašytojui pavyksta visiškai paprastai, tarsi žaidžiant, papasakoti apie tylą, apie draugystę, apie amžinybę. Kokios rimtos temos, o kokios juokingos išties yra istorijos.“
„Ežiukas rūke“ yra tarsi vaikystės prisiminimas. Personažai kaip ir vaikai džiaugiasi buvimu čia ir dabar, yra spontaniški, geba džiaugtis tuo, ką turi, mėgsta svajoti, bet negyvena vien tomis svajonėmis ir planais. Visiems, linkusiems kasdien paburbėti panosėje, verta pasimokyti iš veikėjų, kaip pasiimti iš situacijos visa, kas geriausia.
Tik nereikia susidaryti įspūdžio, kad knyga lėta, kupina susitaikymo ir ramumos. „Ežiukas rūke“ – tai ir sąmojingas, gero humoro kūrinys, kur kiekvienas veikėjas – išskirtinis charakteris. Vaikai renkasi herojus, o suaugę atranda save. „Ežiukas ir Meškiukas, Dramblys, Voverė, Vilkas, Zuikis – tai charakterių įvairovė, kurią visą randu savy, istorijos padeda nusišypsoti, kai esu pakvaišusi lyg zuikis ar užsisvajojusi lyg ežiukas. Kartais lyg meškis nematau jokio grožio, nes „iš pat ryto reiks keltis smaluoti valtį“. Būtent Ežiukas man tapo geriausiu pašnekovu, kai aš šimtąjį kartą pastebėjus kokią smulkmeną gamtoje neturiu kam pasakyti „Ežiuk, tu tik pažiūrėk...“ – įspūdžiais dalijasi Sigutė Ach. Knygoje Ežiukas – tas rimtasis personažas, filosofas, o Meškiukas – klausinėtojas, kuriam vis neaišku, kuris mokosi, kuriam reikia turėti pavyzdį – tokį kaip Ežiukas. O abu jie – dideli romantikai, jautrūs grožiui, artimam, visam pasauliui.
Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius „Ežiuką rūke“ paskelbė reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2010 metų vertimu vaikams. Vertėja Dalia Saukaitytė tikrai turi kuo didžiuotis. Skaitydamas jautiesi lyg pats dalyvautum visuose nuotykiuose, pats sėdėtum ant kalniuko ir stebėtum saulėlydį. Kalba turtinga, kupina epitetų, net visiškų naujadarų (kaip, pavyzdžiui, „prietėmiauti“). Tačiau šios kalbos puošmenos neapsunkina skaitymo, sakiniai išlieka lengvi ir sklandūs, neprailgstantys net mažam pasakų klausytojui.
Visišką knygos išbaigtumą garantuoja Sigutės Ach iliustracijos, jau nebeatsiejamos nuo dailininkės kūrybos. Tiesa, kai kurie skaitytojai visgi pasigenda jose spalvų. Tačiau, pačios iliustruotojos nuomone, spalvos priklauso animaciniam filmukui, kuris yra tarsi ikona, į kurią negali lygintis ir kurios nesinori kopijuoti. Tad geriau, kai spalvos ir lieka vien ekrane, o knygos iliustracijos perteikiamos linija, šiokiu tokiu šaržu, pabrėžiančiu skoningą knygos humorą, atskleidžiančiu charakterius.
S. Kozlovo „Ežiukas rūke“ ne veltui išleidžiamas jau ketvirtą kartą. Tai knyga, randanti savo vietą lentynose ilgam. Knyga, kurios amžiaus cenzas – nuo nulio iki devyniasdešimt devynių. Jos noriai klausosi darželinukas ir apie ją yra ką papasakoti literatūros paskaitoje. Smagiausia, kad ją norisi skaityti vis iš naujo. Paklausta, kiek kartų jau skaitė kūrinį pati, Sigutė Ach juokiasi: „Na ir nežinau... daugybę kartų, nebūtinai nuo pradžios iki pabaigos. Tai kaip mėgstama muzika, jei ir neskaitau, papasakoju jas sau, juk atsimenu. Bet gal reikėtų vėl paskaityti, jau yra pasakų, kurių neatsimenu mintinai...“
