H.Roslingas jaunystėje išmoko ryti kardą ir dabar prie to meno vis grįžta. Nepamirškime autoriaus kardo. Panašiai Rudyardas Kiplingas vienoje savo pasakų primygtinai siūlo nepamiršti jūreivio petnešų — pasakos pabaigoje aiškėja, kad perspėta ne šiaip sau.
Pagyrimų „Faktų galiai“ negalėčiau surašyti geriau, nei tai daro anonimiški šio žanro virtuozai. Beveik nedailintas interneto tekstas su šauktukais: „Faktų galia/Factfulness“ – pasaulinis bestseleris. Viena svarbiausių pastarųjų metų knygų, jau pakeitusi daugybės žmonių supratimą apie gyvenimą!
Mūsų problema – kad mūsų supratimas apie pasaulį klaidingas, paremtas išankstiniais įsitikinimais ir pasenusia informacija.
Šioje knygoje Visuomenės sveikatos mokslų profesorius, vienas įtakingiausių pasaulio žmonių, Hansas Roslingas drauge su savo ilgamečiais bendradarbiais Anna ir Ola siūlo radikaliai naują požiūrio į pasaulį metodą. Jie išskiria dešimt dalykų, iškreipiančių mūsų požiūrį: mes labai linkę dalinti pasaulį į dvi dalis („mes“ ir „jie“), šiurpti nuo žiniasklaidos, kuri bando valdyti mus baimės kupinomis antraštėmis ir neteisingai suvokti progresą (pasaulis eina vis blogyn).
Mūsų problema – kad mūsų supratimas apie pasaulį klaidingas, paremtas išankstiniais įsitikinimais ir pasenusia informacija. Todėl mums reikia „factfulness“. „Factfulness“ – tai duomenų naudojimo būdas, apie kurį nieko nežinojote: duomenys kaip terapija. Tai supratimas, veikiantis kaip proto ramybės šaltinis. Nes pasaulis nėra toks dramatiškas, kaip jums atrodo.“
Eik tu sau! Cituotas pristatymas — kaip tas kardo rijimas, nors ir kalbama apie terapiją. Juolab Billas Gatesas pripažino, kad Roslingo knyga — vienas iš svarbiausių jo skaitytų veikalų. Net ir Barackui Obamai pasirodė, kad tai viltinga knyga apie žmonijos pažangos potencialą. JAV prezidento frazę po kelių pastraipų pacituosiu originalo kalba, tikėdamasis, kad knygos vertėja Daiva Vilkelytė sudėlios akcentus. Manau, reikėtų įvertinti jos auką verčiant Roslingą, nes iškilusis sveikatos ekspertas teikia mažiau erdvės išmonei bei filologinėms vingrybėms nei D.Vilkelytės virtuoziškai išverstas, „Tyto alba“ neseniai išleistas Matthew Kneale romanas „Anglai keleiviai“.
Taigi B.Obama pasakė: „Factfulness by Hans Rosling, an outstanding international public health expert, is a hopeful book about the potential for human progress when we work off facts rather than our inherent biases.“ Dėl savo neišmanymo nedrįsčiau tvirtinti, kad B. Obama, kuris nebuvo viešai pagautas labai nusišnekant — kitaip nei Donaldas Trumpas, nepritaria tam, kad žmonės atsikratytų (work off) faktų, užuot atsikratę įgimtų prietarų. Ir tokius atsikratymo pasirinkimus jis priskiria H.Roslingui. Kalbant žmoniškai, neaišku, kas, anot JAV prezidento, geriau — atsikratyti faktų ar prietarų? Bent jau taip dėl savo ribotumo supratau jo frazę (tiksliau, nieko nesupratau).
Nemanau, kad pastaroji mano suraityta pastraipa sudėtingesnė nei, tarkime, pora sakinių iš Franciso Bacono (1561 — 1626) „Naujojo organono“ (žinoma, viskas priklauso nuo to, kur dursite pieštuku).
Dešimt raminamųjų piliulių
F.Baconas rašo apie stabus, kurie trukdo pažinimui. „Novum organum“ (1620) teigiama (vėl copy/paste, šįkart iš studentiško referato): „Pažinti daiktų prigimtį žmogui neleidžia prietarai (stabai). F.Baconas rašė apie keturias stabų rūšis: giminės (atsiranda todėl, kad žmogaus protas ribotas), olos (dėl auklėjimo įpročių, polinkių ar individualios prigimties atsiradę iškraipymai), aikštės (visuomenės priimtų mąstymo nuostatų nekritiškas priėmimas; iš žmogaus socialinės patirties susiformavę polinkiai), teatro (polinkis tikėti kokiomis nors priimtomis filosofinėmis teorijomis).“
Palyginimui — H.Roslingo knygos turinys, kartu ir pažinimui trukdančių „klaidinančių programėlių“ (mano formuluotė) išvardijimas. Tas, — norėčiau sakyti, — „žaltvyksles“ (klaidinančias pelkių liepsneles) autorius vadina „instinktais“. Jų priskaičiuoja dešimt: spragos, negatyvumo, tiesos linijos, baimės, dydžio, apibendrinimo, lemties, vienpusiškumo, kaltinimo, skubos. Kiekvienai „klaidinančiai programėlei“ skirtas knygos skyrius.
Knygos žinutės – instinktais iškreipto pasaulio vaizdo skaidrinimai. Autorius nori užpūsti „žaltvyksles“ ir parodyti „tikrąsias skaidres“.
Idėja apie suskilusį pasaulį, kuriame gyventojų dauguma yra įstrigę varguose ir nepritekliuose, yra iliuzija. Visiškas nesusipratimas. Tiesiog klaida.
Spragos instinktas įveikiamas nuginčijant akivaizdų dalyką, kad pasaulis padalytas į turtuolius ir vargšus. H.Roslingas tikina, kad yra bent keturi pajamų lygiai. Taigi ir Lietuva, kurios autorius niekur nemini (bent jau su „find“ neradau), padalyta ne į dvi, o į keturias dalis. H.Roslingas: „mažų pajamų šalys yra labiau išsivysčiusios, nei daugelis mano. Jose gyvena daug mažiau žmonių. Idėja apie suskilusį pasaulį, kuriame gyventojų dauguma yra įstrigę varguose ir nepritekliuose, yra iliuzija. Visiškas nesusipratimas. Tiesiog klaida.“
Negatyvumo instinktas gydomas statistikos terapija: „Blogiausius pasaulyje vykstančius dalykus išmanyti lengva. Sunkiau sužinoti apie gerus dalykus: milijardus pagerėjimų, apie kuriuos niekas niekada nepraneša“. Ypač įspūdingas yra grafikas, parodantis, kad 1800 m. visiškame skurde gyveno 85 proc. žmonijos, o 2017 m. — tik 9 proc. Visiškas skurdas — 2 JAV dolerių pajamos per dieną palyginamomis kainomis (1800-ji turi būti „subendravardiklinti“ su 2017-aisiais). Viltingas pastebėjimas: „Dar 1800 metais, kai švedai mirė badu, o britų vaikai dirbo anglių kasyklose, gyvenimo trukmė pasaulyje siekė maždaug 30 metų. Tokia ji buvo per visą žmonijos istoriją.“ Dabar vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje — apie 72 metus.
Tiesios linijos instinktas, verčiantis manyti, kad neigiami reiškiniai stiprės pagal tiesinę priklausomybę, įveikiamas prisimenant, kad, be tiesės, yra ir „kringelių“. H.Roslingas rašo: „Geriausias būdas pažaboti instinktą, liepiantį visada matyti vien tiesias linijas, kai kalbama apie gyventojų skaičiaus augimą ar kitokiomis situacijomis, – paprasčiausiai prisiminti, kad kreivės esti daugybės skirtingų formų. Daugelį pasaulio ypatybių geriausiai atspindi raidės S formos kreivės, čiuožyklą žaidimų aikštelėje primenančios arba varpo formos, o ne tiesi linija.“
Tiesios linijos instinktas — tarsi į genų lygmenį nusileidusi Thomaso Malthuso (1766–1834) teorija, kurios pagrindinė idėja tokia: žmonių populiacija auga geometrine progresija, o Žemės ištekliai gausėja tik aritmetine (tiesine) progresija arba nekinta, todėl nekontroliuojamas žmonijos augimas galiausiai atves prie skurdo, bado ir kitokių nepriteklių. Detalė: šiandien žvelgdami į Th.Malthusą sakytume, kad visko daugmaž pakanka, tiktai bitkoinų vertė piktybiškai smunka, kada gausėja tos kriptovaliutos „kasėjų“.
Prietarus naikinantis dievas Šiva
Dešimtį mus klaidinančių instinktų H.Roslingas sukapoja skaičiais, grafikais, diagramomis — sunaikina tarsi su švedišku kardu. Nestokoja jis ir humoro. Tiktai tokį jausmą turintis žmogus gali muzikavimui tinkamų gitarų skaičiaus kitimą pateikti kaip rimtą pasaulio gerėjimo argumentą. Pavyzdžiui, 1960 m. vienam milijonui pasaulio gyventojų teko 200 gitarų, 2014-aisiais — net 11 tūkst.
Skaitydamas šią B.Obamos rekomenduotą knygą, prisiminiau gal ketvirčio amžiaus senumo įvykį. Į Lietuvą atvyko Dennis Meadowsas. Tai buvo matematinio modeliavimo žvaigždė (ir šioje padangėje švyti žvaigždės). Jį ir kolegą Jay Forresterį išgarsino 1972-aisiais pasirodęs jų veikalas „Augimo ribos“, kurį užsakė Romos klubas ir finansavo „Volkswagen“ fondas. XX a. paskutinis dešimtmetis — laikai, kada Romos klubo pranešimai dar drebino pasaulį.
Susitikti su D.Meadowsu atvyko gal tuzinas Lietuvos mokslininkų ir pareigūnų. Jis išdalijo atvykusiems lapelius ir korteles — pasakė, kad žaisime imitacinį žaidimą. Kiek pamenu, publika pasidalijo į komandas. Kiekviena gavo menamų laivų ir žvejybos plotų. Žinoma, tikslas buvo prigaudyti kuo daugiau žuvies. Ištraukus tinklus vedėjas pasakydavo, kiek žuvų dar liko. Galiausiai žuvys pasibaigė. „Jūs esate agresyviausi žmonės, kokius sutikau“, — pasakė D.Meadowsas dalyviams. Spėju, kad jis taip sakydavo visiems.
Kitą dieną profesorius susikrovė rykus į automobilį ir išvyko. Europoje jis važinėjo iš miesto į miestą, rengė paskaitas ir visur žaisdavo tą patį žaidimą „Žvejyba“ — „Fishing Banks“. Tai buvo tikroviškas modelis, ir D.Meadowso tikslas buvo parodyti, kad dar traukiant pilnus tinklus gali atrodyti, jog žuvų jūroje liko daug, nors iš tiesų gaudomos paskutinės žuvys.
Laikas prisiminti kardą, kurį mokėjo ryti H.Roslingas. Jis — švietėjas, kaip D.Meadowsas. Tačiau, kam įdomūs „kaimo mokytojai“? Vien faktai praplaukia pro ausis, nepaliesdami smegenų. O štai ryjamas kardas daro įspūdį. Tai keičia žiūrovą. Su kardu įsirėžia informacija. Panašu į iniciaciją, įšventinimą. Teksto nepakanka, reikia išgyvenimo. H.Roslingo triukas kelia įtampą, D.Meadowsas verčia apsiauti menamus žvejo batus. Imitacinio žaidimo azartą užgesina išgyvenimas: tu esi grobuonis, kuris išnaikino žuvis.
Paskaitas su kardo rijimu ar didaktinius žaidimus žvejais vadinčiau ne vien imitaciniais, bet ir iniciaciniais žaidimais, šviečiamosiomis psichodramomis. Rengiant psichodramą svarbu, kas bus paviliotas, kad pakeistų mąstymo kryptį. Jei paskaitos išklausys vienas iš 11 tūkst. eilinių gitaristų, tenkančių milijonui gyventojų, dėl to galima tiktai džiaugtis. Tačiau ar tas laimingasis yra įtakingas? Kitas reikalas, jeigu, žiūrėdami į kardą ryjančio H.Roslingo rentgeno nuotrauką (tikėtina, kad knygoje jis), pasikeičia B.Gatesas, B.Obama. Juk jie, o ne gatvių gitaristai priima pasauliui lemtingus sprendimus. Taigi kardas — tikras ar simbolinis — būtinas švietimo iniciacijos dalykas. Blogiausiu atveju jis tiktai patraukia dėmesį, geriausiu — sukapoja iliuzijas. Būtent dievas Šiva, iliuzijų žudikas, švaistosi kardu.
Faktai kaip lazdos — su dviem galais
Apie H.Roslingo tezę, jog faktai gali būti terapijos priemonė, galėtume pasakyti kaip teisme: visa, ką tu pasakai, gali būti nukreipta prieš tave. Jeigu ryji kardą, gali suklysti ir susižeisti. Tamsta sakai, kad faktai — terapijos priemonė. Ar tai galioja ir mirtinos diagnozės faktui, kuris praneštas pacientui? Mano minties vingis toks: paskaitininkas, kuris faktus laiko vaistais, rizikuoja apsijuokti — kaip kardo rijikas rizikuoja susižeisti. Žinoma, ant knygos viršelio galima užrašyti, kad tai terapijos priemonė — knygos patrauklumui padidinti.
Iš H.Roslingo knygos dvelkia tam tikra ideologija, kurią savais žodžiais apibūdinčiau taip: Šivos kardu reikia sukapoti prietarus apie dvispalvį juodą ir baltą pasaulį, kuriame yra tiktai pasiturintieji ir vargšai, o pastarieji dar ir „blogi“ — neišsilavinę, stokojantys modernių profesinių įgūdžių, sukaustyti represyvių papročių. Terapeutas H.Roslingas savo parinktais faktais gydo nuo panašių, sakytume, ribotų pažiūrų.
Svarstant apie H.Roslingo ideologinę psichoterapiją vertėtų paminėti Johną Hibbingą, JAV politikos mokslininką, kuris atrado sąsajų tarp politinių pažiūrų ir fiziologinių bei psichologinių reakcijų. Prof. J. Hibbingas grindžia nuomonę, kad pagal žmogaus fiziologines reakcijas galima nuspėti, ar jis kairysis, ar dešinysis (naudojant JAV politinę terminiją — liberalas ar konservatorius).
Kairieji ir dešinieji skirtingai reaguoja į grėsmę. Pavyzdžiui, labai garsus triukšmas konservatorius trikdo labiau nei liberalus. Jei žmogus fiziologiškai stipriau reaguoja į atvirų žaizdų fotografijas, tarkime, labiau prakaituoja — tikėtina, kad jis dešinysis.
Kairieji ir dešinieji skirtingai reaguoja į grėsmę. Pavyzdžiui, labai garsus triukšmas konservatorius trikdo labiau nei liberalus. Jei žmogus fiziologiškai stipriau reaguoja į atvirų žaizdų fotografijas, tarkime, labiau prakaituoja — tikėtina, kad jis dešinysis. Tai tyrimų duomenys, kurių ideologinę interpretaciją pateikia tyrėjas. Būdamas kairysis (amerikietiškais terminais — liberalas), J.Hibbingas mano, jog dešinieji linkę į „negatyvumo nuokrypį“ (negativity bias). Visa O H.Roslingo „Faktų galia“ apie tai, kaip faktais gydomi prietarai ir nuokrypiai.
Kardas ir petnešos
Kelis kartus paminėjęs kardą, kurio siūliau nepamiršti, dabar priminsiu ir nepamirštamas petnešas iš R.Kiplingo pasakos apie jūreivį prarijusį banginį. Šis banginio pilve smarkiai trypė, todėl didžiausias pasaulio žinduolis neapsikentė ir jūreivį pargabeno namo į Angliją. Skrandžio kalinys prieš iššokdamas įspraudė banginio gerklėje groteles, padarytas iš petnešomis surištų šakaliukų, jūreivio plausto nuolaužų. Nuo to karto banginiai gali misti tiktai smulkiausiais jūrų padarais — planktonu.
Vaizdinius galima vartalioti ir šiaip, ir taip. Jei sakysime, kad stambūs jūrų padarai – kokybinės interpretacijos, o planktonas — faktai, tai pasakėčios apie banginį moralas būtų toks: atsisakęs trikdančių išankstinių kokybinių vertinimų, banginis minta vien faktų tyre. Dėl to jis jaučiasi vis sotesnis ir sotesnis — vadinasi, pasaulis gerėja.
Ar pasaulis gerėja, ar blogėja – geras skonis ir sveika nuovoka sulaiko nuo tokios klaidžios diskusijos. Vis dėlto, pasitelkęs vaizdinius, pabandysiu išsakyti keletą idėjų. Net ir planktonas nėra tolygiai pasiskirstęs vandenyno paviršiuje — kitaip nei druska vandenyje. Tarkime, taške A daugiau planktono nei taške B, bet jūros srovė neša planktoną arčiau taško B ir planktono ten daugėja. Gausėja gitarų vienam statistiniam pasaulio piliečiui: 1960 m. jam teko vidutiniškai 0,0002 gitaros, 2014-aisiais – jau 0,011 gitaros. Didėjimas 55 kartus neturėtų užtemdyti fakto, kad, pvz. elektrinės gitaros, nors ir nesudėtingos, nėra gaminamos kiekvienoje pasaulio gyvenvietėje. Vienos šalys tai eksportuoja, kitos importuoja.
Alžyriečio režisieriaus Rabah Ameur-Zaimeche filme „Šalis numeris vienas“ („Bled Number One“) elektrinė gitara yra pilietinio išsilaisvinimo simbolis. Filmo herojus gali turėti tą statistinę gitarą, tačiau jos riaumojimas (veikia stiprintuvai) – ne šiaip muzika, o maištas prieš skurdo, prietarų, islamizmo slegiamą „šalį numeris vienas“ – Alžyrą. Laisvė pasiekiama paprastuoju būdu – herojus emigruoja į Europą, iš kur neseniai grįžo, mat kalėjo Prancūzijoje. Alžyro statistiniai rodikliai galbūt nerodo, jog šalis regresuoja, tačiau žmonės emigruoja ne dėl vidutinės ligonių temperatūros palatose.
JAV rinkimų lapkričio 6 d. išvakarėse iš Hondūro per Meksiką judėjo pabėgėlių karavanas, tapęs argumentu rinkiminėje kampanijoje. Hondūras turi savo vietą įvairiuose reitinguose. Galėtume sakyti, kad migrantų netenkino kiekvienam iš jų tenkantis Hondūro nusikalstamumo rodiklio vidurkis.
Šalyje, kurioje 2017 m. gyveno daugiau kaip 9 mln. žmonių, 2012-aisiais kasdien įvykdavo apie 20 žmogžudysčių. Hondūras nėra depopuliuojanti valstybė. Per dešimtmetį honduriečių pagausėjo pusantro milijono, taigi potencialių migrantų rezervas vis pasipildo. Nusikaltimų rodikliai didėjo, kadangi Kolumbijos valdžiai su JAV pagalba sėkmingai kovojant su kokos (kokainmedžio) auginimu Kolumbijoje, šios kultūros plantacijų ėmė gausėti Centrinėje Amerikoje. Hondūre, tradicinėje narkotikų tranzito šalyje, ėmė plėstis kokos plotai su visomis to pasekmėmis — policijos reidais ir gaujų tarpusavio kova.
„Išvarei pro langą, įlindo per kaminą“ — kova su nusikaltimais vienoje šalyje pagausino nusikaltimų kitoje. Šis faktas tiktų Steveno Levitto ir Stepheno Dubnerio „Keistonomikai“ („Freakonomics“) — ir lietuvių kalba išleistai knygai, kurią pravartu prisiminti greta H.Roslingo „Faktų galios“.
Grįžtant prie šio teksto vaizdinių ir jų gretinimo. Migrantų karavanas, pavienių pabėgėlių pasakojimai — televiziniai vaizdeliai, kurie veikia tarsi kardo rijimas. Tai bent! Kairieji dėl to prakaituoja mažiau, dešinieji daugiau. Kitas „ryjamas kardas“ — kariuomenė, kurią prie sienos su Meksika pasiuntė JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Tačiau greta įspūdingų vaizdų yra faktai, kurių parinkimas ir pateikimas publikai, sakytume, priklauso nuo filtro — kaip tūla masinio informavimo priemonė sudėliojo šakaliukus savo kompiuteriuose ir kokiomis petnešomis suraišiojo. Tiesos ieškotojų argumentai galėtų atrodyti taip: tamstos efektingai rijote kardą, bet jūsų faktai yra skiedalas, kadangi sietas tyčia sutankintas.
Tačiau diskusijoje dėl migrantų tiesos testu tapo ne priežastiniai ryšių interpretacijos, o akivaizdus melas kaip teiginyje, jog Mėnulis pagamintas iš sūrio. D.Trumpas savo tviterio paskyroje įdėjo respublikonus remiantį vaizdo klipą, kuriame imigrantas Luisas Bracamonte prisipažįsta nužudęs du policininkus. Per Meksiką judantis karavanas tiesiogiai susėtas su šiuo nusikaltėliu. Klipą atsisakė transliuoti NBC, „Fox News“, „Facebook“. Priežastys — ir kvaila nusikaltėlio sąsaja su artėjančiais imigrantais, ir teiginys, kad L.Bracamontę įsileidę demokratai. Kelis kartus į JAV nelegaliai patekęs meksikietis kažkada tenai buvojo valdant prezidentui respublikonui George‘ui W.Bushui. Po vieno sulaikymo L.Bracamonte paleistas į laisvę D.Trumpo rėmėjo, šerifo Joe Arpaio valdose. Šis policininkas vėliau buvo respublikonų kandidatas į Senatą.
Lapkričio 6-ją amerikiečiai galėjo rinktis tarp efektingai į gerklę kemšamo galbūt netikro kardo ir tikrai pro retą sietą praleistų akivaizdžių faktų, gerokai stambesnių už planktoną: žudiko, imigrantų ir Demokratų partijos į vieną koštuvą nesuraišiosi jokiomis jūreivio petnešomis, kurių nepamiršti prašė R.Kiplingas.
Pasirinkimo rezultatai kažkiek panašūs į J.Hibbingo tiriamųjų imtis: prakaituojančius dešiniuosius ir neprakaituojančius kairiuosius. Tarp vienų ir kitų populiacijoje yra pusiausvyra. Po lapkričio 6-osios respublikonai valdo Senatą, demokratai įsitvirtino Atstovų rūmuose.
