Tik išėjęs “Vėjo vardas” sukėlė ažiotažą tarp fantastikos skaitytojų; kritikai knyga lygino su “Žiedų valdovo” trilogija. „Išminčiaus baimė“ – „Vėjo vardo“ tęsinys, rašytas ketverius metus, – didžiulė knyga, tad ją tenka leisti dviem tomais.
„Išminčiaus baimė“ prasideda ten, kur baigėsi „Vėjo vardas“. Pagrindinis knygos veikėjas Kvoutas dėl kivirčų su galingu kilminguoju išmetamas iš universiteto, iš jam jau pažįstamos aplinkos. Vienišas, be skatiko kišenėje Kvoutas iškeliauja į tolimą miestą. Ten jis įsipainioja į dvaro intrigas ir patiria dar įdomesnių nuotykių nei aprašytieji pirmoje knygoje. Rothfussas meistriškai pasakoja istoriją apie jauno žmogaus kelionę per gyvenimą, romane jis sukuria įspūdingą fantastinį pasaulį, kuriame ir vyksta veiksmas. „Išminčiaus baimė“ neabejotinai suteiks daugybę malonių akimirkų fantastikos ir geros literatūros mėgėjams.
Interviu, duotame kanadiečių blogerei Rebeccai Lovatt, Patrickas Rothfussas stebisi, kad žmonės piktinasi sekso scenomis, o žudynės jiems nekelia blogų emocijų; pasakoja apie savo labdaringą veiklą ir atskleidžia paskutinės trilogijos dalies detalę.
– Esate populiarus ir nesunkiai atpažįstamas rašytojas – jau vien iš barzdos. Ar nebūna keista, kad žmonės Jus atpažįsta?
– Kai susitinku su skaitytojais, neatrodo taip keista, nes žinau, kad jie perskaitė mano knygą arba matė kurią nors „The Story Board“ laidą. Visai neseniai knygyne vienas žmogus, pažiūrėjęs į mane, sušuko: „Jūs – Patrickas Rothfussas! Neskaičiau jūsų knygų, bet mačiau jus „The Story Board“ laidose.“ Nustebau, nes paprastai žmonės mane atpažįsta kaip knygų rašytoją. O šis vyrukas atpažino mane iš laidų, kurias kuriu savo malonumui. Neįprasta.
– Turbūt su šlove apsiprasti prireiks laiko... Taigi „Karalių žudiko kronikos“ – „Vėjo vardas“, „Išminčiaus baimė“ – artėja prie pabaigos. Ką veiksite parašęs trečiąją dalį „Akmeninės durys“?
– Tiesą sakant, šį tą rašau, bet vis užstringu. Jau seniai bandau parašyti apysaką, kurią prieš daugybę metų esu kai kam pažadėjęs, bet ji vis ilgėja, ilgėja ir dabar jau suprantu, kad tai bus nedidukas romanas. Galiausiai jis pasieks knygynus – žinoma, kai tik baigsiu jį rašyti ir šlifuoti. Dar turiu keletą idėjų apsakymams ir, manau, būtų smagu jas įgyvendinti. Truputis urbanistinės fantastikos, truputis sekso, truputis žiaurumo ir dar šio bei to.
– Kad jau prakalbote apie seksą... Pastebėjau, kad daug skaitytojų piktinosi sekso scenomis „Išminčiaus baimėje“.
– Taip, kai kurie žmonės keistai reaguoja į seksą. Aš nejuokauju. Amerikoje išties turime rimtų problemų su seksu. Žinote, tai keista. Ar ir čia, Toronte, žmonės taip elgiasi?
– Sakyčiau, yra visokių žmonių, viskas priklauso nuo bendruomenės. Dauguma mano pažįstamų reaguoja maždaug taip: „A, seksas... Ir ką? Kietai parašė...“
– O Jūs ar skaitėte „Išminčiaus baimę“?
– Taip.
– Tuomet ką Jūs manote?
– Na, tai, kaip Jūs rašėte apie Felurianą, puikiai derėjo su tuo, ką apie ją rašėte. Ir tikrai nemanau, kad persistengėte. O juk galėjo būti kaip HBO seriale „Sostų žaidimai“...
– Taip. Bet nieko panašaus ten nėra. O likusi knygos dalis? Ar kitos sekso scenos Jums nepasirodė atstumiančios?
– Man viskas patiko. Kita vertus, aš suprantu tuos žmones – jaunesniems skaitytojams tokius dalykus skaityti gali būti nejauku, o jų tėvams irgi nelabai patiktų, kad jie tai skaito.
– Na gerai, tarkime Jūs teisus. Bet aš svarstau, koks yra tas jaunasis skaitytojas? Šešiolikmečiai jau puikiai žino, kas yra keiksmažodžiai, smurtas ir seksas – internete ir televizijoje to tikrai daugiau negu mano knygose. Žmonės kažkodėl labai dirgliai reaguoja į seksą. Jei atvirai, Kvoutas knygoje nužudo bene 30 žmonių, ir kai kuriuos jų tikrai žiauriai. Bet iki šiol nė vienas žmogus man nepasakė, kad tai siaubinga. Jei jie taip rūpintųsi dėl žudynių knygoje, aš pasakyčiau: „Taip, jūs teisūs.“ Bet juk tokiu būdu skaitytojas sužino, kad Kvoutas nėra nekaltas avinėlis ar žalias jauniklis magijos srityje. Šis personažas turi ir tamsiąją pusę. Bet niekas dėl to nesijaudina. Niekas iki šiol nerašė man laiškuose, nesipiktino susitikimuose ar interviu, kad tas žudymo reikalas kiek per niūrus. Bet jeigu jaunuolis pasižymi sveiku lytiniu potraukiu ir jį „realizuoja“ su keletu moterų (žinoma, abipusiu sutarimu), žmonės iškart susinervina. Nesuprantu, kas čia baisaus?
– Visi sutinka, kad seksas – absoliučiai natūralus dalykas, o žmonių žudymas – baisus nusikaltimas, draudžiamas įstatymo. Bet kažkodėl reaguoja atvirkščiai.
– Taip... Nieko tokio, Kvoutai, kad nužudei visus tuos žmones. Mes tau atleidžiame. Bet prilaikyk liežuvį bučiuodamasis, nes tai blogai! Tai labai pavojinga! Išties, Dievas žino, kas nutiktų, jei žmonės imtų dažniau bučiuotis, o ne žudyti vieni kitus!
– Spėju, dar nežinote, kada baigsite trečią knygą?
– Kol kas dar neaišku, kada ji pasirodys. Bet vos tik ką nors sužinosiu, pranešiu visam pasauliui. Žinau viena – iki 2015-ųjų laukti tikrai nereikės, bet šiais metais trečioji knyga taip pat dar nepasirodys. Labai nustebčiau, jei ji išeitų 2013-aisiais. Man tektų labai skubėti, o skubėti aš tikrai nenoriu. Noriu, kad ji būtų tobula.
– Galbūt atskleistumėte vieną kitą būsimos knygos detalę?
– Visi žus... Ne, geriau negadinsiu Jums malonumo.
– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria rašytojas?
– Sunkiausia žongliruoti laiku – rasti laiko ir rašymui, ir kitai mane dominančiai veiklai. Rengiu paramos akcijas, man patinka tuo užsiimti – manau, labdaringa veikla atneša daug gėrio, bet ji atima ir daug laiko. Daug laiko reikalauja ir susitikimai su skaitytojais, bet man patinka su jais bendrauti. Net ir apsakymams rašyti reikia laiko, o juk aš dar turiu sūnų. Mielai daugiau laiko leisčiau su sūnumi, žaisčiau su juo, bet tai irgi atima laiko. Viską sudėjus, paaiškėja, kad lieka ne tiek jau daug valandų rašyti. Iš kur gauti daugiau laiko? Liautis miegojus? Nebežaisti su sūnumi? Ką man daryti? Rečiau važinėti į susitikimus su skaitytojais? Bet juk vykti į tokius susitikimus – mano darbas. Taigi paskirstyti laiką – sunkiausias išbandymas rašytojui.
– Papasakokite daugiau apie savo labdaringą veiklą.
– Priklausau „Worldbuilders“ paramos bendruomenei. Autoriai, leidėjai, knygynai, gerbėjai dovanoja knygas, šios knygos tampa paskata aukoti lėšas fondui „Heifer International“. Taip pat rengiame įvairiausius aukcionus. Pavyzdžiui, mano agentas siūlo parašyti kritinį esė dar nepublikuotam romanui. Taigi aukcioną laimėjęs pradedantis rašytojas gauna profesionalo recenziją su patarimais ir pastabomis, ką rankraštyje reikėtų pataisyti. Kai kurie rašytojai siūlo tikrą saldainiuką gerbėjams – galimybę tapti epizodiniu veikėju jų būsimose knygose. Taip daro Ernie Cline’as ir Mary Robinette Kowal – tiesiog užsuki į tinklalapį, pasiūlai kainą ir jau turi šansą tapti jų knygos veikėju. Aš tą patį darau su trečia „Karaliaus žudiko kronikų“ dalimi. Bus aukcionas ir loterija, kurioje galės laimėti bet kas. Tereikia sumokėti 10$ įnašą ir dalyvauti loterijoje.
– Ko gero, ir aš pabandysiu laimę.
– Na, jei įmokėsite 20$, jūsų šansai padidės. Be to, yra ir kitų prizų. Į „Worldbuilders“ veiklą įsitraukę daugybė rašytojų. Pavyzdžiui, Neilas Gaimanas paaukojo keletą vertingų knygų, tarp jų yra ir riboto tiražo „Žvaigždžių dulkių“ egzempliorius, išėjęs gerokai prieš pirmą oficialų leidimą. Tai specialus Neilo pasirašytas leidybinis egzempliorius futliare – netgi numerį turi. Jis taip pat bus loterijos prizas.
– Dabar jau tikrai dalyvausiu. Bet pereikime prie kitos temos. Esate sakęs, kad netikite kūrybinėmis krizėmis. Negi Jums niekada nekyla sunkumų?
– Neneigsiu, kartais išties būna sunku rašyti. Bet vadinti tai kūrybine krize būtų neteisinga. Nesvarbu, koks tavo darbas, kartais pabundi ir supranti, kad šiandien dirbti bus sunku. Jei tu mokytojas, kartais jėgos apleidžia vien pagalvojus, kad vėl teks stovėti prieš klasę. Lygiai taip pat ir aptarnavimo sferos darbuotojui kartais sunku būti visiems maloniam. Statybininkas irgi kartais būna pavargęs, pagiringas arba pasitempęs raumenis. Tada dirbti ne šiaip sunku, prasta savijauta – rimta kliūtis tinkamai atlikti darbą. Bet niekas juk nevadina to statybininko krize. Sutikite, niekas nežiūri į tai, kaip į kokį mitinį liūdesį ar paslaptingą negalavimą.
Lygiai taip pat ir rašytojas gali persitempti. Jį irgi veikia įvairūs traumuojantys įvykiai, artimo žmogaus mirtis, skyrybos, netgi užknisantis kitų vairuotojų elgesys kelyje. Tokie dalykai gali ilgam išmušti iš vėžių ir tada rašyti bus sunku. Viena svarbiausių profesionalaus rašytojo užduočių – išmokti susitvarkyti su visais gyvenimiškais stresais, ir net jiems atsėlinus, išsaugoti produktyvumą.
– Kokių autorių kūrybą labiausiai mėgstate skaityti?
– Ko gero, Neilo Gaimano. Terry Pratchettas taip pat nuostabus rašytojas. Man patinka ir Brandonas Andersonas, su malonumu skaitau Jimo Butcherio ciklą „Dresden Files“. Be to, ką tik nusičiupau Richardo Kadrey romaną „Sandman Slim“. Negaliu patikėti, kad prireikė tiek laiko, kol atradau šią knygą – ji man teikia tiek malonumo... O jis tokių knygų parašęs net keturias!
Neseniai perskaičiau Myke’o Cole’o knygą „Control Point“. Karinė fantastika nėra mano mėgstamas žanras, bet ir Myke’o knyga nėra tiesiog apie karą. Joje veikia įdomūs veikėjai, sukurtas įdomus pasaulis su savita magija – tai išties puiki knyga. Man ji labai patiko. O svarbiausia, norint ja mėgautis, nebūtina itin domėtis karyba.
– Kokias knygas rekomenduotumėte paskaityti žmonėms dar neskaičiusiems fantastikos?
– Siūlyčiau pradėti nuo Neilo Gaimano „Žvaigždžių dulkių“ ir „Neverwhere“.
– O ką patartumėte pradedantiems autoriams?
– Pradedantiems patarčiau rinktis gyvenimą, atitinkantį būtiną pasitenkinimo minimumą. T.y. gyventi kur nors, kur nebrangu. Jei dirbsite visą dieną vien tam, kad sumokėtumėte buto nuomą, po darbo jausitės išsekęs, be to, vargu, ar daug laiko liks rašymui. Aš gyvenu Vidurio Viskonsine, tai reiškia, kad kadaise pragyvenimui užtekdavo kelias valandas padirbėti kokiame nors prastame darbe ir likdavo pakankamai laiko rašyti.
Taip pat siūlyčiau investuoti į kompiuterį ir jo maitinimo šaltinį, nes kai dingsta elektra ir pamatai, kad išsitrynė tavo paskutinių keturių valandų darbas, apima siutas... Be to, būtina reguliariai kopijuoti failus. Taip pat – daug skaityti įvairių žanrų literatūrą. Ji suteikia rašytojo kūrybai įvairovės, tolių, kokių kitaip ir neįgysi.
Be to, rašytojas turėtų semtis įvairiapusės patirties iš gyvenimo. Žinoma, jei jis visą laiką sėdės namie, skaitys ir rašys, tai nieko čia bloga, bet aš siūlyčiau pakeliauti pėsčiomis, pastovyklauti, užmegzti santykius (tegu ir katastrofiškus), lankytis vakarėliuose, kuriems baigiantis žmonės ima bučiuotis. Visa tai yra naudinga patirtis. O kuo daugiau rašytojas turi gyvenimiškos patirties, tuo lengviau iš jos pasisemti įkvėpimo.
Nesakau, kad pastovyklavus miške reikia rašyti apie tai knygą. Noriu pasakyti, kad jei būsi tai išbandęs, galėsi iš šio mažo nuotykio pasisemti žinių ir prireikus pajėgsi įsivaizduoti, ką patirdavo ginkluotas, sunkią kuprinę nešantis romėnų legionierius, kuriam reikėdavo nueiti 20 mylių per dieną. Bet jeigu nesi nė mylios nuėjęs pėstute, nebus iš kur pasisemti įkvėpimo ir žinių. Jei gyvenime nesi tempęs sunkios kuprinės, nesugebėsi įtikinamai apie tai parašyti. Jei nesi turėjęs santykių, negalėsi parašyti knygos apie meilę. Negali rašyti apie kovojančius žmones, jeigu pats nesi nė karto net susiginčijęs. Nuolat plėskite savo akiratį, nes tik taip galėsite tapti geru rašytoju.
– Bet juk neįmanoma praktikuoti magijos arba išsikviesti žaibo...
– Net jeigu negali burti, galbūt esi patyręs, koks jausmas apima blefuojant prie kortų stalo, darant nugaros masažą, skaitant gerą istoriją, galbūt žinai, ką reiškia jaudintis ir jausti gyvenimo skonį. Tokių emocijų visi patiriame ir vėliau galime jas aprašyti knygoje. Bet tikrai nebūtina žudyti žmonių kardu vien tam, kad sužinotum, kaip vėliau dėl to apgailestausi. Ko gero, jūsų tiesa – yra dalykų, kurių nereikėtų išbandyti, net jeigu nori apie juos parašyti.
– Ką manote apie galimybę ekranizuoti „Karaliaus žudiko kronikas“?
– Istorijų būna visokių ir dažnai joms papasakoti prireikia skirtingų meninių priemonių. Kalbant apie knygos ekranizaciją, rašytojui belieka melstis, kad būtų gera adaptacija. Jei scenarijus geras, rašytojas jau gali jaustis laimingas. Prisiminkite geriausius filmus, pastatytus pagal knygas, – dažniausiai jie labai skiriasi nuo knygos. Pavyzdžiui, „Kovos klubas“ – puikus romanas ir labai geras filmas, ir nors jie susiję, filmas tikrai nėra knygos atspindys. Kita vertus, filmai apie Harį Poterį daugmaž tiksliai atitinka knygas – ir jos tikrai puikios! – bet nemanau, kad ir filmai geri. Jie savaime nėra pavykę.
Knygos ekranizacija – pavojingas dalykas. Ir kol kas aš nelabai trokštu, kad mano knygos būtų ekranizuotos. Žinoma, tokios mintys audrina vaizduotę, bet „Kronikos“ nėra pritaikytos kinui. Sunerimstu vien pagalvojęs apie galimas Holivudo prodiuserių užmačias paversti mano knygas kino filmais. Tai būtų katastrofa!
– O ką manote apie TV serialą?
– TV serialas – neabejotinai geresnė alternatyva, bet ir čia svarbus scenarijus – pagrindinis istorijos variklis turėtų būti personažai, o juk daugumoje fantastinių serialų svarbiausias būna veiksmas. Yra ne tiek jau daug žmonių, galinčių sukurti gerą serialą su stipriais personažais. Bet Jossui Whedonui (J. Whedonas – garsus JAV scenaristas, TV prodiuseris, režisierius ir kompozitorius, sukūręs serialus „Bafi vampyrų žudikė“, „Angelas“, „Lėlių namai“, „Skydas“, parašė scenarijus tokiems filmams kaip „Keršytojai“ (2012), „Namas girios glūdumoj“ (2012), „Serenity“ (2005) ir t.t. – vert. past.), ko gero, leisčiau imtis „Kronikų“. Pasitikiu juo ir dar keliais kūrėjais, bet vis tiek pavojinga… Mieliau palauksiu tinkamo laiko, o ne paskubom kalsiu pinigus.
Ypač turint galvoje, kad Holivudas nemėgsta tokiems filmams rinktis nežinomų aktorių, pirmenybę teikia kino žvaigždėms. Bet pripažinkime, Holivude ne tiek daug žvaigždžių, galinčių suvaidinti Kvoutą…
