Užuot rekonstravusi biografines detales ar faktus, autorė dėmesį telkia į pasakojimo struktūrą, intenciją ir poveikį – analizuoja, kaip normatyvai veikia mūsų gyvenimus, net tada, kai to nesuvokiame.
„Pasakojimas – tai ne tik istorija apie gyvenimą, bet ir gyvenimo būdas, kuris atskleidžia, kaip žmogus priima save, kitus ir pasaulį. Šioje knygoje bandau suprasti, kaip sakytiniai pasakojimai atskleidžia tapatybės darybą – ne kaip duotybę, bet kaip nuolatinį veiksmą“, – sako knygos autorė.
Knygoje aptariami du pasakojimo tipai:
- „Stiprios tapatybės“ – kur „aš“ siekia atitikti normatyvus,
- „Silpnos tapatybės“ – kai pasakotojas renkasi būti stebėtoju, vengia vertinimo ir prisiskyrimo.
Pasitelkdama filosofinius, fenomenologinius ir socialinės kritikos metodus, Jurga Jonutytė nagrinėja, kaip kalba ne tik perteikia gyvenimą, bet ir kuria jo reikšmes – kartais išlaisvinančias, o kartais slopinančias.
Knyga aktuali ne tik akademinei bendruomenei, bet ir visiems, besidomintiems tapatybe, pasakojimais, kuriuos sąmoningai ir pasąmoningai konstruojame, normos ir galios raiška šiuolaikinėje visuomenėje.
