Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 26d. 15:53

Frédéricas Beigbederis: „Norėjau parašyti smagią istoriją apie mirtį“

Rašytojas Fredericas Beigbederis
„Scanpix“ nuotr. / Rašytojas Fredericas Beigbederis

Garsus prancūzų rašytojas, žurnalistas, aktorius ir režisierius Frédéricas Beigbederis išleido naują knygą „Gyvenimas be pabaigos“. Autoriaus nuomone, tai rimčiausias jo romanas.

F.Beigbederis išgarsėjo antrojo tūkstantmečio pradžioje pasirodžius jo romanui „14,99 euro“. Prancūzų autoriaus skandalingumas ir atvirumas patraukė daugelio skaitytojų dėmesį. F.Beigbederis neslepia iki savo penkiasdešimtmečio išbandęs visus gyvenimo „malonumus“, įskaitant ir kvaišalus.

Dabar plunksnos meistras aprimo, vedė trečią kartą ir tapo tėvu. Jo dukteriai sukako pusantrų metukų. F.Beigbederio žmona, žinomas britų modelis Lara Micheli, 26-eriais metais jaunesnė už jį, lengvai išleidžia Frédéricą į jo dažnas keliones, puikiai žinodama, kad sutuoktinis mėgsta smarkiai pašėlti.

Frédéricą Beigbederį „Gyvenimo be pabaigos“ pasirodymo proga kalbino prancūzų kultūros žurnalistė Laura Potet.

– Jūs daug keliaujate pristatinėdamas savo naujausiąją knygą?

– O, taip! „Gyvenimą be pabaigos“ rašiau stengdamasis perprasti egzistencijos prasmę. Juk tokios mintys, nugyvenus pusę amžiaus, ateina daugeliui. Nebijokit, iš tikrųjų aš norėjau parašyti smagų, linksmą dalyką apie mirtį. Nežinau, ar pavyko. Tikiuosi, kad knygoje yra bent vienas kitas juokingas fragmentas apie tokį absurdišką dalyką kaip mirtis.

Tikiuosi, kad knygoje yra bent vienas kitas juokingas fragmentas apie tokį absurdišką dalyką kaip mirtis.

– Absurdišką?

– Na, taip, man atrodo, kad mirtis visiškai nereikalinga. Tai toks sadistinis Dievo išsišokimas, iš pradžių Dievas suteikia mums gyvenimo džiaugsmą, o paskui jį atima. Reikalas tas, kad antikos laikais filosofai dievino mirtį, kalbėjo, kad ji netgi naudinga, nes jos dėka geriau jaučiame gyvenimą. Nesąmonė! Mirtis – visiškai nenaudingas ir bjaurus dalykas.

– Jūs, ko gero, tiesiog jos bijote, kaip ir visi.

– Aš baisiai bijau senatvės! Tiesiog sustingstu iš siaubo nuo minties apie ligas ir neapkenčiu mirties. Ir man, kaip ir kiekvienam rašytojui, ji yra realus priešas. Tikiuosi, kad bent kūriniai liks ateinančioms kartoms, o juose – keletas pacituoti vertų frazių. Ar bijau mirties? Kaip čia pasakius: aš nuolat su ja kalbuosi, ir turint omeny, kokiu ritmu gyvenu, stengiuosi ją apgauti, keldamas chaosą. Meno paradoksas ir slypi tame, kad visi kūrėjai ieško nemirtingumo, bet tai juos ir nužudo. Kai manęs klausia, kur norėčiau numirti, visada atsakau: „Čia šiandien vakare“.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– Todėl galima savęs nevaržyti...

– Vienas iš receptų, kurie man užtikrina amžiną gyvenimą – vodkos ir energinio gėrimo kokteilis.

– Savo pražūtingų įpročių jūs niekada ir neslėpėte.

– Prisipažinsiu, kad išragavau visus narkotikus. Tačiau jie visiškai nepadėdavo dirbant. Kad kurčiau, man reikia ne tiek ir daug: vienatvės ir kad nebūtų telefono ir televizoriaus. Apskritai esu gana kuklus ir drovus žmogus. Tokiems kaip aš reikia instrumento, atleidžiančio tam tikrus stabdžius ir susikaustymą, kad galėčiau išlieti popieriuje savo mintis. Bet rašyti paveiktam kokaino – vadinasi, kartoti tą patį per tą patį įsivaizduojant, koks esi genialus. O tai labai blogai!

Buvau auklėjamas su tokių prancūzų rašytojų kaip Charle‘is Baudelaire‘as, Arthuras Rimbaud, Paulis Verlainas knygomis. Mes nagrinėjome jų kūrinius mokykloje, nors visi jie buvo visiški narkomanai. Reikia pasakyti, kad literatūrą kuria ne visai normalūs žmonės. Aš išmėginau įvairius teksto kūrimo būdus. Mane veikė kokainas, ekstazis, rūkydavau „žolę“, gėriau vodką ir vyną.

– Kaip žmogus, kurio gyvenimo būdas gana nevaržomas, jūs nepaprastai geros formos!

– Manau, kad pasitenkinimas, gyvenimo džiaugsmas ir yra tai, kas kūnui suteikia jaunystę. Beje, čia slypi ir problema, susijusi su šiuolaikine medicina. Ko iš mūsų tikisi daktarai? Kad mes nustotume skaniai valgyti ir gerti. Kiekvieną dieną sportuotume ir valgytume žalias daržoves, užgerdami mineraliniu vandeniu. Toks elgesys mus sendina ir paverčia nykūnais. Tai nuobodu! Aš į gyvenimą žiūriu kitaip. Ieškau kitų būdų mėgautis egzistencija ir patirti malonumą. Tiesa, už savo puikią formą turiu padėkoti savo tėvams ir genetikai.

– Pradėjote rašyti visai jaunas. Kiek jums tada buvo metų?

– Septyneri. Prisipažįstu, buvau pastūmėtas imtis rašiklio. To neįmanoma paaiškinti, bet nuo to laiko aš nepaliaujamai rašau. Tai tapo mano kasdieniu poreikiu. Rašau, kad ir kur būčiau: traukinyje, lėktuve, taksi, vakarėliuose. Man patinka visapusiškai tirti gyvenimą, kaip kokiam daktarui. Taip, kartais būna nemalonu, todėl rašytojams reikia nuolatinio rūpesčio ir meilės.

Mintis gyventi didmiesčiuose priklauso XIX amžiui. Dabar reikia viską keisti – kraustytis už miesto ir ten laukti pasaulio pabaigos, kuri, aš įsitikinęs, ateis greitai.

– Iš Paryžiaus persikėlėte gyventi į miestelį prie jūros.

– Oras Paryžiuje baisiai užterštas. Man atrodo, kad idėja gyventi mieste – tiesiog beprotiška. Tu visąlaik maliesi tarp gausybės žmonių, aplink – baisūs daugiaaukščiai namai, gatvėse išvien automobilių grūstys! Aš įsitikinęs, kad mums visiems būtina kraustytis į malonesnes vietas. Mintis gyventi didmiesčiuose priklauso XIX amžiui. Dabar reikia viską keisti – kraustytis už miesto ir ten laukti pasaulio pabaigos, kuri, aš įsitikinęs, ateis greitai.

– Pesimisto žodžiai.

– Kartais mane galima taip apibūdinti, kaip ir mano knygas. Bet taip yra tik todėl, kad būna momentų, kai nusiviliu. Daugeliu dalykų. Tarp jų – ir pačiu savimi. Bet paskui vėl atsigaunu ir nesiliauju tikėtis didelės meilės.

– Nepaliaudamas ieškote idealo?

– Aš romantikas. Kai taip pasakau, kažkodėl visi ima juoktis. Štai ir jūs. Bet taip yra iš tiesų! Galbūt todėl aš visą laiką ir juokauju, nes be perstojo ieškau idealo ir grožio. Toks amžinai nepatenkintas žmogus, kuris ieško gyvenime geresnio ir naujo. Todėl kiekvienas mano romanas – idealo paieška. Tai tam tikra liga, bet joje glūdi ir literatūros apskritai prasmė.

– Jūsų naujajame romane „Gyvenimas be pabaigos“ herojus ieško nemirtingumo recepto. Ar galų gale pavyko jį sužinoti?

– Neimsiu pasakoti siužeto, bet idėja ta, kad vienintelis būdas pasiekti nemirtingumą – duoti naują gyvenimą. Tai absoliuti tiesa, kurią suvokiau. Tėvystės džiaugsmas, kurį patiria subrendęs vyras.

– Knygoje herojaus paveikslą kūrėte pagal save?

– Mėgindamas papasakoti apie save, kalbi apie visą žmoniją. Kartais rašau, kad geriau save suprasčiau. Iš esmės tai ir yra literato misija. Naujasis mano herojus – ne išimtis. Pirmąkart patyriau tėvystę trisdešimties. Bet tada nebuvau jai pasiruošęs. Dabar viskas pasikeitė, atėjo tas laikas. Tėvystė moko žmogų, kaip liautis būti egoistu ir pradėti gyventi altruistiškai. Aš tikiu, kad moterys ne tokios egoistiškos kaip vyrai.

Prisipažinsiu, labai nemėgstu vyrų.

Prisipažinsiu, labai nemėgstu vyrų. Tiesiog per gerai žinau, ką reiškia juo būti. Kartais mes virstame niekingais padarais, nevertais dėmesio. Bet pasiekę tam tikrą amžių (po penkiasdešimties), esame pasiruošę tapti gerais tėvais. Tokiu metu aš pats supratau, kad vaiko gimimas man suteikia gyvenimo prasmę. Be to, tai atsitiko, kai daugumą savo tikslų buvau pasiekęs. Nors, žinote, turbūt reikia apginti vyrus. Mūsų laikais būti vyru tampa itin sunku. Svarbiausia – tarpusavio supratimas. Mokėjimas gyventi kartu – moterims ir vyrams. Ir pamilti vieniems kitus, nepaisant vyrų kvailumo.

– Į šiuos žodžius verta įsiklausyti. Ar jau atsakėte sau į klausimą, koks iš romanų rašėsi sunkiausiai?

– Į šį klausimą man labai sunku atsakyti – lyg katrą vaiką labiau myliu. Kiekviena knyga – treji penkeri metai darbo. Ir kiekvienoje yra dalis mano gyvenimo. Galimas daiktas, kad mano mylimiausia knyga „14,99 euro“, nes atnešė man daugiausia pinigų. Bet „Meilė trunka trejus metus“ labai padėjo. Kai ją rašiau, buvau ištiktas gilios depresijos. Jaučiausi labai nelaimingas po skyrybų su pirmąja žmona. Labai kentėjau, ir ši knyga, galima sakyti, išgelbėjo mano gyvenimą. Istorija sena, bet jau daugiau kaip dvidešimt metų aš gaunu laiškų nuo skaitytojų, kurie įsitikinę, kad papasakojau istoriją apie juos.

Laikoma, kad rašytojai, kalbantys tik apie save, yra egoistai. Bet man atrodo, kad viskas kaip tik priešingai. Apskritai kiekvienas mano romanas – didelė mano gyvenimo dalis. „Gyvenimą be pabaigos“ rašiau trejus metus ir per tą laiką daug keliavau, paėmiau daugybę interviu. Savotiškai beprotiškas nemirtingumo ieškojimas. Manau, tai mano rimčiausias darbas, nes knygoje keliu svarbius klausimus: kokia gyvenimo prasmė ir kodėl viskas taip susiklosto.

Pagal europe1.fr parengė Lija Juodeikaitė

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:20
04:06

Gera keliauti kartu

Konferencija „Žiniasklaida rytoj“

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma