Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia!
Pasak knygos vertėjo Vytauto Dumčiaus, šios antologijos eilėraščiai buvo mėgstami visais amžiais, o jų tekstai perkelti į kortų žaidimą, itin populiarų ir šiomis dienomis.
Klasikinės japonų poezijos waka rinktinę XIII amžiuje sudarė poetas, imperatoriaus rūmų didikas Fujiwara no Sadaie (Fudživara no Sadaie, 1162–1241), labiau žinomas Fudživara no Teika vardu; kaip poetas – Gonchūnagon Sadaie ir Teika. Rinktinė sudaryta tarp 1235–1241 m. Joje sudėti garsiausių VIII–XIII amžiaus Japonijos poetų – imperatorių, ministrų, diplomatų, šventikų ir beveik nežinomų kūrėjų poetiniai tekstai, atskleidžiantys viduramžių Japonijos estetines pažiūras, rafinuotus imperatoriaus dvaro papročius, nepakartojamą gamtos grožį ir poetinio teksto paprastumą. Antologija pradedama imperatoriaus Tenji (Tendži, 626–671), o baigiama imperatoriaus Juntoku (Džiuntoku, 1197–1242) poetiniais tekstais. Įdėtas ir sudarytojo penkiaeilis (97 iš 100).
Lietuviškame „Šimto japonų poetų eilės“ leidime (originaliai vadinasi „Ogura hyakunin isshū“, arba išvertus „Oguros kalno šimto poetų šimtas eilių“) tekstai pateikiami trejopai: originalo kalba, tarptautine rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis ir lietuviškai. Eilėraščius suvokti ir jais gėrėtis padeda vertėjo Vytauto Dumčiaus parengti paaiškinimai: trumpai pristatomas autorius, jo biografijos detalės, taip pat ir įvairios aplinkybės, paaiškinančios lakoniškuosius penkiaeilius (tautosakos motyvai, geografinės nuorodos, to laiko tikėjimai ir prietarai, istoriniai faktai ir kitos mažai pažįstamos kultūros detalės, atsispindinčios poetiniuose tekstuose).
Kalbos potyriai
Kaip rašoma portale japanecho.com, šis rinkinys ne tik atspindi waka istoriją, bet ir padeda suvokti pačios japonų tautos dvasią.
„Be jokių abejonių, skaitytojai per amžius jautė bendrumą su Fujiwara no Sadaie skoniu, kurį šis išreiškė pasirinkdamas būtent šiuos poezijos kūrinius“, – rašoma portale. Tyrinėtojų nuomone, daugybė skaitytojų, remdamiesi šios poezijos estetika, dažnai netgi nesąmoningai kūrė savo poezijos pasaulį, pasaulėjautą ir estetinį supratimą.
„Tikiu, kad vienas iš privalumų skaitant „Šimtą japonų poetų eilių“ buvo tai, kad per amžius žmonės išsiugdė jautrumą blogai ir gerai kalbai. Svarbu, kad žmonės sukauptų tokias kalbos patirtis – kaip priešpriešą logiškoms, konceptualioms gramatikos ir vartosenos taisyklėms – per žaidimo procesą, o ne tarsi studentai, besimokantys iš savo mokytojų klasėse“, – rašoma portale.
Ši amžinoji poezija atveria vartus į japonišką estetikos, atminties ir grožio pasaulį.
Rudenio vėjas/ Plėšia debesio luobą.../ Kai kur pro plyšį/ Kerta mėnulio/ Skaudus spindulys
Sakyo no Taifu Akisuke
