Istorikas taip pat pasakojo, kad šį spalį vėl planuoja atvykti į Lietuvą – Vilniuje lankysis literatūros festivalyje „Open books“. Išskirtiniame interviu portalui 15min su P. Frankopanu kalbėjomės apie šiais metais lietuvių kalba pasirodžiusią jo knygą „Šilko keliai“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Tomas Marcinkevičius-Baronas) ir apie tai, kodėl joje nagrinėjamos temos šiandien skamba kaip niekad aktualiai.
P.Frankopanas – Oksfordo universiteto pasaulio istorijos profesorius, vadovaujantis Oksfordo Bizantijos tyrimų centrui. Taip pat P. Frankopan yra Šilko kelių studijų UNESCO profesorius bei Kembridžo universiteto King‘s koledžo jaunesnysis narys (ang. Bye-Fellow). Savo tyrimuose žymus istorikas nagrinėja Viduržemio jūros regiono, Rusijos, Artimųjų Rytų, Persijos ir Irano, Centrinės Azijos, Kinijos ir kitų regionų istoriją ir politiką.
- Savo knygoje nuosekliai nagrinėjate Šilko kelių ištakas, jų raidą skirtingais istoriniais laikotarpiais ir jų ilgalaikį poveikį pasaulio istorijai. Pavyzdžiui, baigiamuosiuose skyriuose – „Kelias į katastrofą“ ir „Kelias į tragediją“ – dėmesį skiriate XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios geopolitinėms realijoms. Kaip, jūsų vertinimu, Šilko kelių istorinis palikimas padeda geriau suprasti šiandienines pasaulines įtampas ir galios persiskirstymą?
- Manau, į šį klausimą galima pažvelgti trimis aspektais. Pirma, jei į pasaulį žvelgiame iš Londono, Lietuvos ar bet kurios kitos vietovės, akivaizdu, kad svarbiausi šiandienos procesai vyksta tarp Stambulo ir Kinijos Ramiojo vandenyno pakrantės. Būtent čia susitelkusios tiek didžiausios galimybės, tiek rimčiausi iššūkiai. Žinoma, pradėti reiktų nuo Rusijos karo Ukrainoje ir galimų jo pasekmių – tai tiesiogiai veikia Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Taip pat svarbūs procesai Persijos įlankos regione, spartus Kinijos augimas, nuolat rusenanti Indijos ir Pakistano įtampa, kuri gali bet kada paaštrėti. Prie to prisideda klimato kaita, išteklių vartojimas ir iškastinio kuro gavyba. Tad nors Europos vidaus politiniai pokyčiai nėra nereikšmingi, globaliu mastu jie dažnai nublanksta prieš tai, kas vyksta Azijoje.
Antra, pažvelgus į Jungtines Valstijas kaip pasaulinę supervalstybę, matyti ilgalaikė pastanga valdyti ar bent pristabdyti kylančių Azijos galių – pirmiausia Rusijos ir Kinijos – įtaką. Pastaraisiais metais JAV daugiau dėmesio skyrė savo artimiausiam regionui: stiprino pozicijas Vakarų pusrutulyje, darė spaudimą Venesuelai ir Kubai, o Europai vis aiškiau signalizavo, kad ši turi pati rūpintis savo gynyba. Vis dėlto pagrindinis strateginis klausimas išlieka tas pats – kaip JAV seksis konkuruoti su Kinija.
Kartu matome ir kitų regiono valstybių – Izraelio, Turkijos, Irano, Saudo Arabijos, Kataro, Indijos, Pakistano – augančias ambicijas. Jos aktyviai siekia didesnės įtakos, plečia savo vaidmenį ir neretai veikia nepaisydamos nusistovėjusių taisyklių. Kai kurios netgi iš naujo apibrėžia savo geopolitinę tapatybę. Tai rodo intensyvų galios persiskirstymą, o JAV pastangos šiuos procesus suvaldyti susiduria su vis didesniais iššūkiais.
Trečia, pats Šilko kelių konceptas iš esmės kalba apie ryšius. Tai ne viena vieta ar civilizacija, o tinklas, jungiantis skirtingus regionus, žmones ir ekonomikas. Prekyba, idėjų sklaida, judėjimas – visa tai formuoja pasaulį. Šiandien tai matome per strateginių „siaurųjų vietų“ kontrolę, sausumos ir jūrų prekybos maršrutus, energetikos ir žaliavų grandines. Ekonomikos istoriko požiūriu, šie dėsningumai išlieka stebėtinai pastovūs.
Galbūt Europoje pastaruosius tris dešimtmečius buvome linkę manyti, kad istorijos kryptis jau aiški ir kad svarbiausia – mūsų vertybių sklaida. Tačiau pažvelgus į praeitį matyti, kad valstybės pirmiausia orientavosi į ryšius, išteklius ir prekybos kelius. Tai galioja ir Lietuvos istorijai – plėtra vyko ten, kur atsivėrė ekonominės ir strateginės galimybės.
Ką tai sako apie dabartį? Nors istorija nėra tikslus ateities pranašas, ji primena esminius dalykus: energiją, maisto ir vandens išteklius, žaliavas, galią ir ryšius. Šiandien gyvename itin konkurencingoje aplinkoje, kur valstybės nuosekliai siekia savo interesų, net jei tai kertasi su kitų lūkesčiais. Tuo tarpu Vakarai dažnai tikisi, kad kiti laikysis jų nustatytų taisyklių. Būtent ši įtampa ir formuoja sudėtingą šiuolaikinio pasaulio paveikslą.
- Išties. Skaitydama jūsų knygą vis galvojau, kad norint suprasti dabartinę situaciją, būtina atsigręžti į istoriją. Jūs analizuojate daugybę praeities įvykių, ir jie netikėtai labai aiškiai paaiškina tai, kas vyksta šiandien.
- Žinote, nesiginčysiu – juk esu istorikas. Tačiau puikiai suprantu ir tai, kad istorija kartais suteikia apgaulingą paguodą: esą visa tai jau yra buvę, vadinasi, ir dabar viskas vienaip ar kitaip išsispręs.
Man regis, Europoje ne itin gerai mokame pažvelgti į save iš šalies.
Man regis, Europoje ne itin gerai mokame pažvelgti į save iš šalies. Tokios struktūros kaip Europos Sąjunga ar NATO neabejotinai yra svarbios ir naudingos – nors, žinoma, visada yra kur tobulėti. Vis dėlto jos veikia ir kaip stabilumą palaikantys mechanizmai: tarsi klubai, siekiantys išsaugoti esamą tvarką ir kuo mažiau ją keisti. Problema ta, kad per pastaruosius tris dešimtmečius pasaulis iš esmės pasikeitė. Kinijos ekonomika išaugo aštuonioliką kartų, o Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo kai kuriais bruožais vėl ima priminti ankstesnę sistemą – vyresnei kartai Lietuvoje tai gali atrodyti nemaloniai pažįstama.
Putino Rusija – iš viršaus valdoma, militarizuota valstybė, kurioje sprendimus priima siauras, gana vienalytis elitas. Visuomenei aiškinama, kad šie sprendimai lemia šalies likimą ir išlikimą. Todėl karas Ukrainoje pateikiamas kaip būtina, net gynybinė kova, nuo kurios esą priklauso Rusijos ateitis – net jei tai reiškia milžiniškas aukas. Iš Vilniaus, Kyjivo ar Paryžiaus tai gali atrodyti absurdiška, tačiau iš Rusijos perspektyvos – visiškai logiška. Čia ir atsiskleidžia tikrasis istorijos vaidmuo – ji padeda suprasti kitų valstybių ir visuomenių mąstymą. Jei nesuvokiame, kaip ir kodėl kiti priima sprendimus, bus labai sunku į juos tinkamai reaguoti.
Žinoma, istorija gali ir paguosti – priminti, kad praeityje būta dar sunkesnių laikotarpių. Net jei šiandieninė situacija atrodo įtempta, XX amžius Lietuvai buvo gerokai dramatiškesnis: karai, okupacijos, represijos. Ankstesnės kartos gyveno nepalyginamai sudėtingesnėmis sąlygomis. Tai nereiškia, kad dabartiniai iššūkiai menki, tačiau turime galimybę iš jų mokytis. Todėl istorija vertinga tuo, kad padeda išlaikyti blaivų protą – neleidžia pasiduoti panikai vien dėl to, kad kuris nors pasaulio lyderis parašė socialiniuose tinkluose pirmadienio rytą.
Istorija vertinga tuo, kad padeda išlaikyti blaivų protą – neleidžia pasiduoti panikai vien dėl to, kad kuris nors pasaulio lyderis parašė socialiniuose tinkluose pirmadienio rytą.
- Savo knygoje etimologinę analizę (pavyzdžiui, nagrinėdami tokius žodžius kaip „slavic“ ar „ciao“) pasitelkiate kaip interpretacijos priemonę. Kokią pažintinę vertę kalba ir etimologija turi atkuriant istorinius ryšius bei kultūrinius kontaktus? Ar kalbą galima laikyti savotišku „archyvu“, kuriame išlieka globalių sąveikų pėdsakai?
- Turiu tarsi du „vaidmenis“. Kaip profesorius galėčiau valandų valandas kalbėti apie epistemologiją ir kalbotyrą – man tai išties įdomu ir svarbu. Tačiau kartu suprantu, kad tai neretai tampa savotišku uždaru ratu, kuriame labai protingi žmonės nagrinėja indoeuropiečių ar sanskrito žodžių šaknis, kartais prarasdami ryšį su tuo, kas iš tiesų svarbu.
Kalba visų pirma yra bendravimo priemonė. O svarbiausia nėra vien tai, ką žmogus pasakė, bet ką jis turėjo omenyje. Gebėjimas tiksliai suprasti pasakymus skirtingomis kalbomis (aš pats skaitau šaltinius įvairiomis kalbomis) nėra pats didžiausias iššūkis. Kur kas svarbiau – suprasti intenciją, prasmės kryptį.
Todėl man visada įdomi žodžių kilmė – ką reiškia, pavyzdžiui, „Lietuva“ ar „Rusija“, iš kur atsirado šių pavadinimų šaknys, ar net toks žodis kaip „ciao“. Retai apie tai susimąstoma, tačiau jo ištakos siejamos su venecijiečių pasakymu sciavo vostro – „esu jūsų tarnas“. Tai gerai parodo, kaip kalba įsišaknijusi istoriniuose socialiniuose santykiuose. Panašiai ir žodis „slavas“ istoriškai siejamas su kalbine grupe, apimančia didelę Rytų Europos dalį – nuo lenkų, lietuvių ir rusų iki bulgarų. Tokie dalykai leidžia kitaip pažvelgti į Europos istoriją ir jos tarpusavio ryšius.
Įdomu tai, kad visi žino Napoleoną, Johanną Sebastianą Bachą, Leonardo da Vinci ar Karlą Marxą. Tačiau paklausus apie nacionalinius poetus Baltijos šalyse, žymius Bulgarijos kino kūrėjus ar svarbiausius šiuolaikinės Graikijos mąstytojus, daugelis sutrinka. Net ir ne slaviškose šalyse matyti, kad kultūrinės atminties žemėlapis yra labai netolygus. Todėl man svarbu grįžti prie žodžių kilmės ir istorinių ryšių, bet kartu nepervertinti jų kaip visų atsakymų. Kalbos šaknų supratimas padeda orientuotis pasaulyje, tačiau ne mažiau svarbu suprasti ir intenciją – tai, ką žmonės iš tiesų nori pasakyti.
- Analizuodami kultūrinius mainus tarp Europos ir Azijos, pateikiate ryškių Vakarų įtakos Vidurinėje Azijoje pavyzdžių. Kaip apibūdintumėte šios įtakos pobūdį – ar tai buvo kultūrinio dominavimo forma, ar veikiau abipusis, dialogu grindžiamas mainų procesas?
- Man ypač įdomios mažumos – pavyzdžiui, baltų kalbos ir tautos, taip pat tokios bendruomenės kaip sogdai, armėnai ar žydai, gyvenę Šilko kelio regione. Tokios grupės paprastai labai jautriai reaguoja į aplink vykstančius pokyčius. Todėl daug dėmesio skiriu žmonėms, kurie nėra visiškoje periferijoje, bet gyvena savotiškose „ekologinėse zonose“, kur susikerta skirtingos įtakos. Panaši situacija ir Baltijos valstybėse: čia tenka gerokai labiau stengtis išsaugoti savo tapatybę nei, tarkime, Anglijoje, kurią nuo kitų šalių skiria jūra. Gyvenant sudėtingoje kaimynystėje, ypač svarbūs tampa abipusiai mainai.
Tai iš esmės yra klausimas, ar įmanoma sąžiningai nustatyti prekių kainą. Dauguma žmonių, atėję į parduotuvę, nevagia – jie klausia, kiek kainuoja prekė. Jei kaina akivaizdžiai per didelė, pirkėjas ieškos alternatyvos arba atsisakys pirkti. Taigi prekyba tampa svarbiu mechanizmu, leidžiančiu peržengti skirtumus ir rasti bendrą kalbą.
Istorikai dažnai linkę tai aiškinti per galios santykius, religiją ar sudėtingas struktūras, tačiau daugumai žmonių svarbiausia yra kasdienis gyvenimas – tai, kas vyksta jų artimiausioje aplinkoje. Tolimi ryšiai taip pat turi reikšmės, nes iš toli atvežti daiktai yra retesni ir brangesni, tačiau jie dažniau tampa simboliniais objektais. Pavyzdžiui, jei apsilankytume jūsų namuose Lietuvoje, dauguma daiktų būtų vietiniai ir įprasti, tačiau greičiausiai rastume ir vieną kitą išskirtinį daiktą iš kelionių – iš Vietnamo ar Indijos. Tokie daiktai liudija patirtis ir sukurtus prisiminimus.
Todėl abipusiškumo klausimas yra esminis: kas skatina žmones prekiauti ir bendradarbiauti? Dar įdomesnis klausimas – kada atsiranda siekis ne tik prekiauti, bet ir dominuoti, kurti monopolijas ar net imperijas. Kada nebeužtenka sąžiningų mainų ir atsiranda noras kontroliuoti? Tai dažnai susiję su diplomatija, santuokiniais ryšiais, sąjungomis, bet dar dažniau – su palankiomis aplinkybėmis. Jei kaimyninė valstybė susilpnėja, patiria ekonominių sunkumų ar turi silpną vadovybę, atsiranda galimybė veikti jėga.
Todėl imperijos neretai plečiasi labai sparčiai. Istorijoje matome ne vieną pavyzdį: valstybės per palyginti trumpą laiką ženkliai išplečia savo teritorijas. Net ir nedidelė sala, tokia kaip Didžioji Britanija, sugebėjo sukurti pasaulinę imperiją.
Visa tai galima suvokti ir kaip tam tikrą „veikiantį modelį“. Mane domina, kaip panašūs dėsningumai pasireiškia ir šiuolaikiniame pasaulyje – pavyzdžiui, kaip sparčiai auga didelės technologijų įmonės ar valstybiniai investiciniai fondai. Panašius klausimus galima kelti ir apie tai, kodėl kai kurios šalys, tokios kaip Lenkija ar Lietuva, per pastaruosius dešimtmečius augo sparčiau nei didelė dalis Europos. Tokie palyginimai leidžia pažvelgti į istoriją ir dabartį nauju, įdomesniu kampu.
- Apibūdinate Šilko kelius kaip intensyvios religijų konkurencijos ir mainų erdvę, kurioje skirtingos tradicijos ne tik varžėsi, bet ir perimdavo tradicijas viena iš kitos. Taip pat pabrėžiate, kaip darniai jos bendradarbiavo.
- Pažvelkime į aureolę: jei aplink žmogaus galvą nupieši ratą, kiekvienas, užaugęs krikščioniškoje tradicijoje, matys tai kaip šventumo ženklą. Tačiau šis vaizdinys kilo iš budizmo, kur ratas aplink galvą reiškia artumą dieviškumui. Panašiai ir apokalipsės samprata – pasaulio pabaigos, mirties ir pomirtinio likimo idėjos krikščionybėje, judaizme ir islame yra labai artimos. Greičiausiai taip yra todėl, kad visos religijos siekia atsakyti į tuos pačius esminius klausimus: kodėl turėtume būti geri kitiems? Kodėl vieni žmonės kenčia skurdą ar nesėkmes, kodėl kiti miršta jauni, nors buvo sveiki? Kodėl ištinka stichinės nelaimės – potvyniai ar sausros, naikinančios derlių?
Kadangi klausimai panašūs, nenuostabu, kad dažnai randami ir panašūs atsakymai. Be to, žmonės nuolat siekia suprasti, kiek tie paaiškinimai yra įtikinami ir naudingi. Todėl religijos ne tik konkuruoja tarpusavyje, bet ir perima viena kitos idėjas. Dėl tos pačios priežasties statomos įspūdingos šventyklos ar kuriami didingi religiniai simboliai – pavyzdžiui, Afganistane, kultūrų sankirtoje, iškaltos milžiniškos Budos statulos, turėjusios parodyti kelią į nušvitimą ir dvasinį atlygį. Įdomu tai, kad pats Buda dažnai vaizduojamas kaip asketiška, išsekusi figūra – budizmas pabrėžia susilaikymą ir atsisakymą. Tačiau toks gyvenimo modelis ne visiems atrodė patrauklus. Kai, tarkime, Aleksandras Didysis atnešė graikų dievų pasaulį, kuriame Dionisas simbolizavo vyną, šventes ir gyvenimo džiaugsmą, toks požiūris daugeliui pasirodė patrauklesnis. Todėl budizmui teko prisitaikyti ir ieškoti atsako.
Taigi religijos nuolat kinta, skolinasi ir reaguoja į aplinką. Vis dėlto jos dažnai pasitelkiamos politinių jėgų pateisinti ne visada kilnius tikslus. Nors neretai kaltė suverčiama religijai, iš tikrųjų tai dažnai susiję su valdžia – o ją kritikuoti gerokai sudėtingiau.
Nors neretai kaltė suverčiama religijai, iš tikrųjų tai dažnai susiję su valdžia – o ją kritikuoti gerokai sudėtingiau.
Šiandien, jau postkrikščioniškame XXI amžiaus pasaulyje, pabrėžiama individo laisvė ir pasirinkimas – tai ypač akivaizdu socialinių tinklų kultūroje, pavyzdžiui, Instagram. Tuo tarpu bendruomeniškumo idėja patiria įtampą. Jei grįžtume prie ištakų, graikiškas žodis bažnyčiai, „ecclesia“, reiškė bendruomenę, bendrystę, bendrą tapatybę. Panašiai veikė ir didžiosios istorinės valstybės – Romos imperija po Konstantinas Didysis, Britų imperija ar Abiejų Tautų Respublika. Jose svarbiausia buvo ne kalba ar kilmė, o priklausymas platesnei politinei ir religinei bendruomenei. Tai buvo tarsi du „klijai“: pasaulietinė tapatybė ir religinė vienybė. Todėl religijos gali būti svarbus raktas praeičiai suprasti – jei tik suvokiame, kas jos yra ir kokį vaidmenį jos atlieka.
- Kaip jau minėjote, politikai labai dažnai pasitelkia religiją kaip kontrolės priemonę.
- Neseniai nagrinėjau nacių partijos narių sudėtį, Hitlerio iškilimą ir jo vykdytus nusikaltimus – tiek Baltijos šalyse, tiek kitur. Įdomu tai, kad vienas stipriausių rodiklių, leidžiančių nuspėti, ar žmogus XX a. 4-ajame dešimtmetyje galėjo prisijungti prie nacių partijos, buvo jo kilmė iš nereligingos, ateistinės šeimos.
Tai galima netiesiogiai įžvelgti, pavyzdžiui, iš vardų: jei sūnus pavadinamas Petru ar Jonu, tikėtina, kad šeima turi krikščioniškas šaknis. O jei pasirenkamas vardas, susijęs su abstrakčiomis sąvokomis, pavyzdžiui, „jėga“ ar „galia“, tai gali rodyti atsiribojimą nuo tradicinės religinės kultūros ir polinkį į kitokią ideologiją.
Tokiais atvejais atsiranda poreikis kitokio pobūdžio „tikėjimui“ – ideologijai, kuri pasiūlo aiškius atsakymus, stiprų lyderį, primenantį religinį autoritetą, ir kolektyvinius ritualus: masines sueigas, uniformas, simbolius, tokius kaip svastika ar ereliai. Nacionalsocializmas daugeliui tapo būtent tokia pakaitine tikėjimo sistema – ypač tiems, kurie nebenorėjo tapatintis su krikščionybe.
Panašių reiškinių galima rasti ir kitur. Kartais net šiuolaikiniai judėjimai įgauna religijai būdingų bruožų. Pavyzdžiui, klimato kaitos aktyvizme galima įžvelgti tam tikrų paralelių: įspėjimai apie artėjančią katastrofą, moralinis imperatyvas veikti, ryškūs simboliniai lyderiai, tokie kaip Greta Thunberg. Tai nereiškia, kad tai yra religija tiesiogine prasme, bet rodo, kaip panašūs modeliai kartojasi. Dar vienas pavyzdys – komunizmas. Tokios figūros kaip Josifas Stalinas ar Vladimiras Leninas buvo vaizduojamos beveik kaip šventieji: jų atvaizdai kabėjo visur, jie atliko simbolinį vaidmenį, panašų į apaštalus ar šventuosius religijoje.
Visa tai rodo, kad religijos – plačiąja prasme – padeda žmonėms struktūruoti pasaulio supratimą, suteikti prasmę ir telkti bendruomenes. Todėl atsitraukus ir pažvelgus iš šalies, jų analizė gali būti labai naudinga tiek praeičiai, tiek dabartiniam pasauliui suprasti.
- Paskutinis klausimas apie Šilko kelius – apie vergiją Europoje ir Azijoje, nes apie tai paprastai kalbama gerokai mažiau. Dažniausiai dėmesys sutelkiamas į Šiaurės Ameriką ir ten egzistavusią vergijos sistemą. Įdomu, kaip vergijos samprata ir vertinimas skirtinguose regionuose kito, ypač lyginant Šiaurės Ameriką, Europą ir Aziją.
- Puikus klausimas. Žiūrint iš istoriko perspektyvos, dažnai stebina tai, kaip lengvai ignoruojame vergiją ten, kur linkę idealizuoti praeitį. Pavyzdžiui, Atėnai laikomi demokratijos lopšiu ir sektinu pavyzdžiu – net šiandien mūsų architektūra, taip pat ir Vilniuje, neretai remiasi graikų šventyklų formomis. Tačiau dažnai nutylime, kad dauguma gyventojų neturėjo politinių teisių ir kad visa sistema rėmėsi vergija.
Panašiai žavimasi ir Romos imperija, nors tai taip pat buvo vergvaldystės visuomenė.
Panašiai žavimasi ir Romos imperija, nors tai taip pat buvo vergvaldystės visuomenė. Tuo tarpu Britų imperija atveju rasiniai skirtumai buvo sąmoningai išnaudojami kaip vergijos ir išnaudojimo pateisinimas. Apskritai daugelis imperijų veikė panašiai: jos pavergdavo „kitokius“ – kultūriškai ar išoriškai svetimus – ir versdavo juos paklusti, nesvarbu, ar tai būtų karo belaisviai, ar užkariautos tautos.
Net pats žodis „vergas“ (angl. slave) siejamas su slavų tautomis. Viduramžiais Katalikų bažnyčia draudė pavergti krikščionis, todėl vergais dažnai tapdavo tie, kurie dar nebuvo priėmę krikščionybės. Nuo maždaug VIII–IX a. tokios grupės buvo laikomos „leistinu grobiu“. Panašūs procesai vyko ir Baltijos regione, kai čia įsitvirtino Kryžiuočių ordinas – vietiniai gyventojai buvo laikomi žemesniais kultūriniu ir net „rasiniu“ požiūriu. Tokios nuostatos paliko ilgalaikių pasekmių.
Svarbu nepamiršti, kad vergija neapsiribojo Europa ar Šiaurės Amerika. Ji egzistavo ir Afrikoje, ir Amerikoje dar iki europiečių atvykimo, ir tęsėsi po jo. Visos imperijos kūrė hierarchijas, kuriose vienos grupės buvo iškeliamos aukščiau, o kitos – nustumiamos žemyn. Tokios struktūros dažnai buvo grindžiamos rasiniais ar kultūriniais skirtumais, o jų atgarsiai juntami iki šiol. Tai matyti ir šiandien: pavyzdžiui, Kinija vykdoma politika tibetiečių, uigūrų ar mongolų atžvilgiu remiasi jų „kitoniškumo“ pabrėžimu, o Rusija sudėtingai tvarkosi su etninėmis mažumomis Kaukaze ar Sibire. Tokie pavyzdžiai rodo, kad rasinės ir kultūrinės klasifikacijos ilgą laiką buvo – ir tebėra – svarbus galios įrankis.
Pažvelgus į dabartinę Europą, matyti, kad migracijos, tapatybės ir rasės klausimai vėl atsiduria viešų debatų centre. Vakarų Europoje – pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ar Vokietija – ilgą laiką vyravo siekis integruoti skirtingos kilmės žmones, leidžiant jiems išlaikyti savo tapatybę. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šie klausimai vis labiau politizuojami, ypač stiprėjant radikalioms politinėms jėgoms.
Todėl vergijos, migracijos, rasės ir tapatybės temos nėra vien praeities klausimai. Tai sudėtingos ir jautrios diskusijos, susijusios tiek su istorijos vertinimu, tiek su tuo, kaip šiandien apibrėžiame visuomenę, priklausymą ir teisingumą.
- Pradedant pokalbį užsiminėte apie savo naujausią knygą. Būtų įdomu, jei trumpai pristatytumėte jos temą – manau, skaitytojai Lietuvoje ypač apsidžiaugs sužinoję, kad rašote apie Baltijos šalis.
- Na, ne tik apie Baltijos šalis. Deja, nemoku lietuvių kalbos – baltų kalbos man vis dar yra neįveikiamos, nors vilčių neprarandu. Mano tikslas – parodyti, kad mažiau matomos Europos dalys yra esminės norint suprasti ne tik Europos, bet ir pasaulio istoriją. Lietuva, jos buvusi valstybė – Abiejų Tautų Respublika – ir jos istorinis vaidmuo yra vienas iš mano tyrimų objektų. Mane domina, kodėl ji taip ilgai buvo sėkminga, kas galiausiai lėmė jos nuosmukį ir kokių paralelių galima rasti kitose pasaulio vietose.
Šiuo metu stengiuosi žiūrėti plačiau ir neapsiriboti vien tradicine istorija – nagrinėju mainų tinklus Rytų Europoje ir už jos ribų Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu ir lyginu juos su kitais regionais tuo pačiu metu. Taip pat svarstau klimato kaitos įtaką šiems procesams ir ypač ligų, tokių kaip Juodoji mirtis, vaidmenį, nes jos laikotarpis sutampa su Lietuvos istorijos kritiniais momentais.
Šiuo metu jaučiuosi tarsi žvejys ežero viduryje, plačiai išmetęs tinklą. Bet esu įsitikinęs, kad labai svarbu nušviesti tas istorijos sritis, kurios dažnai lieka paraštėse. Europoje neįmanoma suprasti jos istorijos neįtraukiant Baltijos regiono – Kryžiuočių ordino, Rusijos kilimo, Lietuvos valstybės ir jos sąjungų raidos. Be to, be šių procesų sunku suprasti ir platesnę Europos raidą. Manau, kad net XX a. ir net XXI a. negalima suprasti iki galo, jei neįtraukiamos šios istorijos. Pavyzdžiui, jei Rusija ateityje dar kartą siektų plėstis po Ukrainos ar už jos ribų, svarbu suprasti, iš kur kyla jos įsitikinimas, kad ji turi teisę veikti Baltijos regione – ir tikėkimės, kad taip nenutiks.
Taip pat daug dirbu su Skandinavijos šalimis – Suomija, Norvegija, Švedija – ir mąstau apie Baltijos jūrą kaip jungtį tarp Juodosios jūros, Viduržemio jūros ir platesnio pasaulio, o ne kaip Europos „periferiją“. Beje, nesu pirmasis, kuris tai daro – yra daug puikių lietuvių mokslininkų, kurių darbus skaitau (kartais vertimus ar rusų kalba). Tad jei neturiu ką naujo pasakyti, geriau ir nerašyti. Mano darbas – pabandyti įnešti naujų įžvalgų ir pateikti jas įdomiai.
Tačiau tam pirmiausia reikia „sugauti geros žuvies“ – gerų idėjų. O pastaraisiais mėnesiais buvau kiek išsiblaškęs, nes teko konsultuoti įvairiais tarptautiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl Irano. Todėl, jei pasaulyje bent trumpam įsivyrautų ramybė, tai būtų naudinga ne tik visiems, bet ir man asmeniškai – pagaliau galėčiau ramiai užbaigti savo knygą.
