Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 7d. 13:46

Gediminas Jankus: Liudo Gustainio egzistencinės refleksijos

Liudas Gustainis. „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“
Liudas Gustainis. „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“

Taip jau nutinka, deja. Prieš metus netekome kolegos prozininko, poeto, kritiko Liudo Gustainio (1944–2017), ilgokai sirgusio, bet nesiskundusio, nedejavusio, tik dar kibiau bei intensyviau rašiusio, fiksavusio jam svarbius pamatymus, išgyvenimus, būsenas. Jausdamas artėjantį ir pats artėdamas prie lemtingojo Slenksčio, jis gebėjo kalbėti apie daug gilesnę, nedaugeliui suvokiamą gyvasties esmę, jos amžinumą.

Susikaupęs ir it praregėjimą pajutęs klausiausi Liudo bene paskutinio vaizdo įrašo, padaryto likus metams iki jo išėjimo. Rašytojas skaito savo pasaką ne pasaką „Visos dienos kaip upė“, skaito labai ramiai, susikaupęs, neskubėdamas, perduodamas sunkiai apibūdinamą alegorinę jauseną, lyg atsisveikindamas su iliuzijomis, bet tuo pačiu teigdamas nuolatinį atgimimą, gyvybės versmėje matydamas atsinaujinimą. Atsiveria egzistencinė ribinė situacija, kurioje būtinas dvasios apsivalymas, kaip sąlyga tolimesniam Gyvenimui. Man šis kūrinys – tikras, nesumeluotas, optimistiškas moralinis postulatas, mus paliekančio šviesaus, žmones mylinčio kūrėjo elegiškas paskutinis sudie...

Mildos Kiaušaitės nuotr./Liudas Gustainis
Mildos Kiaušaitės nuotr./Liudas Gustainis

Būtent – gyvenimą ir žmones mylinčio, juos atjautusio; ir klaidkeliais nukreivinusių, ir nuodėmių properšose permirkusių nesmerkusio, nemoralizavusio, tik bandžiusio suprasti, išsiaiškinti ir pagelbėti. Šia gaida ir motyvu persmelkta didesnė Liudo Gustainio kūrybos dalis, tas motyvas ypatingai ryškus ir, be abejonės, įtaigus, lyginant su kokiu nors iš aukštybių triukšmingai kritusiu pranašu, dėl asmeninių nesėkmių patetiškai kaltinančiu visus žmones, net pačią valstybę, tačiau nebegalinčiu pažvelgti į savo vidų ir pamatyti nenuspėjamą samodurą, luošinusį aplinkinių likimus. Tokių samodurų, įtikėjusių tik jiems skirta aukštesne misija, peikiančių ir keikiančių viską pilni pašaliai, ir jų būdingiausias skiriamasis bruožas yra žmonių nekentimas.

Pagiežos ir tulžies kupini nekentėjai – reti personažai Liudo kūryboje, tačiau jei jau tokius paliečia, tai ypatinga jėga, jam gelia širdį ir dėl jų. Juk neįmanoma be jaudulio skaityti apsakymą „Laiškai iš anapus“, ypač „Pirmąjį Chajos Freidos laišką Vaišnorui“. Niekingas žydšaudys Vaišnoras, karo pradžioje žudęs žydų vaikus ir moteris, dar ilgai gyvena savo pragare – ir toliau nekęsdamas visų smurtauja prieš savo artimus, nuolat bėga, keisdamas vietoves, nuo klaikių prisiminimų ir šiurpą keliančios sąžinės. Apsakymo kompozicija sudėtinga, praeitis susipina su nūdiena, nekaltai nužudytieji ateina kitais pavidalais, ne, ne teisti – leisti pajusti tą dugną, kuriame atsidūręs žudikas.

Šis apsakymas, mano galva, vienas ryškiausių mūsų literatūroje, ryškiausias savo tiesa, įtaigia forma ir ypatingai sodriai nutapytais charakteriais. Budelio ir aukos tema, tokia populiari egzistencinėje literatūroje, čia atskleista netikėtu aspektu, tad derėtų kalbėti apie magiškojo realizmo kryptį L. Gustainio kūryboje, autorius jai suteikia palaipsniui augančio moralinio imperatyvo skambesį. Nužudytųjų būsena – jausena po mirties – viena įtaigiausių scenų lietuvių mažojoje prozoje.

Tačiau tokių scenų ir vietų L. Gustainio kūryboje – apstu. Derėjo, ko gero, pradėti nuo to, kad jis buvo ypatingai talentingas, negebantis vienu žanru išreikšti save. Juk išleido keletą įsimintinų poezijos rinkinių, ir prozos – romanų, apsakymų, parašė kritikos straipsnių, recenzijų, be to, dirbo skulptūras, tapė paveikslus, žodžiu, fenomenali kūrybiška asmenybė. Dabar belieka apgailestauti, kad ir bendrauta menkai, tik probėgomis, ir į darbus tinkamai nesigilinta… Kai pirmą kartą paėmiau į rankas paskutinį L.Gustainio romaną „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012), varčiau šį solidų, 450 puslapių apimties kūrinį dvejodamas, ar jis mane sudomins. Bet pradėjęs skaityti įsitraukiau, tiksliau, autorius taip gaivalingai ir užkrečiamai įtraukė į savo kuriamo pasaulio verpetą, taip įtaigiai palaipsniui skleidė veikėjų patirtis ir gyvenimus, kad, rijau puslapį po puslapio, vėl grįždamas, mėgaudamasis ir žavėdamasis. Panašiai jaučiausi jaunystėje, skaitydamas, pavyzdžiui, Axelio Munthe’o „Knygą apie San Mikelę“.

Todėl ir nesmagu, gėda – juk galėjau Liudui išsakyti savo įspūdį apie romaną, galėjau tai padaryti gyvai, bet vis toji inercija, kasdienybė, smulkmenos, domės stoka, o svarbiausia, matyt, dvasios menkumas, verčiantis labiau kapstyti savo darželį, pavydžiai akį užmetant į kolegas, sutrukdė laiku tarti pagiriamąjį žodį.

Tariu jį dabar, nors autoriui, ko gero, nei tada, nei juo labiau dabar tų pagyrų nereikėjo ir nereikia. Jis kantriai ir įtemptai dirbo, skubėjo palikti tai, kas jam buvo brangu, skaudu, kas žeidė, piktino, žavėjo, skubėjo išsakyti meilę žmonėms, o tam reikia ypatingo talento – neprikišamai, nedemonstruojant altruizmo ir gailestingosios sesers sindromo, o atskleidžiant ir studijuojant įvairius charakterius, pasitelkiant išradingas raiškos priemones. Romano „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“ visų teksto aspektų, personažų įvairovę sunku būtų aprėpti. Jų gausu, kaip ir netikėtų perėjimų, mistikos ir, aišku, magiškojo realizmo alsavimo. Praeitis be ceremonijų braunasi į nūdieną, herojai miršta ir vėl atgyja arba amžinai nemarūs slampinėja pažįstamomis Kauno gatvėmis, netikėtai atsiduria Barselonos aikštėse arba klampoja Baltarusijos pelkėmis…

Fantastika ir realybė susilieja, norint suvokti veikėjų gyvenimo (prieš ir po) niuansus, tenka vėl ir vėl grįžti prie pradžios, prisiminti lyg ir atsitiktinius pašnekesius, neva buitinius pokalbius, panirti į tą neskubrią realistiško gyvenimo nuobodoką tėkmę, plaukti, liūliuojamam kasdienių mums visiems įprastų buitinių ritualų ir staiga… Net šoktelti iš nuostabos ir netikėtumo, nes autorius nelauktai nubloškia herojų ir, žinoma, skaitytoją į visai kitą lygmenį, išmatavimą, pajunti amžinybės dvelksmą, būtent amžinybės – ne mirties. L.Gustainis neigte neigia mirtį, neigia nebūtį, neigia Niekį. Niekio apologetai – senieji-naujieji marksidai, be abejo, markstysis, vien pavartę romaną, o jei prisivers perskaityti, gal stabtels – juk visos žmonijos patologinė nepakanta neišgelbės mūsų nuo paklydimų. Būkime šviesiu, kilniu pavyzdžiu – šit viena iš kertinių romano minčių. Būkime pakantūs, būkime atlaidūs, priimkime negandas ir sunkias ligas stoiškai, kaip tikri herojai.

Svarbūs ir romano pagrindinę mintį atskleidžiantys L.Gustainio žodžiai knygos išleidimo metais: „Kultūros prasmė apskritai – be dvasios, aš turiu omenyje ne principus, o atvirą širdį, gebėjimą mylėti ir džiaugtis, nebus nei ekonomikos, nei klestėjimo, nei pagaliau valstybės, tai šiandien mes ir matome viešajame gyvenime – visiška suirutė… Žmonės ir norėdami nepajėgia susikalbėti, nes nėra pagrindinės sudedamosios dalies – širdies cemento, kuris visus surištų. Į paviršių išplaukia tik troškimas nugalėti ir pažeminti kitą, kitokį, ir tai svarbiausia, jeigu ne vienintelė visuomenės bejėgiškumo ir išsivaikščiojimo priežastis.“

Atvira širdis, gebėjimas mylėti ir džiaugtis – apie tai romanas. Ir, žinoma, apie susvetimėjimą, kaip vėžys griaužiantį santykius ir artimų žmonių bendrystę. Tačiau ypatingai svarią vietą užima egzistencinių ribinių situacijų sukūrimas ir jų narpliojimas. Kaip veikėjai elgiasi vienu ar kitu sudėtingu jų gyvenimo atveju, kaip priima likimo negandas, kaip stengiasi suprasti, atjausti vienas kitą, kaip bendrauja skirtingomis aplinkybėmis – visa tai įdėmiai studijuojama.

Liudo Gustainio stilius ir pasakojimo būdas retsykiais primena garsiojo Jameso Joyce’o „Ulisą“, tik, žinoma, su juo nesilygiuoja nuobodžiu, neišpasakytu ištęstumu ir begalinėmis įvairių autorių ir stilių parodijomis ar parafrazėmis – tokiais „mini plagiatais“. L.Gustainis nieko neparodijuoja, nemėgdžioja, o kai kurių romano vietų įtaigumu prilygsta geriausiems originaliems J.Joyce’o puslapiams. Pavyzdžiui, ypatingai įsimintina romane pamaldų (aukojimo) scena muitinėje-bažnyčioje: „…Štai galingai įsiveržia choro giesmė, ima gausti vargonai. Muzikos jėga laisvai plaukia pro banguotomis medinėmis lentelėmis apkaltas dureles, už kurių atsiveria bažnyčios erdvės, garsai it vanduo apsemia sunkvežimyje įšalusį ir dar neatitirpusį Jotvingą, o giedotojų mintys tarytum voratinklio gijos pančioja spurdantį bėglį, tempia jį į bažnyčią ir kelia ant balta staltiese apdengto šv. Mišių stalo…“

Mildos Kiaušaitės nuotr./Liudas Gustainis
Mildos Kiaušaitės nuotr./Liudas Gustainis

Ne taip seniai garsusis „Uliso“ vertėjas Jeronimas Brazaitis paskelbė išsamią studiją apie J.Joyce’o kūrinio kiekvieno veikėjo bet kokio krustelėjimo užšifruotą laiką minučių tikslumu. L.Gustainis tokio tyrimo išvengs – jis pats romano kompoziciją suskirstė konkrečiais laikais ir vietomis, taip palengvindamas tekstologinius ir aloginius tyrinėjimus. Romanas suskirstytas skyriais: daugiausia jų yra šiandien, neskubiai pasakojančių apie plačios giminės šventę, Palemono (Mono) jubiliejinį 70-mečio gimtadienį, tačiau pasitaiko ir prieš keletą metų, prieš keletą mėnesių, prieš dieną ar savaitę. Taigi, datos ir laikas aiškus, vietų, kuriose vyksta veiksmas ir rutuliojasi įvykiai, autorius taip pat neslepia ir nešifruoja.

Platus tas L.Gustainio romano giminės ratas. Nelengva visus veikėjus suganyti, juolab kad kiekvienam autorius randa įdomią charakteristiką, trumpą, bet taiklų apibūdinimą, galų gale atskleidžia jų bruožus, charakterius ir pasaulėjautą dialogais ar netikėtais atsivėrimais. Be vieno pagrindinio – Palemono, yra ir Jotvingas, tampantis itin įtaigiu amžinosios gyvasties simboliu. Be abejo, Jotvingas gerokai pakyla virš gimtosios šalelės, virš giminės ir savo neįprastu mintijimu, ir ta egzistencine apsisprendimo valia. Jo ilgaamžiškumas / amžinumas kalba apie vertybes, kurios daugelio yra paniekinamos, apskelbiant jas „proto sutemomis“. Jotvingo „užtemimai“ ir jo klaidžiojimai – tai tikrosios praregėjimo kelionės Išganymo simbolio link.

Palemono (Mono) ir jo sūnaus Pulgio santykiai ir bendravimas, Mono kova su vėžiu bei minėtas tikėjimas ir šviesumas, plūstantis iš šio veikėjo – vienas gražiausių ir viltingiausių romane. „Mono monologai“ – kenčiančios širdies ištarmės, stiprios dvasios ir meilės pavyzdys. Kaip ir Dūdaryksas, žūstantis, sudegantis ir vėl atgyjantis, prisikeliantis. Daugybė kitų veikėjų, giminaičių, anūkų, dukraičių, draugų ir draugių – Rozalija, Aurėja, jos duktė Jundė, Pijus…

Ir visiems atsirado vietos, ir visi nors kiek, bet paminėti, charakterizuoti šioje gyvenimo panoramoje. Visiems skirta meilės ir švytėjimo. Net Barborai, mėgusiai alų ir žygiavusiai įprastu maršrutu iš Vilijampolės į Senamiestį…

Skaudžios, nelengvos temos atskleistos Liudo Gustainio romane „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“. Daug vietos ne tik sudėtingiems kelių kartų santykiams, bet ir nūdienos piktšašiams : girtuokliavimui, atskirčiai, socialinei neteisybei, emigracijai. Svarbiausia, įtaigiai kalbama apie vidinį susvetimėjimą, nesusišnekėjimą ir su savaisiais, artimaisiais. Kalbama ramiai, su viltimi, pakylant iki egzistencinių apibendrinimų, kuriuose svarbiausia – tikėjimas gyvenimu, meile, mūsų amžinumu.

Ačiū Tau, Kolega Liudai Gustaini. Ačiū už vieną geriausių romanų lietuvių šiuolaikinėje literatūroje. Lenkiuosi ir atsiprašau, kad tik dabar.

Prozininkas, poetas, skulptorius ir tapytojas Liudas Gustainis (gimė 1944 m. liepos 14 d. Mažeikiuose – mirė 2017 m. spalio 19 d. Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse) buvo tylus, ramus žmogus. Mažokai pastebimas kūrybos vertintojų, jis šyptelėdavo į barzdą ir ramiai tardavo: „Ne mano rūpestis!“ Suprask – aš savo padariau, kam rūpės – skaitys, žiūrės, kalbės. 1994-aisiais organizuodamas savo pirmąją tapybos parodą Liudas rašė: „Niekas nežino, kur yra pradžia ir kur pabaiga. Niekas ir negali žinoti, nes nėra nei pradžios, nei pabaigos. Yra tiktai kelias“. Juo žengdamas menininkas sukūrė 8 įvairių žanrų knygas, įvyko keliolika, o galbūt ir keliasdešimt parodų. Statistika, regis, autoriui ne itin rūpėjo.

Išoriškai santūrus, viduje – judriai smalsus, gyvenime ieškantis egzistencinės ramybės ir prasmės, viename interviu Liudas taip apibūdino save: „Esu informaciją iš aplinkos, gyvenimo, kosmoso logiškai priimantis žmogus. Viską suvokiu apibendrintai, simboliais, o į pasaulį einu intuityviai, apgraibom“. Apgraibom, tačiau daug ir tiksliai apčiuopdamas. Nes L.Gustainis jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip šviesus, pozityvus žmogus, savo patirtimi tikrinęs ir kitiems sakęs: „Net patys to nežinodami žmonės yra išmintingi, ir kiekvienas gali rasti tik jam vienam tinkantį nusiraminimo būdą, tačiau daug sunkiau suvokti, ko nori“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Prabangus džipas Kazlų Rūdos savivaldybei – svarbiau nei įstatymai, spjovė ir į VPT

Aktualu

Premjeras pateikė literatūrologo M.Kvietkausko kandidatūrą į kultūros ministro postą

Aktualu

Baltijos šalių premjerai sutarė dėl bendros laiko juostos, atsisakius laikrodžių sukiojimo

Aktualu

Kaune – mįslinga policijos operacija: į pagalbą pasitelkti „Aro“ pareigūnai

Verslas

Maskvos srityje sulaikyta 20 tonų lietuviško sūrio siunta bus sunaikinta

Buvau geras Gyvenimas

Jaudinanti Kauno hospiso savanorių dovana mirštantiems ligoniams: aplankė Kalėdų eglę

24sek

Ballų šou – pasivažinėjimas su tanku Lietuvoje ir muštynės su LKL žaidėju

Aktualu

Selemonas Paltanavičius: Pati gražiausia eglutė. Kokia ji?

Verslas

2019 metai: kaip keisis vaiko pinigai, pensijos, MMA?

Aktualu

Tomas Viluckas: Nebijoti krizių

24sek

A.Toupane'as „Žalgirio“ perspektyvomis neabejoja: „Viskas bus gerai“

15min tema Aktualu

Vėžį nugalėjusius jaunus žmones subūręs Šarūnas Narbutas atvėrė akis Europai

Aktualu

R.Tamašunienė: yra bent penkios ministerijos, į kurias galėtume pasiūlyti savo žmones

Gyvenimas

Šventinis įvaizdis: kuo pakeisti mažą juodą suknelę ir kur semtis įkvėpimo

Vardai

Vido Bareikio 100-ojo koncerto scenoje – krepšinis, giminės, akrobatai ir piršlybos

Mokslas.IT

Pažanga sustojo? Kodėl močiučių gyvenime pokyčių buvo daugiau nei mūsų?

Vardai

Grupėje „Golden Age“ – dideli pokyčiai: pristato naują narę ir dvi dainas

Aktualu

Premjeras sako, kad krentantys jo reitingai neturės įtakos reformoms

Vardai

„Lietuvos balso“ numylėtinė Eglė Jurgaitytė šokiravo – atskleidė tamsiąją populiarumo pusę

Verslas

Parduotas butų ūkis žmones gąsdina antstoliais

Naujienos

Verslas

Prabangus džipas Kazlų Rūdos savivaldybei – svarbiau nei įstatymai, spjovė ir į VPT

Aktualu

Premjeras pateikė literatūrologo M.Kvietkausko kandidatūrą į kultūros ministro postą

Aktualu

Baltijos šalių premjerai sutarė dėl bendros laiko juostos, atsisakius laikrodžių sukiojimo

Aktualu

Kaune – mįslinga policijos operacija: į pagalbą pasitelkti „Aro“ pareigūnai

Verslas

Maskvos srityje sulaikyta 20 tonų lietuviško sūrio siunta bus sunaikinta

Buvau geras Gyvenimas

Jaudinanti Kauno hospiso savanorių dovana mirštantiems ligoniams: aplankė Kalėdų eglę

24sek

Ballų šou – pasivažinėjimas su tanku Lietuvoje ir muštynės su LKL žaidėju

Aktualu

Selemonas Paltanavičius: Pati gražiausia eglutė. Kokia ji?

Verslas

2019 metai: kaip keisis vaiko pinigai, pensijos, MMA?

Aktualu

Tomas Viluckas: Nebijoti krizių

24sek

A.Toupane'as „Žalgirio“ perspektyvomis neabejoja: „Viskas bus gerai“

15min tema Aktualu

Vėžį nugalėjusius jaunus žmones subūręs Šarūnas Narbutas atvėrė akis Europai

Aktualu

R.Tamašunienė: yra bent penkios ministerijos, į kurias galėtume pasiūlyti savo žmones

Gyvenimas

Šventinis įvaizdis: kuo pakeisti mažą juodą suknelę ir kur semtis įkvėpimo

Vardai

Vido Bareikio 100-ojo koncerto scenoje – krepšinis, giminės, akrobatai ir piršlybos

Mokslas.IT

Pažanga sustojo? Kodėl močiučių gyvenime pokyčių buvo daugiau nei mūsų?

Vardai

Grupėje „Golden Age“ – dideli pokyčiai: pristato naują narę ir dvi dainas

Aktualu

Premjeras sako, kad krentantys jo reitingai neturės įtakos reformoms

Vardai

„Lietuvos balso“ numylėtinė Eglė Jurgaitytė šokiravo – atskleidė tamsiąją populiarumo pusę

Verslas

Parduotas butų ūkis žmones gąsdina antstoliais

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata