Žiuri gyrė P.Lemaitre'o kinematografinį stilių, gyvai atskleidžiantį pokario pilkumą ir bejėgystės jausmą. Romanas „Iki pasimatymo, ten aukštai“ žymi ir paties rašytojo kūrybinį posūkį – pagarsėjęs kriminalinių knygų autorius ėmėsi istorinio romano. „Esu laimingiausias žmogus Žemėje. Tai unikali akimirka rašytojo gyvenime“, – neslėpė džiaugsmo P. Lemaitre'as.
– Šiek tiek papasakokite apie save ir kaip pradėjote rašyti.
– Nelabai ką galiu papasakoti apie savo gyvenimą – esu visiškai eilinis žmogus. Aš tik romanistas, o tai reiškia, kad mano darbas – rašyti istorijas. Kaip daugelį rašytojų rašyti mane pastūmėjo skaitymas. Tapti rašytoju buvo mano vaikystės svajonė. Turiu pasakyti, kad esu labai laimingas ją įgyvendinęs.
– Kas padarė didžiausią įtaką Jums kaip autoriui?
– Mano pirmasis literatūrinis atradimas buvo Hectoro Malot „Be šeimos“ – tuo metu man buvo dvylika. Sentimentalus, melodramatiškas ir pamokomas romanas, kurio niekas nebegali skaityti dabar. Šiaip ar taip, tai buvo pirmoji išties mane apstulbinusi knyga. Tada atėjo metas Alexandre’ui Dumas. Vėliau – Tolstojui ir Proustui. Kartais stebiuosi pagalvojęs, kad to galėtų nepakakti. Turbūt čia ir turėčiau sustoti...
– Kuriuos prancūzų autorius labiausiai mėgstate?
– Sunkus klausimas. Prancūziją kamuoja specifinė Prousto problema. Jei pamini jį, žmonės mano, kad esi pretenzingas. Jei nepamini, mano, kad esi neišsilavinęs. O jei atsisakai atsakyti – kad esi bailys. Išsprendžiau šią problemą savaip: kiekvienos savo knygos paskutinį puslapį skiriu mane įkvėpusiems autoriams. Jei sujungtumėte visus šiuos sąrašus, atsakymas būtų aiškus.
– Kaip atrodo Jūsų dienotvarkė ir aplinka, kurioje rašote?
– Paprastai pradedu dirbti 9 valandą ryto ir baigiu 17 valandą vakaro. Turint galvoje, kad tai gana griežtas ritualas, kartais aš neriu į jaudinančius nuotykius: pradedu rašyti 9.10 ir baigiu 17.15. Galiu dirbti bet kur – kompiuteriu, kuriame yra Word’o programa. Nemėgstu muzikos, todėl dirbu tyloje.
– Kai kurie rašytojai prisipažįsta mėnesius ar net metus besigilinantys į smulkiausias detales ir techninius aspektus, išnyrančius jų knygose. Panašu, kad Jūs medžiagos rinkimui neteikiate ypatingos reikšmės. Gal galėtumėte trumpai pakomentuoti savo filosofiją ir metodus?
– Kaip galėdamas mažiau tyrinėju ir remiuosi dokumentais. Tikslumas man nieko nereiškia. Daug reiškia mano veikėjų, jų gyvenimo istorijų ir emocijų tikrumas. Man nesvarbus preciziškumas. Rašau romanus, ne dokumentiką.
– Kas Jus sieja su Paryžiumi, kuriame plėtojasi ir visų Jūsų romanų veiksmas?
– Aš čia gimiau. Labai myliu šį miestą. Tačiau jei mano romanuose ieškosite konkrečių vietų, dažniausiai jų nerasite. Rasite panašias, bet vargiai egzistuojančias realybėje. Mano santykiai su tikrove sudėtingi. Tačiau tai plati tema...
– Ar kada pagalvojote apie galimybę kurio nors savo romano siužetą perkelti už Prancūzijos ribų?
– Ne. Perkelti romano veiksmą į kitą šalį reikštų gerai ją pažinoti. Mano atveju tai nebūtų tiesa – nesu keliautojas...
– Ar Jūsų romanai iš karto turi aiškų siužetą? O gal šis išsivysto rašant?
– Pradėjęs dirbti žinau pradžią ir pabaigą. Kitaip tariant, pradinę situaciją ir rezultatą. Kartais – sumanymų keliems pasakojimo vingiams. Pradedu nuo labai paprastų griaučių, kuriuos sudaro trys keturi elementai. Tik tada, kai pradedu rašyti, istorija ima plėtotis. Tai labai varginantis metodas – kartais prireikia daugybės bandymų, nes dažniausiai jie būna klaidingi. Deja, nežinau jokio kito būdo...
– Ar esate lakios vaizduotės autorius?
– Ne! Kai kurie mano pažįstami rašytojai tiki įkvėpimu, vaizduote ir kitais panašiais dalykais. Pavydžiu jiems. Norėčiau būti „įkvėptas“ ir įgyti šiek tiek „vaizduotės“. Tačiau kadangi tuo netikiu, nieko panašaus nenutinka. Guodžiuosi tuo, kad tokiu atveju mano darbo metodas tampa labai paprastas: pradedu rašyti ryte, baigiu vakare. Kitą rytą ir vėl tas pats. Žinote, senolių išmintis teigia, kad genijų sudaro 10 procentų įkvėpimo ir 90 procentų darbo.
Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė
