Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Grajauskai: vienas kitam – ne gerbėjai, o kolegos, kitų kūryboje ieškantys gyvo padaro

Visas menas yra apie žmogų, tad jei nejauti žmogaus kūrinyje, tai – tik meno imitacija. Be to, tikrai gerą kūrinį supranta kiekvienas, ši patirtis nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo, portalui LRT.lt sako poetas, dramaturgas, eseistas Gintaras Grajauskas. Kaip teigia poetas Dovydas Grajauskas, jaunų kūrėjų karta pasižymi viešumo siekimu, tapo visiškai priimtina skelbti tekstus „Facebooke“: „Anksčiau pats tokį elgesį laikiau tam tikra parsidavinėjimo forma, bet matau, kad situacija kitokia, viskas kitaip veikia. Tarp tų besiskelbiančių žmonių tikrai yra gerų kūrėjų.“
Dovydas ir Gintaras Grajauskai
Dovydas ir Gintaras Grajauskai / E.Genio/LRT nuotr.

Bendrybės ir šeimos ryšys padeda

Su sūnumi vienas kitam esame labiau kolegos nei gerbėjai, sako poetas G.Grajauskas. Pasak jo, gerbėju gali būti tuomet, kai pats nemoki to, ką gali kitas: „Pavyzdžiui, nemoki groti smuiku. Tuomet tikrai žaviesi kitais smuikininkais, esi gerbėjas, fanas ir pan. Mūsų atveju, kai lipame kartu į sceną skaityti kūrybos, esame tarsi kolegos. Man patinka, kaip rašo sūnus. Jam galbūt irgi patinka mano kūryba.“

D.Grajauskas antrina tėčiui ir teigia, kad tarp jų egzistuoja savisupratimas. „Tai kaip savęs supratimas, tik nukreiptas į kitą žmogų. Be to, mes šeima. Yra bendrybės ir jos rezonuoja“, – tvirtina pašnekovas.

Skaityti savo kūrybą garsiai literatūros renginiuose su žmogumi, kuris savas, – lengviau, sako G.Grajauskas: „Mano manymu, tai padeda, nes su svetimu reikia daug praktikuotis, daug kartų skaityti, kad pradėtum jį jausti, kad žinotum kelias sekundes į priekį, ką tas kitas žmogus tuojau padarys. O mes vienas kitą puikiai pažįstame.“

Neskatina ieškoti mitologijos

G.Grajauskas, paklaustas, ką reiškia išleisti naują knygą jau turint nemenką bibliografijos sąrašą, sako, kad jausmas – gana kasdienis. „Jau yra kitaip, nei leidžiant pirmąją knygą. Negaliu sakyti, kad intensyviai džiūgauju išleisdamas naują kūrinį. Tiesiog darai savo darbą ir tiek, vis labiau suprasdamas, kad turi tai daryti“, – tikina pašnekovas.

Tačiau, anot G.Grajausko, kūryba nėra tapusi amatu: „Jei žmogus visą gyvenimą gamina baldus, jis išmoksta tą amatą, tačiau negalima sakyti, kad tai – vien tik amatas. Ši veikla – visas jo gyvenimas. Su eilėraščių rašymu taip pat, viskas iš tiesų yra paprasta ir didelės mitologijos ieškoti nereikia. Yra žmonių, kuriems duota stebėti pasaulį, jie jį stebi ir tai užrašo. Tokia šių žmonių natūra. Kiti žmonės atvirkščiai – tame pasaulyje vis dalyvauja, šokinėja, sukasi...“

E.Genio/LRT nuotr./Gintaras Grajauskas
E.Genio/LRT nuotr./Gintaras Grajauskas

D.Grajauskas, kalbėdamas apie savo neseniai išleistą pirmąją eilėraščių knygą, sako daug apie tai galvojęs. „Iš pradžių nežinojau, koks tai jausmas, vėliau priėjau prie išvados, kad panašiai jautėsi mano tėvai, kai išvykau studijuoti į kitą miestą. Žinai, kad tai tavo vaikas, bet jis tau nebepriklauso. Išleidi knygą ir ji gyvena savo gyvenimą, turi paklausą arba neturi. Su savo knyga turiu bendro tik tiek, kad ant jos viršelio – mano pavardė, joje – mano tekstai“, – svarsto pašnekovas.

Menas be žmogaus – imitacija

Kalbėdamas apie kūrybą ir saviraišką, G.Grajauskas cituoja režisierių Juozą Miltinį: „Kažkada jis pasakė – saviraiška, saviraiška, varlės baloje irgi reiškiasi... Iš esmės, jei neskauda, jei nesinori ko nors pasakyti, o tik išreikšti save, tai verčiau nusidažyti plaukus mėlynai ar išsiskusti skiauterę. Daugiau žmonių atkreips dėmesį į tokį asmenį, nei į tą, kuris rašo eilėraščius.“

Eilėraščiai, o ir visas menas, nėra saviraiška, įsitikinęs G.Grajauskas. „Tai kažkas daugiau. Tai slidžios temos, nenoriu į tai per daug gilintis. Bet kartais gyveni vienaip, o jei pabandai kitaip, būna labai juokinga. Ir pats supranti, kad esi ne savo vietoje. Tuomet turi daryti tai, ką darai. Taip ir eini per gyvenimą“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak G.Grajausko, kitų autorių kūryboje jis ieško gyvo žmogaus: „Gyvo padaro. Tikrai ne atitikimo kažkokiems kanonams, formoms ir pan. Man įdomu, ar jaučiu gyvą nervą ir vibraciją. Ar jaučiu, kad tam žmogui rūpėjo tai pasakyti. Jei nejaučiu, tai gali būti kad ir tobulai sukaltas sonetų vainikas – neįdomu nei man, nei pačiam autoriui. Visas menas yra apie žmogų ir aš, jei nejaučiu kito žmogaus kūrinyje, manau, kad tai meno imitacija.“

Paklaustas, kiek svarbu būti išsilavinusiam, kad suprastum ar pajaustum meno kūrinį, G.Grajauskas aiškina, kad tai patirti gali kiekvienas. „Net tas, kuris neskaito knygų. Galbūt tokiam žmogui koks nors eilėraštis ir bus nesuprantamas dėl kultūrinių kodų, bet jis ims, perskaitys japonišką haiku ir kažkas nutiks. Žinoma, literatūroje daug kodų ir pageidautina būti skaičiusiam kuo daugiau. Tačiau pagalvokime apie liaudies dainas. Kai kurias kūrė žmonės, kurie nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Nepaisant to, jie sukūrė puikias dainas“, – sako rašytojas.

Mato jaunų kūrėjų viešumo siekį

Paklaustas apie jaunąją literatūros kūrėjų kartą, D.Grajauskas teigia pastebintis šios kartos viešumo siekį: „Nežinau, kiek tai turi bendra su interneto išplitimu, bet viešumo ir matomumo siekimas tarp jaunų kūrėjų akivaizdus. Dabar labiau priimtina skelbti savo tekstus „Facebooke“. Anksčiau pats tokį elgesį laikiau tam tikra parsidavinėjimo forma, bet matau, kad situacija kitokia, viskas kitaip veikia. Tarp tų besiskelbiančių žmonių tikrai yra gerų kūrėjų. Manau, kad jaunoji karta ne visai tokia jau beviltiška...“

E.Genio/LRT nuotr./Dovydas Grajauskas
E.Genio/LRT nuotr./Dovydas Grajauskas

G.Grajauskas sako, kad jaunoji kuriančių žmonių karta, ko gero, mažai kuo skiriasi nuo jo paties jaunystės. „Vieni talentingi, kiti tylūs ir talentingi, dar kiti mažiau talentingi, bet drąsūs ir dėl to girdimi. Nematau didelio skirtumo tarp kartų. Tik mano jaunystės laikais gal apskritai buvo daugiau rašančių, nes poezija turėjo magišką atspalvį, poetai laikyti kovotojais ir pan. Dabar to nėra, poetas tapo keista, dekoratyvia figūra“, – tvirtina pašnekovas.

Rašytojo manymu, šiomis dienomis net ir mažiau talentingi rašytojai gali turėti tūkstančius sekėjų ir gerbėjų: „Taip gali įsivaizduoti, kad esi puikus poetas, leisti knygas, kurių tiražai bus ne mažesni nei tikrai gerų kūrėjų. Tačiau esmės tai nekeičia. Po dešimties metų toks žmogus supras, kad kažkas ne taip, kad jis tik vaidino rašytoją ir leido laiką veltui.“

Paklaustas apie kultūrinę aplinką Klaipėdoje, G.Grajauskas sako, kad veiksmo joje gana daug. „Bet aš toks žmogus, kuriam nereikia kultūrinio knibždelyno. Ko man reikia, tą susirandu pats. Jei imtum vaikščioti į kiekvieną literatūrinį renginį, spektaklį ar parodą, net metų netemptum, nes visko tikrai daug. Aišku, klausimas, kiek tie renginiai kokybiški“, – svarsto poetas.

Kaip tvirtina G.Grajauskas, didelio skirtumo tarp Vilniaus ir Klaipėdos jis nemato: „Tiek, kad Klaipėda mažesnė. Tačiau abu miestai, žvelgiant į Europą, maži. Juose vyksta kultūrinis gyvenimas, kurio visiems pakanka. Vyksta decentralizacija, ir, pavyzdžiui, į renginį Škotijos gilumoje žmonės važiuoja šimtus kilometrų. Pas mus jau kažkas panašaus – jei kas vyksta Vilniuje, visi į jį ir skuba, jei Kaune – į Kauną, jei Klaipėdoje – į Klaipėdą.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius