Ema ištekėjo už Jorgio ir laukiasi jo vaiko. Tačiau jam paslaptingai dingus, Ema rūpinasi jo brolis Robertas. Sapnuose ji teberegi Jorgį, ir nujaučia, kad jam kažkas atsitiko. Tačiau merginos jausmai neišblėso ir Robertui, o tai ją drasko iš vidaus. Kai jiems vėl tenka keliauti į paslaptingąjį Egiptą, kuriame mergina paskutinį kartą matė savo vyrą, intriga tik paaštrėja. Tačiau ten jų laukia kur kas didesni pavojai nei saulė ir karštis. Dar negimusiam Emos vaikui gresia baisus likimas, jei jie nesugebės ištrūkti. Bręsta nuojauta, kad jos misija šiame pasaulyje kur kas didesnė, nei ji pati galėjo įsivaizduoti. Tik tai įtaria jau ne ji viena...
Ištrauka iš knygos skyrių „Nilo vaiduokliai“ ir „Egiptietiškos naktys“
Pusryčiavome lauko terasoje, beveik prie pat krantinės, už kurios ramiai tyvuliavo amžinasis Nilas.
Mane apgaubė tas keistai saldus kvapas, pasėjęs širdyje prabėgusių tūkstantmečių ilgesį, tuos laikus nupustė laiko smiltys ir nunešė Nilo vandenys, daugelį metų saugantys savo gelmėse amžinybės paslaptis. Galėjau tik įsivaizduoti, kiek ta upė matė, ką ji dabar mato ir kiek atskleis ateinančioms kartoms. Viskas praeina, keičiasi pasauliai, išnyksta ir atsiranda nauji žemynai, bet ši upė vis teka, sukaupdama dar daugiau informacijos. Nupurtė šiurpas, supratau, kad niekada nepabėgsiu nuo vandenų pasaulio, nes esu amžinai su juo susijusi, esu naujos žmonijos vaikas, ir tai nepavaldu mano norams.
– Ema, Ema, – lyg pro miglą girdėjau Robio balsą, – kur vėl dingai?
– Buvau pas faraonus, – pareiškiau supratusi, kad Robis jau seniai mane kalbino, o aš nieko negirdėjau.
– Su tavim ne tik pas faraonus pasisvečiuosi, bet gali nuskristi net į mėnulį, o greičiausiai tai pakliūsiu į kalėjimą.
– Kodėl taip manai?
– Kurį laiką mane stebi keli įtartini tipai, – Robis kalbėjo nepakeldamas galvos nuo lėkštės. – Tik nesižvalgyk, labai tavęs prašau. Gailiuosi, kad nepalikau tavęs namuose, nors pavojai tyko iš visų pusių.
– Ką daryti? – bejėgiškai paklausiau. Negalėjau atitraukti akių nuo jo gražaus taisyklingų bruožų veido, nuostabių lūpų, kurios virpėjo nuo ironiškos šypsenos.
– Teks tave parduoti už tūkstantį kupranugarių, – vaipėsi jis, – vis geriau, negu sėsti į kalėjimą.
– Robi, vis juokauji, niekada nesuprasi, kada tu rimtai kalbi!
– Tikrai parduosiu, – Robis šakute graibė mėsą ir kraipė galvą.
– Begėdi tu, – mečiau į jį servėtėlę.
– Piliete, elkitės gražiai, jei nenorite turėti nemalonumų per valdiškus namus, – juokėsi Robertas.
Tikriausiai tai buvo Robio taktinis manevras – jis mokėjo mane pralinksminti, kai matė, kad vėl užsisklendžiu savyje. Juokas išblaškė liūdesį, sukeltą pro šalį tekančios upės, kuri mane slėgė ne mažiau nei ežeras Strutynėje.
Nesupratau, kaip Saulius praėjo pro viešbučio apsaugą, – mačiau jį ateinantį nuo durų ir po sekundės jis jau sėdėjo prie mūsų staliuko.
– Och, – atsiduso jis, – šį kartą vos praleido, labai sustiprinta apsauga. O jus čia visi žino, – Saulius priekaištingai dėbtelėjo į Robį.
– Kaip suprasti?
– Taip ir suprask, visi kuždasi: „Ta gražuolė šviesiomis akimis“. Iš karto aišku, kad kalba apie Emą.
– Ką jie tauškia?
– Kalbėjo, kad Ema vos neiškrito iš balkono, o Nilu plaukiojo keistas laivas, paskui jis dingo. Visi šnibždasi, sako, kad niekada tokių dalykų nėra buvę.
„Vadinasi, man nepasivaideno, ten tikrai buvo Jorgis, o gal Jorgio šmėkla,“ – svarsčiau tyliai.
Žiūrėjau į stalą, nepakėliau galvos, kai išgirdau Robio balsą.
– Ema, – kuždėjo jis, – ten nieko nebuvo, tikėk manim, negalvok apie tai, pažiūrėk į mane.
– Viskas gerai, Robi, aš jau pripratau, – pakėliau galvą. Robis spigino rudomis akimis, o veidas buvo perkreiptas pykčio ir pagiežos.
– Na, na, na, – sumurmėjo Saulius, atsirėmęs į kėdės atlošą, – kada nors turėsite man papasakoti, kas čia vyksta, bet dabar nėra laiko. Susitariau su Džono tarpininku, kad susitiksite šiąnakt pas mane. Teks pernakvoti, negalėsite iš viešbučio naktį nusigauti iki manęs, kitur jis nenori susitikti. Vakare bus paskelbta komendanto valanda, nevažinės mašinos. Turiu mažą atskirą kambarėlį, ten galėsite ir palaukti Džono.
– Ar sutinki, Ema? – susirūpinęs paklausė Robis.
– Aišku, nakvokime pas Saulių, nes kitaip iki jo nenusigausim.
– Sutarta, – pasakė Saulius, – kas dar?
– Noriu, kad surastum kelis stiprius vyrukus, kurie saugotų Emą, – tyliai sužnibždėjo Robis.
– Prasti popieriai? – nusistebėjo Saulius. – Visada sakiau, kad reikia rinktis paprastą žmoną, o ne fantastišką gražuolę, nes tada problemos niekada nesibaigia.
– Mažiau kalbėk, – burbtelėjo Robis.
– Gerai, nesinervink, tarkim, jau turi tuos vyrukus.
– Dar vienas dalykas, – Robis pažiūrėjo į Saulių, – Mohamedas pakvietė mus į savo rūmus poryt ir net padovanojo vakarinę suknelę. Kaip tau patinka?
– Ar dabar jau viskas? – Saulius pavartė akis.
– Kol kas.
– O-o-o-o, tiek daug žinių, – Saulius atsiduso. – Tiesa, nevadinkite manęs Saulium, dar gali kas nors išgirsti, aš esu Saidas. O dėl šito pakvietimo, dar turiu pagalvoti, su kai kuo pasitarti.
– Tu pamąstyk, mes einame į viešbučio parduotuvę, gali mūsų čia palaukti, jei nori.
– Gerai, palauksiu jūsų, paplepėsiu su vienu pažįstamu, ką tik jį pamačiau, tik ilgai neužtrukite.
Kai nuėjome į parduotuvę, prie mūsų prišoko jauna pardavėja. Ji apžiūrėjo mane ir atnešė glėbį drabužių, iš kurių išrinko ilgą sijoną, palaidinę ilgomis rankovėmis ir gražią skarą, kurią turėjau aprišti apie galvą, kad nesimatytų nė vieno plaukelio.
Viską nusinešiau į persirengimo kabiną, apsirengiau, tik niekaip nesugebėjau apsirišti skaros. Pardavėja, kurios vardas buvo Fatima, parodė kaip tai padaryti ir net nupudravo veidą rusva pudra. Užsidėjau juodus akinius ir pasirodžiau Robiui.
– Ema, čia tu? – stebėjosi jis. – Niekada nepažinčiau, gali eiti kur tik nori, tik nenusiimk akinių, atrodai tikra egiptietė.
Fatima juokėsi tvarkydama drabužius lentynoje ir paslapčia man rodė pakeltą nykštį.
Robis nuėjo atsiskaityti. Jis nupirko dar vieną palaidinę, skarą, pudros ir visokių smulkių niekučių, kurių jam įsiūlė paslaugioji Fatima.
– Jau grįžai, o kur Ema? – paklausė Saidas, kai grįžome atgal į terasą.
– Gerai sakai, iš tiesų, o kur Ema? – pritarė jam Robis, žvalgydamasis į visas puses.
Aš stovėjau atsirėmusi į baliustradą ir apsimečiau, kad žiūriu į Nilą .
– Kur ją palikai, tikriausiai visai išprotėjai? – tyliai šnibždėjo Saidas, nenorėdamas, kad kiti girdėtų.
– Matyt, pamečiau pakeliui, – atvirai šaipėsi Robis.
– Baikit, jau užtenka, Saidas dar infarktą gaus, – atsisukau ir nusiėmiau akinius.
Saidas išsižiojo ir klestelėjo į kėdę.
– Kažkas pasakė, kad drabužis paverčia žmogumi, dabar įsitikinau, kad tai tiesa, – stebėjosi Saidas. – Patamsinta oda, akiniai, o atrodo, lyg būtų kitas žmogus.
