-50% metinei prenumeratai. 15 dienos proga!
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

H.Arendt – viena įtakingiausių XX a. filosofių: kas yra smurtas, politika ir totalitarizmas?

Filosofė Hannah Arendt yra laikoma viena įtakingiausių XX a. filosofių. Praėjusioje Vilniaus knygų mugėje žymūs lietuvių intelektualai aptarė dviejų H.Arendt knygų „Totalitarizmo ištakos“ bei „Apie smurtą“ aktualumą XXI a.
Archyvinė medžiaga iš filmo „Vita Activa: The Spirit of Hannah Arendt“
Archyvinė medžiaga iš filmo „Vita Activa: The Spirit of Hannah Arendt“ / Vida Press nuotr.

Svarbiausi H.Arendt biografijos faktai

  • gimė 1906, mirė 1975 metais;
  • ji gimė žydų-vokiečių šeimoje, todėl 1933 metais dėl Hitlerio buvo priversta palikti Vokietiją;
  • nuo 1933 metų 8-erius metus gyveno Prancūzijoje ir dirbo žydų pabėgėlių organizacijose;
  • 1941 metais ji emigravo į JAV, Niujorką ir ten įsitvirtino kaip intelektualė;
  • geriausiai ji žinoma iš knygų „Totalitarizmo ištakos“ (1951, lietuvių kalba 2001) bei „Žmogaus būklė“ (1958, lietuvių kalba 2005);
  • iki mirties dirbo įvairiausiose akademinėse pozicijose JAV universitetuose.

Klausimai totalitarizmui ir žmogiškumui

Filosofei Simonai Merkinaitei H.Arendt svarbi dėl įvairių priežasčių: „Pradžioje galvojau papasakoti, kaip jos idėjos rezonuoja su manimi asmeniškai. Gimusi žydų šeimoje Vokietijoje ji natūraliai išsiugdė jautrią intonaciją kalbant apie žydų tragediją. Be to, ji puoselėjo susitaikymo idėją, kuri nemažai paaiškino ne tik apie visuomeninius procesus, bet ir savo pačios šeimą.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Simona Merkinaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Simona Merkinaitė

„1933 metais Hitleriui atėjus į valdžią ji nusprendė, kad nebenori veikti uždarame angažuotų intelektualų rate fakulteto rėmuose. Ji norėjo veikti, – pasakojo S.Merkinaitė. – Todėl ėmė rinkti medžiagą apie antisemitinę propagandą. Norintiems sužinoti, kas vyko toliau, rekomenduoju pažiūrėti interviu su žurnalistu Günteriu Gausu, kuriame ji atskleidė, kad nacių Vokietijoje ji buvo įkalinta. Žydų tarybos jai atsiuntė teisininką, kurio H.Arendt atsisakė argumentuodama: aš prižiūrėtoju užmezgiau kontaktą – iš tiesų paprastas žmogus. Galiausiai ją paleido.“

Anot lietuvių filosofės, šis epizodas gerai parodo, kaip H.Arendt išeina iš angažuotų idėjų pasaulio į praktinį: „Vėliau šis veiksmas persmelkia visą jos filosofiją. Labiausiai jai rūpėjo suprasti tikrovę ir rašė ji prieinamai, poetiškai.“ Be to, filosofija atskleidžia, kaip stipriai H.Arendt pasitiki žmogumi ir ieško jame prasmės.

Šį interviu galite žiūrėti čia:

Istorikas, holokausto tyrėjas Nerijus Šepetys, kuris naujausiame savo tyrime „Holokausto postsekuliarumas. Tarp kritikos ir supratimo“ rėmėsi H.Arendt idėjomis, teigė: „Turbūt nieko nebūčiau parašęs, jeigu ne šios filosofės skaitymas ir nuolatinio dialogo palaikymas.“

Antrindamas N.Šepetys taip pat rekomendavo S.Merkinaitės minėtą H.Arendt interviu su G.Gausu, „nes tai, ko gero, vienas geriausių televizijos pokalbių XX a. istorijoje“.

Pasak istoriko, H.Arendt filosofijoje perteikiamas esminis noras suvokti žmonių pasaulį: „Juk žmonių pasaulyje žmonės veikia, o veikdami atsiduria netikėčiausiose situacijose. Veiksmas kaip laisvės ir atsitiktinumo erdvė. Žmonės kaip įvairovė. Bet kaip visa tai sąveikauja? Kaip visa tai veikia H.Arendt aprašomame pasaulyje po masių išsiveržimo, totalitarinių sąjūdžių ir režimų atėjimo?“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Nerijus Šepetys
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Nerijus Šepetys

N.Šepetys pratęsė mintį cituotadamas H.Arendt studiją „Apie smurtą“: „Šiomis aplinkybėmis vienas labiausiai gąsdinančių dalykų yra tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais nuolat auga į mokslą orientuotų ekspertų, dalyvaujančių valdžios taryboje, prestižas. Bėda ne ta, kad jie gana šaltakraujiški, kad pamąstytų nepamąstomą, bet jie nemąsto.“

H.Arendt nuolatos eina prieš srovę, išryškino istorikas: „Jos mėginimas suprasti yra visiškai kitokia pastanga ir nepaprastai svarbi, visiškai nesenstanti vertybė.“

Filosofas, knygos „Apie smurtą“ vertėjas Simas Čelutka savo asmeninį santykį su H.Arendt apibūdino taip: „Filosofe domiuosi jau ilgą laiką, nemažai rašau ir verčiu. Mano požiūriu, H.Arendt yra unikali tuo, kad ji pradeda ne nuo abstrakčių svarstymų, sistemų ar teorijų konstravimo, bet nuo žmogiškosios patirties. Ir tik vėliau pereina prie gairių sudarymo, konkrečių įvykių refleksijų. Iš esmės čia diskutuojame apie unikalią filosofijos ir istorijos sintezę. Jeigu filosofija būtų grynai abstrakti, tada galima būtų jos kūrėjo klausti – iš kur tu visa tai trauki? H.Arendt atveju, šis klausimas nebūtinas.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Simas Čelutka
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Simas Čelutka

Kodėl „Totalitarizmo ištakos“ vis dar aktuali knyga?

Renginio moderatorius Aurimas Švedas pašnekovų klausė, kaip pats vadina, naivaus klausimo: „H.Arendt yra sakiusi – neužsižaiskime senų patirčių bandymu pritaikyti naujoms situacijoms. Skeptikas, žiūrėdamas į antrąjį „Totalitarizmo ištakų“ leidimą, gali paklausti, kaip tokia sena knyga vis dar gali būti aktuali tokiame naujame pasaulyje?“

Pasak S.Merkinaitės, knygoje ji aprašo du režimų tipus – nacių Vokietijos ir stalinistinės Rusijos: „Nacizmas Vokietijoje žlugo, tačiau istorikai turėtų nemažai ką pasakyti apie Rusiją – ar režimas išliko ar transformavosi? Juk Karas Ukrainoje yra XX a. įvykių padarinys. Ši nenutrūkusi gija yra jaučiama. Visgi H.Arendt yra sakiusi, kad į dabartinį negalima žiūrėti pro istorijos akinius, nes rizikuojame prarasti tai, kas tinka dabarčiai. Todėl „Totalitarizmo ištakų“ nereikėtų priimti kaip to, kas vyksta šiandien. Vis dėlto, šioje knygoje filosofė į postmoderniąją tironiją žvelgia kaip į totalitarinio režimo ištakas. Jos glūdėjo moderniajame žmoguje, lygiai taip pat tūno ir XXI a. Pavyzdžiui, H.Arendt mąstė apie vienatvę – bendražmogišką patyrimą, nesustojantį ties valstybės sienomis.“

S.Čelutka antrino kolegei: „Simona teisingai sako. Štai „Totalitarizmo ištakose“ užrašytas toks sakinys: Totalitariniai sprendimai pergyvens šių totalitarizmų žlugimą. Jeigu atsiras sąlygos šiam režimui vešėti, tai nereikėtų guostis žinia, kad jis kaip tik neseniai žlugo... Kalbant apie vienišumą tai šiuolaikiniuose sociologiniuose tyrimuose nemažai rašoma apie vienišumo epidemiją. Čia verta suklusti. Be to, H.Arendt taip pat mąsto apie šakniškumą, atomizaciją, perdėtą individualizmą, kai nebetūrime visiškai natūralių bendruomeninių ryšių. Todėl ieškodami gyvenimo prasmės, ryšio ieškome ideologiniuose judėjimuose. Štai taip totalitariniams lyderiams tampa lengviau pasiekti savo tikslų.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Hannah Arendt idėjos šiandien. „Totalitarizmo ištakos“ ir „Apie smurtą“ pristatymas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Hannah Arendt idėjos šiandien. „Totalitarizmo ištakos“ ir „Apie smurtą“ pristatymas

Šalia filosofiškai-psichologinio aktualumo svarbu atkreipti dėmesį į tai, kodėl apskritai tekstai nesensta, atkreipė dėmesį N.Šepetys. „Tai yra tie, kurie kalba apie žmogų, – komentavo jis. – Čia H.Arendt rūpi, kokiomis aplinkybėmis žmonės atplyšta nuo tikrovės, kaip juos užvaldo ideologijos ir prarandamas žmogiškumas. Iš kur kyla užmačia perkurti pasaulį į dirbtinį, nepaklūstantį natūraliai prigimčiai? Šis užmojis būdingas tiek nacistinei, tiek stalinistinei diktatūroms, kurios dar vyravo „Totalitarizmo ištakų“ rašymo laikotarpiu. Taigi H.Arendt galėjo palyginti abu laikotarpius bandydama atsitraukti iš šono. Šį metodą ji vadina „Aprašymas elementų, kurie pasirodo ir kristalizuojasi“. Todėl aptariama knyga yra ne vadovėlis, o būdas suprasti sistemą.“

„Mums turi rūpėti kiti žmonės“, – apibendrino N.Šepetys.

Bet kaip gi formuojasi masinis nepakantumas įvairovei, iš kur atsiranda radikalioms ideologijoms pasiduodantys žmonės?

Anot S.Čelutkos, daug knygų parašiusi H.Arendt yra pasiūliusi labai pozityvią, pakylėtą politikos sampratą: „Matydama, kad modernybė neduoda reikalingų receptų, ji atsigręžė į senovės Antiką – senovės Atėnų, Periklio laikus. Ten ji bandė atsekti, kokios yra autentiškos politikos prielaidos. Manau, kad tai sąžiningas judesys, nes, pasak jos, norint suprasti politiką reikia tyrinėti pačią sąvoką.“

Filosofas priminė, kad politiką ir graikų valstybės saviorganizacijos vienetą polį sieja bendra šaknis: „Tai ir yra originalioji politika, todėl reikėtų peržvelgti, ką patiems graikams reiškia politika, kaip jie bendravo tarpusavyje. Ten H.Arendt atranda žymiai pozityvesnius politikos turinius, kurie jai leidžia kurti alternatyvą blogosioms modernybės intencijoms.“ S.Čelutkos nuomone, H.Arendt buvo „perlų ieškotoja“ – beviltiškiausiose situacijose ieškojo sprendimo.

Vida Press nuotr./Hannah Arendt. Ją nufotografavo Fredas Steinas, kuris iš nacių Vokietijos emigravo į Prancūziją, o tada į JAV
Vida Press nuotr./Hannah Arendt. Ją nufotografavo Fredas Steinas, kuris iš nacių Vokietijos emigravo į Prancūziją, o tada į JAV

„Kodėl tu manai, kad žmonėms visais laikais buvo įdomūs pozityvūs dalykai? – auditoriją prajuokino istoriko N.Šepečio klausimas. – Jiems svarbus smurtas, nuolatos klausiama, kodėl jis mus nuolatos lydi! Jeigu pažiūrėsime eilinį kriminalinį serialą, suprasime, kad dažniausiai pozityvus žmogus, kuris skaito D kategorijos jausmų literatūrą, ir yra tikrasis žudikas. Todėl kalbant apie šioje diskusijoje pasirodžiusį blogį jo nereikėtų psichologizuoti.“

„Ji parodo, kaip viskas vyksta, bet racionalaus paaiškinimo nepateikia. Žmogus negali pasakyti, kas iš tiesų yra kaltas, kodėl vyksta moralinė degradacija“, – pridūrė N.Šepetys.

S.Merkinaitė papildė S.Čelutkos ir N.Šepečio komentarą: „Pas mus politika dažnai suvokiama, kaip institucijos, teisė, rinkimai, bet H.Arendt kalbėjo apie kitokią politiką. Politiką, kuri kyla iš žmonių tarpusavio santykio, įsipareigojimo, sugebėjimo atleisti. Tai yra tas pozityvusis pradas, apie kurį kalbėjo Simas. O štai Nerijus pastebėjo, kad galbūt mes, gyvenantys demokratinėse valstybėse, ne visada suprantame, kad totalitariniuose režimuose žmonės, norėdami sukurti visišką paklusnumą, turi ne tik sukurti visiškai kitokią sistemą – neturėti rinkimų, sodinti į kalėjimus –, bet nusitaiko į asmenį. Nori jį visiškai represuoti ir nužmoginti, priversti jį nebesijausti asmeniu, kontroliuojančiu patį save.“

„Apie smurtą“

Apie antrąją į lietuvių kalbą išverstą H.Arendt knygą „Apie Smurtą“ kalbą pradėjo S.Čelutka, šios knygos vertėjas. A.Švedas perfrazavo filosofą, anot jo, H.Arendt nori parodyti, kad smurtas yra žmogiškas fenomenas, susijęs su mūsų, kaip politinių būtybių, prigimtimi.

„Ji reagavo į moderniojo mąstymo atšakas, – atsakė S.Čelutka. – Viena vertus, smurtas kyla iš biologinės prigimties. Kita vertus, smurtas suvedamas tik į socialines sąlygas, aplinkybes, kuriuose ir reikia ieškoti smurto šaknų. Nepaisant visko, H.Arendt pabrėžė – tai yra politinis fenomenas. Viskas kyla iš žmogaus apsisprendimo. Taip pat to, kaip organizuojame politinius ir žmogiškuosius santykius.“

„Kertinis šios knygos dalykas slypi tame, kad grynuoju pavidalu smurtas neturi nieko bendra su autentiška politika. Konkrečiai šioje knygelėje ji analizuoja perskyrą tarp smurto ir galios. Pasak jos, autentiška galia (tai yra grupinis fenomenas, nes galia niekada nėra vien tik vieno asmens) ir jos raiška yra susieta su autentiškos politikos sąlygomis – lygybe, laisve, tarpusavio įtikinėjimu, o ne jėgos ir smurto demonstravimu. Ši perskyra ypač aktuali šiandien, kai vidaus ir užsienio politikai bando įrodyti, kad galingas tas, kuris valdo ir prieš kitus naudoja smurtines priemones. H.Arendt teigimu, viskas veikia atvirkščiai – tas, kuriam prireikia smurto, yra praradęs galią“, – teigė S.Čelutka.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius