Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Į garsiąją kelionę Liudas Mažylis leidosi pasiruošęs Mikės Pūkuotuko citatą

Liudas Mažylis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Liudas Mažylis
Šaltinis: 15min
1
A A

„Pelėda! – iškilmingai tarė Mikė Pūkuotukas. – Aš žinau, kam šis daiktas yra labai, o labai reikalingas!“ – 15min studijoje daugelio mylimą meškiną citavo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą radęs Liudas Mažylis. Šią citatą, kaip sako pats, buvo pasiruošęs būtent šiam atvejui. L.Mažylis šiame interviu dalinosi savo mintimis apie mėgstamiausias knygas, skaitymo įpročius.

Ar pavyksta šių dienų skubėjime atrasti laiko ir knygai?

– Laiko skiriu iš tiesų daug. Turbūt nebūna net vakaro be knygos. Tai – senas įprotis. Net ir atsitraukus nuo kompiuterio, prieš miegą dar ką nors iš pačių mėgstamiausių, iš tų, kur žinau, kokios emocijos apims, perskaitau. Namuose knygų yra labai daug, bet yra lentynėlė tų išskirtinių, kurias vartau dešimtis, net šimtus kartų.

Knyga apskritai turi labai didelę reikšmę man ir visai mūsų giminei – tėvui, seneliui. Iš tikrųjų senelis tarpukariu buvo turtingas žmogus ir skyrė tiek, kiek reikėjo, lėšų, kad būtų įsigytos visos tuo metu leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.

„Pelėda! – iškilmingai tarė Pūkuotukas, – Aš žinau, kam šis daiktas yra labai, o labai reikalingas!“

Mane knygos supa nuo vaikystės, tačiau tai niekada nebuvo koks nors prievartos instrumentas. Man pačiam nuo mažumės knygos buvo labai svarbu, ir tos vaikiškos... Jeigu leisit, aš nuo savęs dar pridursiu. Tam netyčiniam atvejui, jeigu ką nors Berlyne surasčiau, spontaniškai iš atminties gelmių iššoko frazė. Ji yra tokia: „Pelėda! – iškilmingai tarė Pūkuotukas, – Aš žinau, kam šis daiktas yra labai, o labai reikalingas!“

Pasisukus vaikiškos literatūros temai, – kurios knygos užaugino jus?

– Tokių knygų, kurios auklėjo, buvo labai daug. Galime kalbėti ir rimtai, ir nerimtai. Aišku, tai būtų minėtasis Mikė Pūkuotukas, po to „Nežiniukas“ ir labai labai taikli lenkės pedagogės knyga „Berniukas atžagariukas“. Iš pradžių atrodo, kad iš to „chuliganavoto“ vaiko nelabai gali ko pasisemti. Po to supranti, kad ne savo vidinio noro vedamas tas vaikas buvo įstatytas į tokio neprisitaikančiojo vėžes. Aplinka, kuri jį supa – nespėjimas tinkamu būdu auklėti, paaiškinti, kas kaip, amžina dėmesio stoka – sukelia drastiškus likimo rezultatus. Jis negali kitaip, tai jo išraiška, reakcija.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Liudas Mažylis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Liudas Mažylis

Vėliau – „Šveiko nuotykiai“, „Trise valtyje neskaitant šuns“, o toliau jau – Jorge Luisas Borgesas, Orhanas Pamukas, japonų poezija. Tas spektras iš tiesų labai platus.

O.Pamuką minite kaip vieną iš svarbiausių autorių. Kodėl būtent jis? Patraukia stilius, temos ar kas kita?

– Šitą klausimą aš sau uždaviau jau ir anksčiau. Kaip čia taip atsitinka gyvenime, kad tų likimo šuolių, kai atsiranda knyga, kuri pakeičia visą žmogų, yra taip nedaug? Ko gero, paskutinis, kuris viską smarkiai pervertė viduje, ir buvo O.Pamukas. Negaliu sustoti mėgautis ir dabar. Po jo nieko tokio ir neatsirado, nežinau, kodėl. Čia tokios paslaptys, kiekvienas iš mūsų atsakytų skirtingai.

Ar esate vieno žanro skaitytojas ar pasilepinate įvairiais?

– Tikrai taip, kodėl gi ne? Ir poezija, ir proza, ir dokumentika, ir istorinės apybraižos – viskas vienodai gali pagauti. Knygų, kurios pajudina dvasines slinktis, padeda suvokti, kas aplink, yra tikrai nedaug. Bet sukeliančių džiaugsmą, praskaidrinančių, praturtinančių yra daug ir įvairių žanrų.

Ko gero, paskutinis, kuris viską smarkiai pervertė viduje, ir buvo O.Pamukas.

Minėjote, kad jus traukia istorinė literatūra. Kokie laikotarpiai, kokie įvykiai labiausiai domina?

– Pastaruoju metu labiau domėjausi 1917–1918 metais, bet prieš keletą ir dar keliolika metų, o gal net iš karto po Sąjūdžio, buvo nepaprastai įtraukęs tarpukario Kaunas. Viskas, kas nors kiek emociškai mane nukelia į tą laiką, turėdavo ypatingą, magišką reikšmę. Ir dar dabar, jei kas nors atveria man kokį štrichą, būnu laimingiausias pasaulyje skaitytojas.

O kaip su lietuvių autoriais? Jei tektų įvardinti tik vieną, kas tai būtų?

– Aš turbūt jį galėčiau paminėti ir ne tik tarp lietuvių. Tarp visų tų, kurie darė, daro ir darys įtaką. Tai poetas Vytautas Mačernis. Niekas nepakeis jo milžiniško poveikio. Jis atsirado mano pasaulyje turbūt prieš 40 ar dar daugiau metų.

Čia buvo tas labai retas atvejis, kai tinginys Liudas Mažylis, per daug dėl nieko nesivarginantis, mokosi atmintinai. Tam, kad bet kurioje gyvenimo situacijoje, susiklosčius nuotaikai ir nesant knygai šalia, galėčiau pakartoti norimus žodžius: „Aš pažinau karalių tavyje/iš žingsnių aido/Ir iš akių blizgėjimo aštraus“. Galima kalbėti ir kalbėti.

Kito tokio autoriaus pasaulyje nėra. Jis kūrė pasaulius pats. Jis neinterpretavo ko nors, jis nieko nemėgdžiojo, juo vėliau sekė ištisa karta. Ir gerai, kad sekė. Jo kūryba turi didžiulį emocinį poveikį. Čia keista, aš ką tik sakiau, kad vaikystės knygos perskaitomos naujai, o šito autoriaus poveikis nesikeičia – koks įsitvirtino, toks ir yra.

Ar esate stropus skaitytojas ir įveikiate visas knygas iki galo?

– Na, jei tai yra ne detektyvas, kurį nuo pirmo epizodo turi skaityti iki paskutinio, tai, nesupykit, autoriai, dažnai knygas skaitau nuo vidurio. Jeigu man pasirodo, kad ypatingas dalykas, tada grįžtu į pradžią ir jau nuosekliai skaitau, mėgaujuosi.

Dėl savo radinio buvote ne kartą pavadintas ir Šerloku Holmsu. Ar teko „bendrauti“ su šiuo personažu?

– Štai, pamiršau paminėti. Tikrai – vienas tų, prie kurių įdomu grįžti. Kaip mums visiems nepasisekė, kad Arthuras Conanas Doyle’as parašė per mažai knygų. Jaučiu, kad jis dar galėjo. Aš esu reiklus vartotojas, keliu ne bet kokius reikalavimus (juokiasi).

Beje, su Šerloku Holmsu yra kitas dalykas, man visada labai gaila, kad aš jau žinau pabaigą. Juk kaip būtų smagu nežinoti ir vėl jausti tas emocijos kaip kažkada paauglystėje!

Tęsiant apie Šerloką Holmsą, aš, artėdamas prie to radinio, kuris niekur nebuvo dingęs, pagalvojau, kad siužetas struktūriškai kone panašus į A.Conan Doyle’o „Masgreivų giminės apeigą“. Karolio I-ojo karūna buvo paslėpta rūsyje ir įforminta ritualu, kuris buvo aprašytas ir paslėptas bibliotekoje. Vyriausias giminės palikuonis turėdavo jį išmokti, po to perduoti vyriausiam sūnui ir taip toliau.

Per šimtus metų atsitiko taip, kad palikuonys jau nebesuprato, apie ką yra tai, ką jie nuolat kartoja: „Kam tai priklauso? Tam, kuris išėjo. Kam tai priklausys? Tam, kuris ateis. Kur buvo saulė? Virš ąžuolo. Kur gulėjo šešėlis? Ties vinkšna. Kiek žingsnių reikia žengti? Ir t.t.“ Jie kartodavo nesuprasdami, kam to reikia, tol, kol susiklostė detektyvinė istorija – dingo liokajus pavarde Brantonas. Pasirodo, jis braudavosi į šeimininko biblioteką, kas tuo metu Anglijoje buvo žiauri šventvagystė, ir įžvelgė, kad po ta tradicija gali slypėti lobis. Taip tą lobį liokajus ir surado, deja, savo gyvybės kaina.

Beje, su Šerloku Holmsu yra kitas dalykas, man visada labai gaila, kad aš jau žinau pabaigą. Juk kaip būtų smagu nežinoti ir vėl jausti tas emocijos kaip kažkada paauglystėje!

Jeigu būtumėte rašytojas, apie ką kurtumėt istoriją?

– O iš kur žinot, kad nerašau? Sakyti negaliu, nes dar neišleista (nusijuokia). Neįveikčiau, manau, nei fantastikos, nei detektyvo žanro. O ką įveikčiau?… Galvoju, gal dar bus galimybė pamėginti.

Vaizdo įrašą, kuriame – interviu su L.Mažyliu apie knygas, 15min žiūrėkite šį ketvirtadienį

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą