Vasario 22 d., penktadienį, 16 val. R. Gerwartho paskaita „Paramilitarizmas Europoje po Pirmojo pasaulinio karo“, VU Istorijos fakultetas, 212 aud. (II aukštas).
Vasario 23 d., šeštadienį, 18 val. – knygos „Karas taikos metu“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje, „Litexpo“ parodų rūmai, Forumas.
Leidyklos „Mintis“ Vilniaus knygų mugės naujiena „Karas taikos metu. Paramilitarizmas po Pirmojo pasaulinio karo 1917-1923 m.“ siekia supažindinti visuomenę su naujausiais istoriniais tyrimais, dažnai paneigiančius nusistovėjusius istorinius stereotipus, ypač kalbant apie tokius „senus“ įvykius kaip Pirmasis pasaulinis karas.
Pirmajame pasauliniame kare žuvo ir mirė nuo žaizdų beveik 14 milijonų žmonių. Sužeista ir suluošinta daugiau nei 20 milijonų. Tai vienas kruviniausių ir žiauriausių žmonijos susirėmimų. Knygų, filmų, kompiuterinių žaidimų kūrėjai dažniausiai analizuoja Antrąjį pasaulinį karą, kitą svarbų konfliktą dažnai palikdami nuošalyje.
Robert Gerwarth ir John Horne darbas „Karas taikos metu“ – tai Vakarų istorikų veikalas, skirtas kariniams konfliktams Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Knyga yra tarptautinio istorikų projekto „Paramilitarism in the Global World“, kurį vykdo University College Dublin ir European Research Council, darbo rezultatas.
Knygoje analizuojama Pirmojo pasaulinio karo epocha, kuri iki šiol menkai pristatyta mūsų skaitytojui, bet plačiai diskutuojama Vakaruose. Tai platesnis požiūris, neapsiribojant oficialiomis karo pradžios ir pabaigos datomis, žiūrint į karinį konfliktą kaip į tam tikrą XX amžiaus laikotarpį, padariusį didelę įtaką tolesnei pasaulio istorijai.
Anot knygos autorių, madinga idėja, teigianti, kad Europoje esama iš prigimties smurtingų (kaip antai Rusija, Jugoslavija ir Airija) ir nesmurtingų valstybių (pavyzdžiui, „taiki karalystė“ Didžioji Britanija), nieko nepaaiškina, o tik painioja. Visi dvidešimtojo amžiaus istorikai turbūt sutiktų, kad kai kuriose žemyno vietose „priešų lavonų skaičiai“ daug didesni nei kitose. Vis dėlto tokie palyginimai yra beprasmiai, jeigu nėra ištirti materialiniai, ideologiniai, politiniai ir kultūriniai veiksniai, kuriais galima būtų paaiškinti tokius skirtumus. Vienas iš būdų tai padaryti yra smurto geografija, o šiuo atveju – paramilitarizmas.
Knygos anotacija:
Robert Gerwarth, John Horne „Karas taikos metu. Paramilitarizmas po Pirmojo pasaulinio karo 1917-1923 m.“
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui taika į Europą dar ilgai neatėjo. Revoliucijos, kontrrevoliucijos, etniniai susirėmimai, pogromai, nepriklausomybės kovos, pilietiniai karai, tarpvalstybiniai konfliktai – tarsi karo kataklizmo sukeltos seisminės bangos – keitė senojo žemyno politinį kraštovaizdį nuo 1917 iki 1923 m. Vienokių ar kitokių konfliktų patyrė Rusija, Ukraina, Suomija, Baltijos šalys, Lenkija, Austrija, Vengrija, Vokietija, Italija, Anatolija ir Kaukazas. Airijoje tuo laikotarpiu vyko ir nepriklausomybės, ir pilietinis karai.
Visiems šiems konfliktams yra būdingas sukarintų grupių dalyvavimas. Šioje knygoje mėginama ištirti šios 1917–1923 m. pasireiškusios politinio smurto formos ištakas, apraiškas ir padarinius. Stengiamasi iš naujo apmąstyti vieną svarbiausių trajektorijų, kuri vedė nuo karo smurto iki palyginti ramios padėties XX a. trečiojo dešimtmečio antroje pusėje. Vertindami šį procesą istorikai pateikia keletą koncepcijų ir siūlo minėtą laikotarpį nagrinėti kitokiu požiūriu. Pirma, tiriant smurto geografiją būtina lyginamoji ir transnacionalinė analizė. Kadangi Pirmasis pasaulinis karas sunaikino dinastines Rusijos, Austrijos–Vengrijos ir Osmanų Turkijos imperijas, o Vokietijos rytuose sukūrė „kraujuojančią sieną“, liko „zonos nuolaužos“ arba dideli teritorijos ruožai, kur išnykus sienoms atsirado erdvė be tvarką palaikančių jėgos struktūrų ir valstybės valdžios. Smurto bangos siaubė daugelį tokių zonų, tačiau ne visas. Ten kur smurtas pasireiškė, būta aiškių priežasčių, kurias reikėtų analizuoti ir palyginti.
Robertas Gervortas (Robert Gerwarth) gimė Berlyne, mokėsi Oksfordo universitete, baigė Britanijos akademijos finansuotas podaktarines studijas tame pačiame universitete. Šiuo metu yra Dublino kolegijos universiteto šiuolaikinės istorijos profesorius, DKU Karo studijų centro direktorius. Kelių knygų apie politinį smurtą dvidešimtojo amžiaus Europoje autorius ir redaktorius. Neseniai išleido biografinę knygą Hitler’s Hangman: The Life of Reinhard Heydrich (New Haven: Yale University Press, 2011).
Tomas Balkelis – podaktarinių studijų mokslininkas, dirbantis Dublino kolegijos universiteto Karo studijų centre. Įgijęs daktaro laipsnį Toronto universitete buvo Notingemo universiteto lektorius, mokslininkas stažuotojas Mančesterio universitete. Parašė knygą The Making of Modern Lithuania (New York: Routledge, 2009), kuri neseniai išversta į lietuvių kalbą (Moderniosios Lietuvos kūrimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012). Pastaraisiais metais jo straipsniai publikuoti žurnaluose Past and Present ir Contemporary European History. Ypač domisi Rytų Europos (Baltijos šalių, Rusijos ir Lenkijos) istorija. Pagrindinės tyrimų sritys: nacionalizmas, priverstinės migracijos, gyventojų iškeldinimas ir karinis smurtas.
