Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Indonezijos rašytojas E.Kurniawanas: „Savo knygose noriu perteikti kitokią pasaulio perspektyvą“

Visą kitą savaitę Kaune vyks literatūros mėgėjus subursiantis renginys „Kauno literatūros savaitė“. Viena pagrindinių šio renginio žvaigždžių taps svečias iš Indonezijos – rašytojas Eka Kurniawanas, kurio knyga „Grožis lyg žaizda“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, į lietuvių kalbą vertė Vaida Kelerienė) išversta ir į lietuvių kalbą. Autorius savo kūryboje magiškojo realizmo pagalba, pasitelkdamas lakią fantaziją ir groteską, nagrinėja Indonezijos istoriją, politiką, supina legendas, prietarus su šių laikų realybe.
Eka Kurniawanas
Eka Kurniawanas / Asmeninio albumo nuotr.

Eka Kurniawanas (gim. 1975) yra kilęs iš Tasikmalajos miesto Indonezijoje. Jis studijavo filosofiją Gadjah Mados universitete Džokjakartoje ir yra išleidęs kelis romanus, apsakymų rinkinių, jis taip pat garsėja ir kaip publicistas, jo straipsniai skelbiami „Times“ leidinyje, kur pasisako įvairiais svarbiais klausimais – tarkime, apie religinį ekstremizmą.

Labiausiai jį išgarsino knyga „Grožis lyg žaizda“, kurią „The New York Times“ įtraukė į 100 svarbiausių metų knygų sąrašą, ji gavo Pasaulio skaitytojų apdovanojimą („World Readers' Award“). Tai knyga, kurioje supinama Indonezijos istorija su mitologija, magija (dėl šio magiškojo realizmo pojūčio jis neretai lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu), autorius pasižymi vaizduotės šėlsmu, knygos puslapiuose galime rasti daug siaubo, prievartos, tačiau Eka Kurniawanas visgi sugeba apipinti tai su humoru. Tai Indonezijos istorija, pasakojama unikaliu balsu, kalbanti apie šalies tragedijas ir tapatybės paieškas, spalvingi personažai leidžia pajausti tautos charakterį.

Tai Indonezijos istorija, pasakojama unikaliu balsu, kalbanti apie šalies tragedijas ir tapatybės paieškas.

Dabar Eka Kurniawanas vadinamas vienu įdomiausių Indonezijos rašytojų, sulaukiančių didelio dėmesio tiek gimtinėje, tiek ir kitose šalyse. Jo knygas Indonezijoje leidžiančios leidyklos „Gramedia Pustaka Utama“ redaktorius Mirna Yulitianti jį apibūdina kaip kuklų ir labai talentingą autorių, kuris viską pasiekė savo paties kantriu darbu ir iki tapdamas žinomu rašytoju nebuvo susijęs su jokia literatūrine bendruomene, tad jo iškilimas daug kam buvo didelė nuostaba.

2016 metais jis tapo pirmuoju Indonezijos rašytoju, patekusiu į „Man Booker International“ premijos ilgąjį sąrašą. „The New York Review of Books“ rašė, kad „Eka Kurniawanas yra literatūrinis Gunterio Grasso, Gabrielio Garcia Marquezo ir Salmano Rushdie vaikas“, o „Le Monde“ skelbė, kad ateityje jis gali pelnyti ir Nobelio literatūros premiją.

Asmeninio albumo nuotr./Eka Kurniawanas
Asmeninio albumo nuotr./Eka Kurniawanas

Pasakojimai, atkeliavę iš vaikystės

Eka Kurniawanas yra vienas tų rašytojų, kuris užsienyje žinomas ne ką mažiau nei savo gimtinėje, jo knygos dabar yra išverstos į 35 kalbas. Jis pats yra pasakojęs, kad nuo 2012 metų, kuomet jo knyga „Grožis lyg žaizda“ buvo išversta į anglų kalbą ir sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, jo kūrinys naują populiarumo bangą išgyvena ir savo šalyje, ir leidėjas knygos tiražą ir Indonezijoje ėmė kartoti po kelis kartus per metus. Beje, pagal šią knygą sukurtas ir filmas, kuris irgi jau pelnė kelis apdovanojimus.

Lietuvos žiniasklaidoje interviu su rašytojais sekantys skaitytojai jau galėjo perskaityti pokalbių su šiuo autoriumi, kuomet prieš kelis metus Indonezijoje viešėjo Arminas Šileikis. Tuomet jis susitiko ir su Eka Kurniawanu, kuris papasakojo, iš kur gimsta jo pasakojimai, kokios buvo pirmosios jo skaitymo patirtys. „Kai buvau vaikas, gal dešimties, mėgdavau ateitį į paplūdimį, nuo mūsų namų iki jūros – gal penkios minutės. Su draugais, tėvu ar vienu iš brolių ateidavom čia pasimaudyti. Tais laikais, pamenu, jūroje dar būdavo gausybė žvejų, tačiau dabar jų jau nebematyti. Mes padėdavome jiems traukti tinklus, o jie už pagalbą atsimokėdavo žuvimi, vėliau mama namuose tą žuvį paruošdavo. Laisvalaikiu mėgau skaityti. Mano tėtis turėjo mažą bibliotekėlę, skolindavo knygas žmonėms. Vėliau radau nedidelę biblioteką mieste, tai prilygo lobio radyboms – tyli, rami vieta, kur galėjau leisti laiką. Arba, būdavo, pasiimu knygą ir atbėgu čia, visai netoli, į kakavos plantaciją, kurios, deja, jau nebėra, ir skaitau“, – tuo metu interviu pasakojo rašytojas.

Jis pasakojo, kad jo knygose aptinkami tautosakos, mitologijos motyvai savo šaknis taip pat siekia jo vaikystę. „Kaime turėjome pasakotoją, kuri sekdavo mums, vaikams, įvairiausias istorijas. Jų klausydavomės dažniausiai pavakarę, susirinkę kurios nors vienos šeimos namuose. Tos moters pasakojimo maniera, manau, padarė man įtaką. Bet ne tik tai. Mėgau klausytis ir radijo dramų. Jų pasakojimo būdas nebuvo lengvas – dažniausiai girdėdavome ilgas epines istorijas. Daugiau nei prieš dvidešimt metų šiose apylinkėse tikrai nebuvo ką veikti, tad tų pasakojimų klausydavosi visi. Jie suburdavo žmones draugėn“, – sakė Eka Kurniawanas.

Nenuostabu, kad ir jo paties kūriniai kartais atrodo kaip epiniai pasakojimai, kuriuose į vieną lydinį supinamos įvairiausios istorijos, kalbančios tiek apie praeitį, tiek apie šiuos laikus, alegoriniuose tinkluose apjungiančios skirtingus laikus, pasakojimo būdus ir erdves.

Daug tamsios magijos ir kūniškumo

Lietuvių kalba pasirodžiusi autoriaus knyga pateko į tų metų vertingiausių verstinių knygų trumpąjį sąrašą. Ji sulaukė nemažai atsiliepimų tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek tinklaraščiuose. Jurga Mandrijauskaitė recenzijoje portale 15min rašė: „Grožis, magija, meilė, žiaurumas, kerštas, beprotybė, prievarta, kraujomaiša, mirtis ir nemirtingumas – raktiniai žodžiai, kuriais norisi apibūdinti šį tirštą, gaivališką, jausmingą romaną. Visa tai apjungiant su istorija ir svarbiausiais Indonezijos kelių kartų įvykiais, skaitytojai tikrai gali imti lyginti Kurniawaną su Márquezo kūryba. Tačiau Kurniawano personažai yra pasmerkti nusivylimui ir liūdesiui, o galutinis „Grožis lyg žaizda“ rezultatas yra tamsesnis ir sudėtingesnis nei „Šimtas metų vienatvės". Romane yra daug fizinio ir seksualinio smurto, tačiau nė viena scena ar istorija neatrodo nepagrįsta – kiekviena detalė atrodo būtina, tinkamai aprašyta ir patalpinta į sau priklausančią vietą. Supranti, kad Devi Aju šeimos istorija tėra galinga metafora, per kurią perteikta tragiškas Indonezijos istorijos atspindys“.

Armino Šileikio nuotr./Eka Kurniawanas
Armino Šileikio nuotr./Eka Kurniawanas

Knygą lietuvių kalba išleidusi leidykla „Kitos knygos“ apie „Grožį lyg žaizdą“ rašė, kad „tai keista istorija apie keistus santykius. Magiška, gaivališka ir išties plečianti akiratį. Tai ne tik romanas... Kartais norisi grįžti, atsekti, kaip vienas veikėjas susijęs su kitu. Ir tas atpynimas labai malonus...“ „Grožis, nežmoniškai stipri meilė, žiaurumas, viešnamis, beprotybė, žmonės, gyvūnai, lavonai, dvasios, kūnai, ekskrementai, nekaltybė, išmintis ir naivumas – viskas knygoje susilieja į sraunią raibuliuojančią lemties upę. Knyga tarsi kužda, kad gyvenimas nebūtinai priklauso nuo mūsų ar mums. Yra likimas, kuris Devi Aju šeimą išskiria iš kitų. Knygoje daug tamsios magijos ir kūniškumo. Daug neteisybės. Ši knyga – ir šiek tiek šiurpoka pasaka, ir legenda, kuria tikima kaip tiesa... „Grožis lyg žaizda“ – tai pasakojimas apie bebaimes moteris, kerštingas dvasias, nuožmius banditus ir komunistų vaiduoklius. Sudėtinga šalies istorija įsiterpia į archajišką mitologinę jauseną. Nuo olandų kolonistų ir japonų okupantų ir revoliucijos, šalies nepriklausomybės paskelbimo iki masinių žudynių ir grįžusios diktatūros...“

Religija ir magija susiję

Artėjant autoriaus kelionei į Lietuvą, jis atsakė į kelis 15min klausimus.

– Jūsų knygoje grožinės literatūros pagalba pasakojama apie Indonezijos istoriją, jos politiką. Ar, pristatydamas knygą kitose šalyse, jaučiate kultūrinius skirtumus, tai, kad kūrinys kitose šalyse suprantamas kitaip nei Indonezijoje? Galbūt kažkokie nauji klodai atsiveria ir jums pačiam?

– Kai lankiausi kai kuriose šalyse, kurios praeityje turėjo trauminės patirties, susijusios su komunistiniu režimu, ten išgirsti pasakojimai mane šiek tiek nustebino. Galbūt žinote, kad mano romane (ir apskritai Indonezijoje) Indonezijos komunistų partija (viena didžiausių Azijoje) buvo Šaltojo karo laikų auka. Daugiau nei 500 000 – milijonas komunistų ir jiems prijaučiančiųjų buvo nužudyti, įkalinti ir ištremti. Visai kitokia situacija yra tose šalyse, kur komunistai buvo valdžioje. Tačiau, galiausiai, lygiai kaip literatūra praplečia mūsų suvokimą, taip ir mes stengiamės geriau pažinti vieni kitus, mūsų skirtumus. Skirtingus žmones sieja kažkas kur kas daugiau nei jų ideologinė pozicija.

– Knygoje gausu magiškų ir antgamtinių elementų. Kodėl nusprendėte juos įtraukti? Ir ar jie vaidina svarbų vaidmenį ir Jūsų gyvenime? Kaip tai dera su religiniais įsitikinimais?

– Tai atėjo natūraliai, o gal ir nesąmoningai. Užaugau veikiamas tokių istorijų. Viena sena moteris (mano močiutės giminaitė) mano kaime pasakodavo magiškas istorijas, dažniausiai – apie kokias nors mūsų apylinkės vietas ir ten gyvenančias dvasias. Kai buvau paauglys, skaičiau daug pigių romanų, ypač apie kovos menus ir siaubo romanus, ir manau, kad šie žanrai taip pat padarė man įtaką. Kalbant apie religinį tikėjimą, na, argi religinėse istorijose nėra daug stebuklingų dalykų – pavyzdžiui, kaip Mahometas per vieną naktį nuskrido į septynis dangus, džinai, kurie galėjo perkelti karalienės Šebos rūmus, ar septyni broliai miegantys? Nesu religingas žmogus, bet manau, kad religinis tikėjimas ir magiškos istorijos susiję tarpusavyje.

15min nuotr./Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“
15min nuotr./Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“

Istorija – lyg nuolatinė kova

– Iš jūsų knygos pasakojimo atrodo, kad Indonezijos istorija yra tarsi žaizda. Ar ją suvokiate kaip nuolatinę kovą? Kaip matote šiomis dienomis besivystančią Indonezijos istoriją?

– Istorija – tai tam tikra nuolatinė kova, taigi, tai galioja ne tik Indonezijai. Tai, ką bandžiau užfiksuoti romane, galbūt yra mūsų kova už savo tapatybę. Graži svajonė tapti tauta, bet tai, kaip mes bandėme įgyvendinti šią svajonę, buvo pripildyta kruvinų įvykių, tai nusėjo mus randais, ir tai truko bent jau pusę amžiaus. Šiomis dienomis kova galbūt vyksta kita kryptimi. Tauta naujosioms kartoms yra savaime suprantamas dalykas, todėl problema išauga į naują lygmenį. Dabar jau du dešimtmečius stengiamės tapti demokratiškesne šalimi.

– Jūsų knygoje daug grotesko, brutalumo, bet taip pat yra ir nemažai humoro. Kaip kilo mintis sujungti abu šiuos dalykus? Ar tas bandymas net ir skausminguose epizoduose išvysti humoro būdingas jūsų šalies žmonių, kurie matė tiek daug negandų, kovos, pasaulio matymui, jo suvokimui?

– Nesu tikras, kad tai susiję su Indonezijos kultūrinėmis ypatybėmis. Kai kurių indoneziečių rašytojų, pavyzdžiui, man labiausiai patinkančio Pramoedya Ananta Toer, kūriniuose trūksta humoro, tačiau kiti rašytojai iš tiesų rašo su daugybe sąmojo. Nežinau, iš kur kilo ši idėja, bet prisimenu, kad wayang (šešėlių teatro) spektakliuose, kuriuos lankydavau vaikystėje, istoriją paprastai sudarydavo tragiškas ir juokingas įvykis. Manau, kad tragiškas elementas visada suteikia mums tikroviškumo ir aktualumo jausmą, suvokimą, kad žiaurumas yra tikras; o humoras perteikia kitką – savirefleksiją, nes humoras leidžia mums kritikuoti patiems save.

– Vakarų pasaulyje apie Indonezijos rašytojus žinome gana nedaug. Ar skaitymas užima tvirtą vietą Indonezijos gyvenime? Ir kaip apibūdintumėte populiariausius žanrus Indonezijoje? Kas (be jūsų, žinoma) yra žinomiausi indoneziečių rašytojai ir kokie užsienio rašytojai yra populiariausi?

– Kasmet išleidžiama daug knygų, bet skaitytojų auditorija maža. Knygas skaito tik nedidelis gyventojų skaičius, turint galvoje, kad Indonezijoje gyvena 270 mln. gyventojų. Mes visi čia vis dar stengiamės pasiekti, kad skaitytojų ratas plėstųsi, siunčiame knygas į atokias vietas, tai vienur, tai kitur atidarome nedideles bendruomenių bibliotekas. Atotrūkis tarp to nedidelio skaičiaus miestų, kurių gyventojai skaito daug knygų (ir turi gerus knygynus ar bibliotekas), ir daugumos vietovių, kuriose nėra nei knygynų, nei bibliotekų, yra labai didelis. Indonezijai tai yra didelis iššūkis. Kokio žanro knygos pas mus populiarios? Kadangi dažniausiai knygas skaito studentai ir mokiniai, žinoma, labai populiarūs žanrai yra paauglių ir jaunimo literatūra. O kadangi aš nerašau tokio žanro knygų, nesu vienas populiariausių rašytojų. Kai kurie užsienio rašytojai čia labai populiarūs, pavyzdžiui, Agatha Christie, Danas Brownas ar Haruki Murakami.

– Jūsų knygoje paliečiama daug politinių klausimų. Ar, jūsų nuomone, literatūroje svarbu kalbėti apie politiką?

– Manau, kad visos knygos yra politinės, net jei teigiama, kad jos nesusijusios su politika. Skirtumas tarp jų, žinoma, toks, kokią politiką jose bandoma atstovauti. Man atrodo, kad gerai yra suvokti tai, kokią galią turi knygos perteikti politinę žinią. Kai kuriose specifinėse situacijose mums reikia knygų, kurios gali atrodyti tarsi propagandiniai pamfletai, kitais atvejais mums galbūt reikia knygų, kurios šnibždėtų mums į ausį. Savo knygas aš rašiau tai puikiai suvokdamas. Galbūt aš išties nesistengiu pakeisti pasaulio tokiu, kokiu norėčiau, kad jis būtų, tačiau bent jau tikiuosi, kad perteikiu kitokią pasaulio perspektyvą, apie kurią galima susimąstyti.

– „Grožis lyg žaizda“ išleista gana seniai. Kaip ją vertinate dabar? Ką, turėdami šių dienų savo kaip rašytojo patirtį, darytumėte kitaip? Ir kuo, jūsų nuomone, po šios knygos pasirodymo išleisti jūsų kūriniai skiriasi nuo jos?

– Laimei, ši knyga vis dar skaitoma ir šiais laikais, ji atranda jaunesnius skaitytojus. Jų suvokimas, žinoma, skiriasi nuo mano kartos, kai knyga buvo išleista pirmą kartą, ir tai man taip pat suteikia kitokį požiūrį į šią knygą. Kartais galvoju, kad jei šiandien turėčiau iš naujo rašyti romaną, jis būtų kitoks, nes mano patirtis taip pat kitokia. Tai matyti ir iš mano naujausių romanų. Dabar stengiuosi daugiau tyrinėti, daugiau eksperimentuoti su kalba.

Susitikimas su Eka Kurniawanu vyks gegužės 7 dieną 19 valandą Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g.56). Renginys vyks su vertimu į lietuvių kalbą. Renginio organizatorius: Vytauto Didžiojo universitetas. Renginys yra „Kauno literatūros savaitės“ ir „Kaunas 2022“ programos dalis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius