R. J. Palacio knygos „Stebuklas“ pristatymą pradėsiu citata: „Ogastas yra Saulė. Aš, mama ir tėtis esame planetos, besisukančios apie Saulę. Kiti giminaičiai ir draugai – tai asteroidai ir kometos, skriejančios aplink planetas, kurios sukasi aplink Saulę. Vienintelis dangaus kūnas, nesisukantis apie Ogastą Saulę, yra kalaitė Ramunė, ir tik todėl, kad, jos šuniškomis akutėmis žiūrint, Ogasto veidas beveik niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Ramunei visų veidai atrodo vienodi, plokšti ir blyškūs lyg Mėnulis.“ (p. 93)
Knygos viršelio šūkis „Niekada nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ perfrazuotas į „Niekada nespręsk apie berniuką iš jo veido.“
Ši knyga – apie Visatą, mažo berniuko sunkiai ištariamo sindromo sudarkytu veidu Visatą, kurioje spindi savos saulės, padangę nušviečia savos kometos, bet taip pat labai daug kosminės tamsos ir atskriejančių kosminių šiukšlių, galinčių sužaloti ir taip trapią šio tokio ypatingo mažo žmogaus būtį.
Knygos viršelio šūkis „Niekada nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ perfrazuotas į „Niekada nespręsk apie berniuką iš jo veido.“ O veidas tikrai ne grožio konkurso vertas: „Jo akys buvo įsodintos maždaug per colį žemiau, negu turėtų būti, beveik ties skruostų viduriu. Akiduobės ištįsusios žemyn, tarsi statmenai prapjauti plyšiai, o kairė akis aiškiai žemiau už dešinę. (…) Nosis jo veidui per didelė ir mėsinga. Galvos šonai, kur turi būti ausys, tarsi įspausti milžiniškomis plokščiareplėmis. Skruostikaulių nėra. Nuo nosies abipus burnos eina gilios raukšlės, todėl veidas atrodo kaip vaškinis.“ (p. 100). Šis kvazimodukas traukia aplinkinių dėmesį ir priverčia nusukti akis, slepia savo veidą po žaisliniu šalmu, geriausia švente laiko ne gimtadienį, o heloviną, tačiau kaip ir visi vaikai valgo ledus, važinėjasi dviračiu, žaidžia sviediniu ir nori turėti draugų.
Gan saugią ir jaukią, šeimos ratu ir artimiausiais draugais apribotą jo būtį sudrumsčia išorinio pasaulio vėjai – iki šiol namuose mokytas Ogastas pradeda eiti į mokyklą. „Kaip ėriukas į skerdyklą“ – ištaria jo tėtis, tačiau Ogastas ne iš karto supranta jo žodžius. Vaikai yra žiaurūs, žiaurūs ir jų tėvai. Mokykloje paplinta „maro“ žaidimas, kuris reiškia, kad jei prisilieti prie Ogasto, esi nebešvarus ir gali užkrėsti kitus. Kai kurios mamos nuotraukų redagavimo programomis iš klasės nuotraukos ištrina Ogasto veidą ir neleidžia vaikų į jo gimtadienį. Visi, kurie su juo draugauja, irgi patenka į neliečiamųjų ir nemėgstamųjų kastą. Tad patyčios mokykloje klesti ne tik mūsų šalyje. Veiksmas knygoje vyksta pasiturinčio Niujorko rajono privačioje mokykloje.
Ogastas pradeda eiti į mokyklą. „Kaip ėriukas į skerdyklą“ – ištaria jo tėtis, tačiau Ogastas ne iš karto supranta jo žodžius. Vaikai yra žiaurūs, žiaurūs ir jų tėvai.
Vis dėlto nepavydėtiną Ogasto egzistavimą mokykloje nušviečia jo saulės: atsiranda vaikų ir mokytojų, po deformuota jo išore įžvelgiančių skausmo užgrūdintą, tyrą ir nuoširdžią, atvirą, tiesią ir teisingą, ir nepaprastai drąsią sielą. Nuostabi Ogasto šeima, kurioje žodžiai „Aš tave myliu“ ir „Aš tavimi didžiuojuosi“ skamba beveik kiekvieną dieną. Vis dėlto autorė neidealizuoja teigiamų šio pasakojimo veikėjų: net geriausi draugai išduoda, labiausiai mylinti pasaulyje sesuo tam tikrą akimirką gali gėdytis savo brolio, tėvai gali slėpti skaudžią tiesą. Toks yra gyvenimas, toks yra kelias žmogaus, nesusitaikančio su genetine klaida, tenkančią vienam iš keturių milijonų ir imančio iš gyvenimo viską, ką tik gali.
Pasakojimo pabaigoje įvyksta stebuklas – liaujasi patyčios ir kito, kitokio baimė, Ogastas pelno visų simpatijas ir tampa mokyklos didvyriu. Tačiau net jei nebūtų tokios laimingos pabaigos, ši knyga palieka mažą nušvitimo pėdsaką širdy, nuskaidrina mintis, priverčia nusišypsoti ir visose gyvenimo apraiškose įžvelgti mažą stebuklą.
