Dabar populiaru
Publikuota: 2015 vasario 17d. 18:08

Pasirodė pirmasis leidinys apie Aukštaitijos nacionalinio parko paukščius

Leidinio viršelyje – erelis žuvininkas. Viliaus Paškevičiaus nuotr.
Viliaus Paškevičiaus nuotr. / Leidinio viršelyje – erelis žuvininkas. Viliaus Paškevičiaus nuotr.

2014 m. pirmasis Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas šventė 40-metį. Beveik tiek pat metų šiame parke darbuojasi ir biomedicinos mokslų daktaras Bronius Šablevičius. Minint parko jubiliejų, savo kolegas, kraštiečius ir kitus Lietuvos gamtininkus B. Šablevičius nustebino solidžiu leidiniu „Lietuvos paukščiai Aukštaitijos nacionalinio parko gamtoje“. Knyga bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje, leidyklos „Lututė“ stende.

Pradėjo nuo tuščio popieriaus lapo

Naujoji B. Šablevičiaus monografija – pirmasis leidinys apie Lietuvos paukščius Aukštaitijos nacionaliniame parke. Nors knygoje rasite pagrindinius sparnuočių išvaizdos, spalvinius ypatumus, tačiau tai nėra paukščių pažinimo vadovas. Monografijoje daug datų, iš kurių matyti, koks yra paukščių gyvenimo ratas, gyvenimo tempas, kokius gyvybinius veiksmus jie atlieka instinktų vedami. Taip pat leidinyje daug susitikimų su paukščiais akimirkų, atskleidžiančių įdomių detalių apie jų būtį. Pasak autoriaus, knygos vertė – ne pasakėlės apie paukščius, o turtingas vertikalus faktų, duomenų sluoksnis – nuo viršaus (jų atskridimo pavasarį) iki apačios (išnykimo rudenį). 

Atėjęs dirbti į parką, gamtininkas paukščių fauną rado beveik nepaliestą. Iki tol čia buvo žinomas tik istorinis pagal svarbą erelio žuvininko lizdas, kurį aptiko jo pirmtakas, parko biologas A. Lubys. Taigi B. Šablevičiaus laukė tuščias popieriaus lapas, kuriame pirmieji įrašai atsirado 1977 m. rudenį.

Aukštaitijos nacionaliniame parke gamtos sąlygos palankios paukščiams klestėti: čia gausybė ežerų, ežerėlių, pelkių, pelkučių, pievų, įvairiausių tipų miškų, upių, upelių ir jų slėnių. Visa tai – paukščių maitinimosi, poilsio ir perėjimo vietos. Kaip viską apeiti, išžvalgyti, suregistruoti, kaip visur suspėti?

„Reikia pulko ornitologų, kad jie, per dieną surinkę duomenis iš šimto vietų, juos perduotų į vieną tašką, pavyzdžiui, man... Iš šimto vietų kasmet, kasdien, bent nuo kovo iki lapkričio! – pasakoja B. Šablevičius. – Pavydėjau mūsų rezervatų ornitologams. Jų mokslinės veiklos kryptis – sistemingai rinkti paukščių biologijos, ekologijos, migracijos duomenis nenutrūkstamai, be pašalinių trukdžių ir darbų. O biologas nacionaliniame parke – sąlygiškos pareigos. Vasarą man tekdavo prižiūrėti talkinančių studentų būrį, džiovinti žiemos pašarus žvėrims, tvarkyti turistinius takus, vedžioti ekskursantus, pildyti biurokratines viršininkų užgaidas, atsakinėti į nesibaigiantį srautą laiškų ir raštų ar sėdėti prie stalo, antraip bus laikoma, kad tavęs nėra darbe.“ 

Konferencijoms reikėjo ruoštis 2–3 metus: surinkti ir susisteminti paukščių veisimosi, mitybos, ekologijos, apsaugos duomenis, pranešimams suteikti mokslinį pavidalą

Aštuoniolika metų B. Šablevičius buvo vienintelis biologas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Nepaisant darbų gausos, autoriui pavyko surinkti ir naujajame leidinyje susisteminti savo bei kitų ornitologų 36 metus kauptus duomenis apie 240 paukščių rūšių, gyvenančių ar apsilankančių Aukštaitijos nacionaliniame parke. 

Stebint retuosius erelius žuvininkus užpuolė vapsvaėdis

Nuo 1978 iki 2014 m. trukusį sparnuočių stebėjimą parke B. Šablevičius vadina intensyvia paukščių epocha. „Nejauku sakyti, bet tyliai džiaugiuosi, kad teko dirbti 12 metų sovietiniais laikais. Tada Lietuvoje žodis „ornitologija“ buvo grynas, švarus, o mums, pradedantiesiems paukštininkams, dar ir šventas, – prisimena šiuo metu Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko Gamtos skyriaus vyr. specialisto pareigas einantis gamtininkas. – Atmintyje neišdildomos liko ornitologinės konferencijos – didelių ir mažų mokslinių darbų pristatymas, pastangos pasakyti, parodyti ką nors nauja iš savo veiklos. Konferencijoms reikėjo ruoštis 2–3 metus: surinkti ir susisteminti paukščių veisimosi, mitybos, ekologijos, apsaugos duomenis, pranešimams suteikti mokslinį pavidalą.“ 

Dažnai dienas ir naktis knygos autoriui tekdavo praleisti miškuose, po 16–17 valandų kyboti medžiuose įrengtose slėptuvėse, stebint paukščių gyvenimą lizduose, kartais prisieidavo ir nakvoti medžių viršūnėse prisirišus virve. Toks atsidavimas ornitologijai neliko be atsako. B. Šablevičius patyrė daugybę įdomių susitikimų su paukščiais.

Štai kartą Ažvinčių sengirėje, šalia Gervėčių ežero, vyras stebėjo, kaip dėl lizdo uokse „kovojo“ klykuolė ir... lututė. Klykuolė atskrido į uokso angą ir sekundę uždelsė. Staiga angoje išdygo pelėda. Klykuolė atšoko ir ėmė energingai skraidyti aplink pušį, o lututė, įsirėmusi angoje, ramiai pūpsojo ir visai neišsigando. Klykuolė blaškėsi aplink, laviravo tarp kamienų, ją lydėjo ir gaigalas. Nepaisant visų pastangų, tąkart klykuolė uokso nelaimėjo.

Keturiolika metų B. Šablevičius intensyviai tyrinėjo erelių žuvininkų šeimas. Šių paukščių lizdai būna aukštai, virš miško viršūnių, arba žemai, atvirose pelkėse. Gamtininkui daugybę laiko teko praleisti gretimuose medžiuose erelių lizdų aukštyje įrengtose slėptuvėse. Šie plėšrūs paukščiai gyvena visiškai atviruose, niekuo nepridengtuose lizduose. Toks gyvenimo būdas vertė jų psichiką tobulėti. Vien tik pažvelgus į šių paukščių lizdą matyti, kaip jie puikiai prisitaikę prie gyvenamosios aplinkos: gūžta, išklota samanomis, kerpėmis, pušies žieve, beržo tošies gabalėliais, nuo kitų plėšriųjų paukščių paslepia tokiomis pat spalvomis išmargintus kiaušinius, o vėliau – ir išsiritusius jauniklius.

Įlipus į lizdą patikrinti, jaunikliai jau būna prisiploję ir guli kaip negyvi

„Įlipus į lizdą patikrinti, jaunikliai jau būna prisiploję ir guli kaip negyvi. Palietus ranka arba dedant ant kojų žiedus, jie nereaguoja, atrodo lyg būtų ne paukščiai, o daiktai. Paaugę jie stovi, bet išgirdę motinos pavojaus balsą sutupia, ištiesia kaklus, priglunda ir dėl smulkiai margų plunksnų atrodo, tarsi jų nebūtų lizde. Evoliucijos procesas jų prisitaikymą gyventi atvirame lizde nugludino iki smulkmenų“, – susižavėjimo šiais paukščiais neslepia B. Šablevičius. 

Erelius žuvininkus gamtininkas nepertraukiamai pradėjo stebėti dar 1979 m. 1993 m. jis apsigynė disertaciją „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“. Aukštaitijos nacionaliniame parke šie paukščiai peri kasmet, bet yra reti – kartais pastebima iki 3 porų. Pirmasis jų lizdas parke aptiktas 1975 m. Tuo metu tai buvo vienintelis žinomas šių paukščių lizdas Lietuvoje.

Kartą stebint erelius žuvininkus vyrą ypač nustebino... pilkosios musinukės, perinčios jų lizde. Musinukėms, matyt, pasirodė, kad erelių lizdas yra paprasta žabarų krūva, tad jos ir įsitaisė šoninėje krūvos pusėje. Pilki, nežymūs, maži paukšteliai nesibaimino milžiniško dydžio, palyginti su jais, erelių žuvininkų, nors šie lizde gyveno labai judriai, klykavo ir plasnodavo virš jų galvų. Šią neįtikėtiną musinukių perėjimo vietą vyras aptiko 1981 m. 

Po poros metų gamtininko laukė kita staigmena. „1983 m. rugpjūčio 8-ąją šalia Gražutės ežero stebėjau žuvininkų skrydžius iš Aukštosios eglės. Mane, kaip nesuprantamą gyvūną, įsiropštusį į medžio viršūnę, pamatė šiaip jau taikus ir ramus vapsvaėdis ir dukart atakavo, lyg būtų norėjęs nagais čiupti kepurę. Netrukus išvydau vapsvaėdžio jauniklį – ir viskas paaiškėjo. Štai jums nekalčiausias paukštis iš visų mūsų plėšriųjų – neagresyvus, nepiktas „vabzdžialesys“ su karvelio išvaizdos galva!“ – šypsosi B. Šablevičius. 

Gamtoje atostogų nebūna

Nuo 1978 m. Aukštaitijos nacionalinio parko paukščių sąrašas papildytas daugybe naujų rūšių, deja, nuostolių taip pat yra. Keleto rūšių paukščiai, trumpam užklydę į parko teritoriją, paskutiniais metais pakartotinai nebepastebimi. Tai mažasis baltasis garnys, mažoji gulbė, urvinė antis, snieginė žąsis, medžioklinis sakalas, raudonkojis sakalas, lenktasnapis bėgikas, akmenė, laplandinis griciukas, didysis plėšikas, balnuotasis kiras, baltagurklis strazdas, dirvoninis kalviukas, sodinė starta. Parko teritorijoje ilgai perėję juodakrūtis bėgikas ir mažoji žuvėdra išnyko Kretuono ežero Didžiojoje saloje nebelikus tinkamų vietų veistis.

B. Šablevičius būgštauja, kad jei natūrali gamtinė aplinka ir toliau bus naikinama siekiant pasipelnyti, dėl nebetinkamų sąlygų gyventi iš parko teritorijos turės išnykti kai kurios pelėdų, erelių, tilvikų rūšys, juodieji gandrai, žalvarniai, narai, kurapkos, kurtiniai, tetervinai, o ežeruose galės apsigyventi kormoranai, nematytos žuvėdros, kirai. Dėl teršiamos aplinkos klestintys varniniai paukščiai dar labiau į nebūtį stums atvirai perinčius ir apsiginti negalinčius paukščius. 

Yra ir gerų pokyčių: pagausėjo gervių, įvairių ančių, kirų, žuvėdrų, garnių, lingių. Pastaraisiais metais parką aplankė netikėti svečiai: rožinis pelikanas, mažasis baublys, pelėdikė, uralinė pelėda, oželis nykštukas, juodagalvė kiauliukė, ūsuotoji zylė, juodakaktė medšarkė, mėlyngurklė. „Tokie faktai vertingi dėl to, kad šie paukščiai buvo stebėti veisimosi laikotarpiu, vadinasi, galėjo turėti lizdus, o ūsuotoji zylė, kurios pasirodymas mažoje parko teritorijoje prilygsta zoologiniam įvykiui, pastebėta su jaunikliais“, – džiaugiasi B. Šablevičius.

Vienu svarbiausių paskutiniųjų 30 metų ornitologiniu radiniu knygos autorius vadina 2013-ųjų gegužės 6-osios įvykį: „Tą naktį Ažvinčių girioje aidėjo ilgai kartojama didžiojo apuoko balsų serija. Išgirdę iš toliau su kolega ekologu Tautgirdu Masiuliu spėjome prieiti prie pušies, kurioje atvykėlis monotoniškai stūgavo. Buvau priblokštas: didysis apuokas vėl pas mus po 30 metų nebūties!“ 

Toje vietoje gamtininkai budėjo kitą rytą ir vakarą, bet apuoko balsų nebeišgirdo. 2014 m. gegužę vyrai ir vėl vylėsi išgirsti ūbaujant šį retą paukštį ar aptikti jo veiklos pėdsakų, bet apuoko požymių nerado. Didįjį apuoką B. Šablevičius vadina mistine pelėda. Pasak jo, šis apuokas tapęs toks retas, kad apie jo pasirodymą ornitologai kalba pašnibždomis, o buvimo vietas slepia. 

Mano suvokimu, apuokas buvo ir lieka mūsų senųjų girių svarbiausiu simboliu, didinga miško dvasia, pagrindiniu įrodymu, kad visa sudėtingoji miško sistema egzistuoja natūraliai ir klesti

„Didysis apuokas kartu su ereliais ir juodaisiais gandrais yra miškų natūralumo matmuo. Mano suvokimu, apuokas buvo ir lieka mūsų senųjų girių svarbiausiu simboliu, didinga miško dvasia, pagrindiniu įrodymu, kad visa sudėtingoji miško sistema egzistuoja natūraliai ir klesti. Iš tikrųjų girių vertė matuojama ne medienos ištekliais, o gamtos sudedamųjų dalių – biologinės įvairovės – gausa“, – tvirtina B. Šablevičius. 

Naujajame leidinyje publikuojama tik maždaug penktadalis visų apie paukščius surinktų duomenų. Visi rašytiniai stebėjimų duomenys saugomi parko archyve. Vėlesni parko biologai galės jais naudotis kaip palyginamąja medžiaga. Kuo gilyn į praeitį tolsta surinkti ir susisteminti gamtos tyrimų duomenys, tuo jie tampa vertingesni. Po 40–60 metų paukščių pasaulio įvairovė ir net bendras vaizdas dabartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, palyginti su 1978–2014 m., turės labai pasikeisti. B. Šablevičius viliasi, kad ateityje parke plušės darbštus ornitologas, neskaičiuojantis darbo valandų, negailintis nei savaitgalių, nei šventadienių, nei atostogų, nei, žinoma, naktų. Juk ši profesija – tai pašaukimas, likimo dovana, kartu – ir žmogaus gyvenimo laimė. O gamtoje atostogų nebūna...

Apie autorių

B. Šablevičius – žymus gamtosaugininkas, gamtos mokslų daktaras, ekologas, Lietuvos ornitologų, Entomologų ir Biologinės įvairovės draugijų narys. Parašė apie 300 straipsnių moksliniuose žurnaluose ir populiarioje periodinėje spaudoje, išleido kelias dešimtis leidinių apie retuosius augalus, paukščius, neįprastus drugius sfinksus, vabalus, varliagyvius ir roplius, taip pat apie Labanoro, Gražutės, Ažvinčių girias, kitas Lietuvos gamtos vietas, yra akademinio dvitomio leidinio „Lietuvos fauna. Paukščiai“ bendraautoris. Prieš kelerius metus pasirodė svarbiausias jo gyvenimo darbas – knyga „Lututė: gyvenimas drevėje“. 

B. Šablevičius įvaldęs ne tik plunksną, bet ir fotoaparatą. Jo nuotraukos dalyvauja įvairiose parodose biologinės įvairovės ir gamtos temomis, yra pelniusios apdovanojimų. 2011 m. už mokslinius tyrimus saugomose teritorijose, už straipsnius ir knygas apie gamtą Valstybės saugomų teritorijų tarnybos ir „Eko Bangos“ surengtame konkurse B. Šablevičiui pirmajam šalyje suteiktas Lietuvos „Gamtos riterio“ titulas. 2013 m. jis tapo prestižinės aplinkosauginės Viktoro Bergo premijos, kurią yra įsteigusi Aplinkos ministerija, laureatu.

Temos: 2 Literatūra Knyga

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Lietuvos šventieji ir palaimintieji: turime ne tik šv. Kazimierą

Aktualu

Orai.lt: bus drėgna ir žvarbu

Popiežiaus vizitas Aktualu

Antroji popiežiaus Pranciškaus diena Lietuvoje – Kaune

Popiežiaus vizitas Aktualu

Diakonas D.Chmieliauskas: popiežius Pranciškus atsigavo bendraudamas su paprastais žmonėmis

Aktualu

Žemaitė iš Plungės savo laimę rado didžiausiame Europos uoste

Susitikimų su popiežiumi vietos ir programa

Aktualu

Panevėžio kelių policijos pareigūnai nutraukė girto vairuotojo kelionę

Sportas

Diržų kolekcija lieka Londone: prakirsta nosimi A.Joshua sudorojo rusą A.Povetkiną

Aktualu

Vilnius kaip Gailestingumo miestas: pasaulis tai žino, tik patiems lietuviams reikia suvokti

Aktualu

Prie Panevėžio su BMW vertėsi „klevo lapas“ – nušlavė stotelę ir rėžėsi į medį

Aktualu

Pirmoji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Vardai

Julia Roberts išnuomoja namą Malibu: pas žvaigždę gyventi galima už 10,5 tūkst. dolerių per mėnesį

Aktualu

Iš Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių istorijos. Dovana popiežiui Pijui XI

Verslas

Penkis šimtukus gavęs abiturientas dabar minta korepetitoriaus duona ir apie emigraciją negalvoja

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius Pranciškus Lietuvos jaunimui: negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį

Gyvenimas

Garsus treneris R.Neverdauskas miestą iškeitė į kaimą, o kartingus – į alpakas

Vardai

Popiežiaus Pranciškaus sutiktuvėse – ir žinomi žmonės: „Negalėjome praleisti istorinio įvykio“

Aktualu

Sukčių laiškai „iš Nyderlandų“: Kauno įmonės reikalaujama sumokėti už KET pažeidimą

Aktualu

Popiežius ir vėl nustebino: netikėtai išėjo pasisveikinti su susirinkusiaisiais

Pasaulis kišenėje

Kroatijos pakrantės subtilybės: nuostabu, bet netikėkit, kad čia rojus žemėje

Naujienos

Aktualu

Lietuvos šventieji ir palaimintieji: turime ne tik šv. Kazimierą

Aktualu

Orai.lt: bus drėgna ir žvarbu

Popiežiaus vizitas Aktualu

Antroji popiežiaus Pranciškaus diena Lietuvoje – Kaune

Popiežiaus vizitas Aktualu

Diakonas D.Chmieliauskas: popiežius Pranciškus atsigavo bendraudamas su paprastais žmonėmis

Aktualu

Žemaitė iš Plungės savo laimę rado didžiausiame Europos uoste

Susitikimų su popiežiumi vietos ir programa

Aktualu

Panevėžio kelių policijos pareigūnai nutraukė girto vairuotojo kelionę

Sportas

Diržų kolekcija lieka Londone: prakirsta nosimi A.Joshua sudorojo rusą A.Povetkiną

Aktualu

Vilnius kaip Gailestingumo miestas: pasaulis tai žino, tik patiems lietuviams reikia suvokti

Aktualu

Prie Panevėžio su BMW vertėsi „klevo lapas“ – nušlavė stotelę ir rėžėsi į medį

Aktualu

Pirmoji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Vardai

Julia Roberts išnuomoja namą Malibu: pas žvaigždę gyventi galima už 10,5 tūkst. dolerių per mėnesį

Aktualu

Iš Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių istorijos. Dovana popiežiui Pijui XI

Verslas

Penkis šimtukus gavęs abiturientas dabar minta korepetitoriaus duona ir apie emigraciją negalvoja

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius Pranciškus Lietuvos jaunimui: negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį

Gyvenimas

Garsus treneris R.Neverdauskas miestą iškeitė į kaimą, o kartingus – į alpakas

Vardai

Popiežiaus Pranciškaus sutiktuvėse – ir žinomi žmonės: „Negalėjome praleisti istorinio įvykio“

Aktualu

Sukčių laiškai „iš Nyderlandų“: Kauno įmonės reikalaujama sumokėti už KET pažeidimą

Aktualu

Popiežius ir vėl nustebino: netikėtai išėjo pasisveikinti su susirinkusiaisiais

Pasaulis kišenėje

Kroatijos pakrantės subtilybės: nuostabu, bet netikėkit, kad čia rojus žemėje

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų