Dabar populiaru
Publikuota: 2021 liepos 17d. 08:13

Iš margo kolūkio gyvenimo: apie grožį, svaigulį ir meilę

Antano Zenkevičiaus nuotrauka
Antano Zenkevičiaus nuotr. iš Alytaus kraštotyros muziejaus fondų / Antano Zenkevičiaus nuotrauka
Herkus Kunčius skaitytojams gerai pažįstamas iš savo romanų, o prieš kelerius metus pasirodžiusi knyga „Geležinė Stalino pirštinė“, kurioje pasakojama apie budelį iš Veiverių Nikolajų Ježovą, dar kartą įrodė, kad savo kūryba prozininkas nepalieka abejingų. Šį kartą rašytojas kviečia keliauti į kolūkį „Lenino keliu“ ir susipažinti su jo pirmininku Vytautu bei kasdieniu kolūkio gyvenimu.

Šalia šio personažo romane pasirodo TSRS bei LTSR komunistinės nomenklatūros veikėjai, aprašomi sovietiniai papročiai bei kolūkiečių buitis. Kad vaizdas būtų tikroviškesnis, personažų lūpose skamba citatos iš sovietinio laikotarpio rašytojų bei partinių veikėjų pasisakymų spaudoje apie kolūkių teikiamą naudą bei gėrį.

Naujausias H.Kunčiaus romanas „Kolūkio metraščiai“ jau pasirodė (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o šiuokart dalijamės knygos ištrauka apie grožį, svaigulį ir meilę.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Rašytojas Herkus Kunčius ir „Kolūkio metraščiai“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr./Rašytojas Herkus Kunčius ir „Kolūkio metraščiai“

***

Nors vokiečių filosofas ir ekonomistas Karlas Marksas prieš gerą šimtą metų buvo perspėjęs, kad po Europą klaidžioja komunizmo šmėkla, kolūkiečiai apsimetė jos nematantys. Tarybų valdžia, neseniai iš tribūnų ir mitinguose aistringai žadėjusi, kad netrukus visi gyvens „prie komunizmo“, XX amžiaus devintajame dešimtmetyje irgi pritilo. Ir išties, niekas dorai nežinojo ir negalėjo atsakyti, kaip šis efemeriškas padaras atrodo ir kokie ateityje bus jo tikslai. Vieniems komunizmas dingojosi kaip iš dangaus nusileidžiantis visuotinis gėris ir neišsenkantis gausybės ragas, kiti jį tapatino su galimybe kiaurą parą karvidėje kruštis, o tretiems komunizmas atrodė kaip simpatinga pabaisa ir naktimis niekas vaikų juo nebegąsdindavo.

Kolūkiečiai dėl komunizmo dabar per daug nesuko galvos. Jiems užteko žinoti, kad gyvena brandaus socializmo sąlygomis. Šis, kad ir ką vakarais būtų kalbėjusios užsienio radijo stotys, atrodė patrauklus ir nepiktybiškas, nes leido puoselėti tai, prie ko visada linko paprastų žmonių širdys. Galbūt todėl kolūkiečių jau nebetrikdė ant kiekvieno kampo plakatuose išrašyti ir mistikos nestokojantys komunistų partijos šūkiai, kaip antai: „Komunistų partijos nutarimus – į gyvenimą!“, „Mūsų kolūkis už taiką!“, „Penkmetį – per ketverius metus!“ arba „Į laisvę – su švaria sąžine!“

Komunizmą visiems palikus ramybėje, kolūkiečiams nuo šiol rūpėjo išimtinai žemiški reikalai.

Komunizmą visiems palikus ramybėje, kolūkiečiams nuo šiol rūpėjo išimtinai žemiški reikalai. Jie buvo konkretūs ir neretai, įdėjus šiek tiek pastangų ir pasitelkus smegenis, įgyvendinami.

Ne paslaptis, kad kolūkietis, kaip ir kiekvienas tarybinis žmogus, svajojo turėti ne tik lygintuvą, dulkių siurblį, žadintuvą, būstą, šaldytuvą, elektrinį virdulį, importinių baldų bei kilimą, bet ir automobilį. Kad šį įsigytų, darbuotis ir laukti reikėdavo kelis dešimtmečius, tačiau įdėtos pastangos buvo to vertos; vieną dieną atsisėdus prie nuosavo automobilio vairo ir susisodinus į jį šeimą, galima būdavo nuvažiuoti net į rajono centrą ar pasidairyti po kolūkio apylinkes.

Per vargus įsigytas automobilis kėlė kolūkiečio savivertę, jis nebesijautė antrarūšis, todėl tarėsi pranašesnis už fabriko darbininką ar tarybinį inteligentą, mat šie turėjo tenkintis dviračiais ar pajuokos vertais mopedais.

Automobilis – nesvarbu, moskvičius, žiguliukas, tarybinis visureigis „Lada Niva“ ar itin prastos reputacijos zaporožietis“, – buvo kiekvieno kolūkiečio svajonė. Žinoma, kai kurie tuštybės nestokojantys kolūkių agronomai, veterinarai ir zootechnikai slapta įsisvajodavo ir apie prabangias volgas, tačiau tokių rajonuose važinėdavo vienetai. Kita vertus, žinodami savo galimybių ribas, net išdidūs ir savimeiliai kolūkių pirmininkai nebandydavo iššokt aukščiau bambos.

Po Maskvos olimpiados ir XXVI partijos suvažiavo, į kurį buvo išrinktas delegatu ir už pasiaukojamą darbą tapęs socialistinio darbo didvyriu, kolūkio pirmininkas Vytautas buvo ir materialiai apdovanotas. Jis gavo paskyrą automobiliui, t. y. privilegiją jį nusipirkti.

Parsivaręs iš automobilių parduotuvės sostinėje partijos dovaną, kolūkio pirmininkas savo žiguliukus apgaubė meile, dėmesiu ir tėvišku rūpesčiu.

Neslėpsim, kai sužinojo apie jam suteiktą teisę nusipirkti žigulius, kolūkio pirmininkui iš laimės pakirto pakinklius. Tą akimirką jis susijaudino ne ką mažiau, nei Kremliuje jam teikiant Socialistinio darbo didvyrio žvaigždę, šią drebančiomis rankomis ir vis pačepsėdamas jam asmeniškai prisegė pats TSKP CK generalinis sekretorius, TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, ginkluotojų pajėgų maršalas, daugkartinis TSRS ir socialistinio darbo didvyris, Lenino literatūrinės premijos laureatas, ryžtingas kovos pasaulyje už taiką vedlys draugas Leonidas Iljičius Brežnevas. Tiesa, kolūkio pirmininkas Vytautas širdies gilumoje geidė anuomet tarp kolūkiečių madingo raudonos spalvos moskvičiaus, tačiau kai šalta galva tą vakarą pagalvojo, nutarė, kad žiguliukas juk dar geresnė mašina, tai kas, kad dramblio kaulo atspalvio.

Parsivaręs iš automobilių parduotuvės sostinėje partijos dovaną, kolūkio pirmininkas savo žiguliukus apgaubė meile, dėmesiu ir tėvišku rūpesčiu. Iš pradžių priekines ir užpakalines salono sėdynes jis aptraukė prašmatniais gobelenais, ant grindų patiesė sintetinius kilimėlius. Prie užpakalinio lango stiklo pakabino užuolaidėles su kutais. Ant stiklo kairėje pusėje pritvirtino suvenyrinį delną, kuris kelyje turėjo linksmai pamojuoti ką tik pralenktam vairuotojui. Tada ant palangės įkurdino galvą linksintį guminį šuniuką, o šiam į porą greta pasodino krinolinu išpuoštą porcelianinę lėlę, patogiai ją atrėmė į širdelėmis siuvinėtą pagalvę.

Atlikęs šiuos darbus, kolūkio pirmininkas ėmėsi ir kitų. Vairą apipynė spalvotomis vielytėmis, bėgių pavarą aptraukė pliušiniu kailiu, o jos bumbulą pakeitė nauju – inkrustuotu dirbtiniu raudonos rožės žiedlapiu. Ant priekinio veidrodėlio it pakaruoklį pakabino per vargus iš ambulatorijos gautus miniatiūrinius žmogaus griaučius, padirbtus iš medicinos reikmėms skirtų bespalvių žarnelių. Lyg to būtų negana, automobilio salono sienas kolūkio pirmininkas išklijavo importiniais reklaminiais lipdukais, kurie, tiesą sakant, su saugumu kelyje ar automobilizmu turėjo menką ryšį.

Kai priekinio stiklo viršuje pritvirtino žalią poliarizuotą plastiko juostą, ant kurios buvo užrašyta RALLY USSR, patenkintas automobilio interjeru pirmininkas ėmėsi žiguliuko fasado.

Pavydas „Lenino keliu“ kolūkyje ir net rajone, kurį sukėlė kolūkio pirmininko Vytauto išradingai išpuoštas žiguliukas, buvo neapsakomas.

Priekinius ir užpakalinius buferius kolūkio pirmininkas sutvirtino papildomomis gumomis. Priekinius žibintus, norėdamas apsaugoti nuo kelyje atskriejančių akmenų, pridengė plastikinėmis lėkštėmis – svaidukais, šie išmoningai tarybų šalyje buvo skirti ne tik žaisti paplūdimyje. Tada ratus papuošė šiek tiek patobulintais aliumininiais diskais, o išorės veidrodėlį įtaisė ant pritvirtintų bėgių, kad atsukęs varžtelį galėtų bet kada nusiimti ir užsilikusių deklasuotų vienetų jie neviliotų. Be to, iš traktoriaus padangos kameros iškirpo dviejų pirštų pločio juostelę ir pritvirtino prie užpakalinio buferio, kad trenkus žaibui automobilis būtų saugiai įžemintas.

Atlikusiam šiuos estetinius darbus ir rajono sendaikčių turgelyje susiveikusiam madingus akinius nuo saulės, odines vairuotojo pirštines ir grandinėlę ant riešo – metalinėje plokštelėje buvo išgraviruota jo kraujo grupė, dabar kolūkio pirmininkui, įsisegusiam į švarko atlapą Socialistinio darbo didvyrio žvaigždę, nebebuvo gėda pasirodyti kelyje. Tiesa, iš liudininkų pasakojimų žinodamas, kad sėdusiam prie vairo visko gali atsitikti, ant užpakalinės palangės, tarp lėlės ir guminio šuniuko, kaip paskutinį automobilio interjero akcentą, jis įspraudė už butelį iš apylinkės įgaliotinio gautą milicininko kepurę, turinčią it amuletas vairuotoją apsaugoti, kai girtas kelyje susidurs su VAI – uniformuotais Valstybinės Automobilių Inspekcijos kyšininkais.

Pavydas „Lenino keliu“ kolūkyje ir net rajone, kurį sukėlė kolūkio pirmininko Vytauto išradingai išpuoštas žiguliukas, buvo neapsakomas. Kolūkio veterinaras, suvokęs, kad tokio gražaus automobilio niekada neturės, susirgo epilepsija. Zootechnikas Riauba, žmonai per spalines užsiminus, kad norėtų ko nors panašaus, iš nevilties puolė po traktoriaus vikšrais, o rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius draugas Arnoldas Mitrofanovas, nors turėjo ne ką menkiau išpuoštą volgą, per partijos susirinkimą viešai perspėjo kolūkio pirmininką ateityje būti santūresniam.

Tačiau po kelių išvykų po apylinkes ir apsilankius rajono centre, kolūkio pirmininko žiguliukus ėmė persekioti bėdos.

Tačiau po kelių išvykų po apylinkes ir apsilankius rajono centre, kolūkio pirmininko žiguliukus ėmė persekioti bėdos. Iš pradžių, per neapdairumą įvairavus į melioracijos griovį, it kulkosvaidis užkalė žigulių variklis. Netrukus prakiuro duslintuvas. Paskui lūžo velenas ir į šipulius subyrėjo pavarų dėžė. Lyg to būtų maža, žvakės murkdėsi tepaluose, akumuliatorius kaskart išsikraudavo, o stabdžių žarnelės trūkinėdavo. Negana ir to, kai kolūkio pirmininkas Vytautas pasistatė savo žiguliukus šiek tiek atokiau nuo rajono partijos komiteto, kažkoks niekšas nušvilpė deficitinius valytuvus, nulaužė anteną ir išdaužęs langą su visomis žarnomis išrovė radiją.

Subyrėjusį žiguliuką ilgiems mėnesiams teko palikti autoservise ir čia jis turėjo kantriai laukti savo eilės.

Kolūkio pirmininkas Vytautas vėl persėdo į kolūkiui priklausantį gaziką, kadaise tarybų šalies pradėtą gaminti pagal nusipirktą iš Fordo licenciją. Reikia sąžiningai prisipažinti, kad nusipirkta buvo neapdairiai, juk Jungtinių Valstijų liaudies darbo vaisių iš kapitalisto galima buvo ir neatlygintinai nusavinti – prie tokios praktikos išmoningai buvo pereita tik gerokai vėliau. Gazikas, antraip nei naujutėlis žiguliukas, buvo per daugelį metų šunkeliuose patikrintas žirgas. Dabar, įsėdęs į gaziką, kolūkio pirmininkas vėl galėjo ramiai lakstyti po laukus. Rūpesčių kolūkio pirmininkui ir galvos skausmo nestigo. Ypač per sėją ir rugiapjūtę, kai tekdavo nulėkti ir šen, ir ten.

Kolūkiečiai, TSKP suvažiavimų užliūliuoti, kad amžinai gyvens „prie brandaus socializmo“, atsipalaidavo. Ėmė masiškai iš džiaugsmo girtauti. Metę šalin neatidėliotinus žemės ūkio darbus, nulįsdavo į krūmus ir ten slapta svaigindavosi spirituotu vynu, tais laikais vadinto rašalu. Neretai kolūkio pirmininkas aptikdavo laukuose likimo valiai paliktus kombainus ir kitą žemės ūkio techniką. Puikiai žinodamas savo kolūkiečių įpročius, netrukus jis surasdavo griovyje tįsantį pasigėrusį kombainininką ar pakrūmėje jau kelias savaites girtaujantį traktorininką. Tada kolūkio pirmininkas girtuoklius kaip reikiant išbardavo ir, nors šie sunkiai bepastovėdavo ant kojų, vydavo juos prie darbo.

Kolūkiečiai, TSKP suvažiavimų užliūliuoti, kad amžinai gyvens „prie brandaus socializmo“, atsipalaidavo.

Besaikis girtavimas išties buvo kolūkių bėda. Užsipylę akis, kolūkiečiai pamiršdavo pamelžti karves, badu marino kiaules, o paukštynuose visada stigdavo lesalo, nes šis į savo namus buvo tempiamas maišais, kad būtų galima išsivirti naminės. Vienas kolūkietis teisinosi, kad vagystės – ne pramoga, o irgi darbas, netgi sunkesnis ir pavojingesnis.

Kartą kolūkietis Aloyzas Rekys, apimtas nevaldomo geidulio iki baltų arklių pasigerti, įsigudrino už kelis butelius rašalo nepažįstamam asmeniui atiduoti naujutėlį kolūkio kombainą. Apsukrus sukčius be žinios dingo, net uolios pastangos kombainą rasti rezultatų nedavė. Šis kriminalinis įvykis plačiai nuskambėjo ne tik rajone, bet ir sostinėje. Kolūkietis Aloyzas Rekys buvo teisėsaugos organų sulaikytas, uždarytas į areštinę, vėliau teisiamas. Ir nors apylinkės teisme jis mušėsi į krūtinę ir nepripažino savo kaltės, atsižvelgęs į neginčytiną kolūkio nuosavybės praradimo faktą bei sunkinančias aplinkybes, kad darydamas nusikalstamą veiką kolūkietis buvo girtas, teisėjas jam skyrė aukščiausią bausmę.

Titaniškos kolūkio pirmininko Vytauto pastangos išblaivyt kolūkiečius kaskart ėjo perniek. Sviro rankos.

Deja, net po parodomojo Aloyzo Rekio teismo padėtis kolūkyje „Lenino keliu“ nesikeitė. Kolūkiečiai ir toliau be saiko girtavo. Sutūpę už galvijų fermų ar nulindę į atokiausius kiaulidžių kampus, sukdavo rašalą ratais ir gerdami tiesiai iš butelio nebeužkąsdavo. Netekę sąmonės, atsijungdavo ir net baksnojami šakėmis prabust neketindavo. Dėl šių priežasčių degdavo kolūkio planai, iki grindjuostės lygio sumenko kolūkiečių darbo našumas, o Lietuvos TSR ir visos TSRS miestai pradėjo badauti.

Titaniškos kolūkio pirmininko Vytauto pastangos išblaivyt kolūkiečius kaskart ėjo perniek. Sviro rankos. Grasinimai girtų kolūkiečių nejaudino, o tuščiais pažadais jie netikėjo. Negelbėjo vėl įvestos fizinės bausmės ir parodomieji liaudies linčo teismai.

Dabar, vos praplėšęs akis, kolūkietis galvodavo, kaip vėl pasigerti. Nušvilpęs kolūkiui priklausančią vištą, pagrobęs kiaušinį ar maišelį kombinuotųjų pašarų, mainydavo prie parduotuvės į svaigalus ir čia pat juos suvartodavo. Labai apmaudu, bet pirmininko kolūkyje per darbymetį įvestas sausas įstatymas irgi nepasiteisino. Kolūkiečių vaizduotė, kaip prasimanyti svaigalų ir atitrūkti nuo tikrovės, buvo laki ir beribė. Rytą negavę rašalo, techninio spirito ar naminės degtinės stiklinės, jie it sviestą ant duonos riekės tepdavo juodą batų tepalą, kibirais gėrė denatūratą, maukė losjoną, odekoloną ir masiškai uostė klijus. Kai kurie, žinoma, būdami silpnesnės sveikatos, po susipilto gerklėn antifrizo nebeprabusdavo, tačiau kitiems dėl to būdavo nė motais, nes numirti atrodė prasmingiau nei gyventi.

Meilės reikalai kolūkiečiams (po girtavimo) buvo antroje, tačiau irgi garbingoje, svarbioje vietoje.

Meilės reikalai kolūkiečiams (po girtavimo) buvo antroje, tačiau irgi garbingoje, svarbioje vietoje. Neretai per rugiapjūtę, dar neįpusėjus daugiadienėms išgertuvėms, – kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose vadintomis festivaliais, – kolūkiečius užplūsdavo nevaldomos aistros. Apimti kūniškų geidulių, jie imdavo vienas į kitą dairytis, čepsėti, murkti ir iškalbingai laižytis. Tada susimirksėję, be žodžių nusvirduliuodavo ten, kur galėtų atlikti tai, ką abipusiu susitarimu jau buvo darę ne kartą.

Seniai užmiršti buvo tie tamsūs laikai, kai Lietuvos valstiečiai it primityvūs gyvūnai mylėdavosi ant dobilų, akėčių, šieno kupetose, ražienose, bulvių lauke, tvarte, klojime ar medyje. Dabar viskas buvo kitaip. Seksualinis gyvenimas tarybų valdžios dėka – šitai visiems buvo akivaizdu – šiuo požiūriu pasikeitė į gerąją pusę, tapo įvairesnis.

XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, t. y. itin brandaus socializmo laikais, kai komunistų partijos moralistai iš senatvinio marazmo prarado budrumą, „Lenino keliu“ kolūkiečiai buvo ypač pamėgę iki išsekimo mylėtis melioracijos vamzdžiuose, sunkvežimių kėbuluose, traktorių kabinose, motociklų lopšiuose, atsirėmę į kombainą ar visų pamėgto siloso bokšto šešėlyje. Kartais, taupydami laiką, meilės reikalus per kelias minutes jie sutvarkydavo prie kolūkio kontoros langų ar po kultūros namų laiptais.

„Lenino keliu“ kolūkiečiai buvo ypač pamėgę iki išsekimo mylėtis melioracijos vamzdžiuose, sunkvežimių kėbuluose, traktorių kabinose, motociklų lopšiuose...

Tiesa, nors ir girti, kolūkio vyrai visada atsakingai elgdavosi su neblaiviomis kolūkietėmis. Nenorėdami prisišaukti nereikalingų bėdų ir susilaukti neplanuotų vaikų, nepamiršdavo deramai apsisaugoti. Ilgus metus nedrįsę ar neturėdami lėšų rajono vaistinėje įsigyti deficitinių sargių, jie ir dabar stačius savo kotus apvyniodavo tepaluota pašluoste arba lipnia juosta, anuomet elektrikų pasaulyje vadinta izoliacija. Per lytinį aktą tokia tradicinė apsauga kėlė šiokių tokių keblumų, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio.

Šio skyriaus pabaigoje dar reikėtų pridurti, kad kolūkiečių šeimos – net jeigu pavydžiai ir žvalgėsi į naujas tradicijas – tebebuvo itin patvarios, todėl skyrybų kaime nebuvo, skirtingai nei miestuose. Ir nors pasigėręs kolūkio mašinų techninio aptarnavimo stoties viršininkas, trijų vaikų tėvas ir komunistų partijos narys Klemensas Brazys žmonai už nugaros grūdų elevatoriuje sistemingai dulkindavo bibliotekos vedėją – kolūkio šviesuolę, socialistinio darbo žymūnę ir daugiavaikę motiną Živilę Kaminskienę, ši ne pirmą dešimtmetį vis tiek darniai gyveno su sutuoktiniu mechanizatoriumi Liutauru Kaminskiu. Šis savo ruožtu prie butelio brigados draugams mėgo girtis išpisęs ne tik pusę kolūkio, bet ir Salomėjos Nėries tarybinį ūkį kaimynystėje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata