Tačiau tai ne klaida. „Motocikletkomis“ motociklai vadinti XX a. pradžioje, kada Lietuvą apleidę išeiviai į ją grįždavo laivais arba traukiniais. Tačiau Škotijoje gyvenęs jaunas kunigas Juozas Norbutas 1913 m. nusprendė aplankyti tėviškę motociklu, nebodamas pavojų, tykojusių keliaujant tuomet egzotiška transporto priemone.
Pasileidęs per Škotiją ir Angliją, jis stabtelėjo Londone, važiavo per Olandiją ir Vokietiją, pabuvojo Berlyne ir Karaliaučiuje, paskui pasiekė lietuviškąsias Rytų Prūsijos žemes, o vėliau – Rusijos imperijos pakraščio Kauno guberniją.
Praėjus porai metų, jau siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, matyt, suprasdamas, kad senoji imperinė Europa pasikeis negrįžtamai, J.Norbutas parašė kelionės įspūdžius. Jie buvo paskelbti 1915-1916 m. autoriaus leistame ir redaguotame laikraštyje „Išeivių draugas“.
Kruopščiai tarsi mozaika sudėlioti J.Norbuto atsiminimai – neabejotinai vieni išsamiausių lietuvių literatūroje liudijimų apie XX a. pradžios Europą. Taip pat į knygą įdėtas ir prof. Remigijaus Misiūno straipsnis apie šiuo metu užmiršto vieno žymiausio XX a. pradžios išeivijos Škotijoje visuomenės ir spaudos darbuotojo J.Norbuto (1888-1968 m.) gyvenimą.
Kviečiame skaityt knygos ištrauką, kurioje pasakojama apie kelių Olandijoje ir Vokietijoje ypatybes:
Gal tas keista, bet pakeliais retai kur beužtiksi farmą. Matyt, farmerių dauguma vengia statyti budinkus prie didelio kelio. Bet jei kur pasitaiko nameliai, tai gražūs iš plytų sukrauti bei dailiai iš molio nudrėbti. Pati žemė neišrodo užvydėtinai. Lomos ir lygumai, kai kur menkas smiltinis pušynais apdygęs kalnelis. Pušų gojelių ypač daug patėmijau tarpe Amersfoorto ir Apeldoorno. Kelias čia gražus, rodos, visų pamirštas, apleistas. Retai kur besutiksi vežimėlį arba būrį sodiečių į miestelius bekeliaujant. Pravažiavai vieną pušynėlį, iš tolo matos kitas. Tarytum važiuoji kur nuo Tytavėnų į Šidlavą, tik tas skirtumas, kad nematai siaurais rėžiais lyg rankšluosčiais sukarpytų, tūkstančiais ežių ir takelių limavotų laukų, kad vietoj neišbrendamų smiltynų kelią turi plytų išklotą.
Retai kur besutiksi vežimėlį arba būrį sodiečių į miestelius bekeliaujant.
Smagu čia lėkti ant motoro, tik vėjai ausyse švilpia, jokios perškados kad ir smarkiausiai važiuoti, niekas negirdi, nemato, o jei nesi užkimęs, gali į taktą mašinos ūžimui dainuoti. Ir dainos balsas taip gerai pritinka prie motocikletkos tarškėjimo!
Viename pušynėlyje apsistojau pasistiprinti. Turėjau su savimi dar iš Londono pasiėmęs blėkinėlę konservuotų ananasų, tik vargas buvo pralupti ją – gavau gerokai apgadinti peilį. Kaip tie ananasai pasirodė gardūs! Turbūt dar gardesni būtų išrodę alkanesniam už mane!
Pasitaikęs pro šalį eiti būrys sodiečių nemažai turbūt stebėjos, iš kur čia pakelyje motocikletka su šaliniu vežimėliu, motociklistas su blokine rankoj ir milžiniškais akiniais ant kaktos, o pagalios neblogas ananasų kvapas.
Man besiknebinėjant prie mašinos apstojo visa gauja einančių į miestą sodiečių – vyrų, moterų ir vaikų.
Prieš pat Deventerį motocikletka sustojo. Ėmiau knebinėti, žiūrėdamas, kas do priežastis netikėto sustojimo. Miestas matėsi už kokio pusvarsčio, bet velijau į jį įvažiuot iškilmingai, o ne nužeminančiai pats savo vežimą traukdamas. Man besiknebinėjant prie mašinos apstojo visa gauja einančių į miestą sodiečių – vyrų, moterų ir vaikų. Niekad nemalonu, ypač sugriuvus ant kelio, atsirasti tarpe desėtkų žioplių. Bet kam užginsi žiūrėti.
Žioplių tarpe radosi ir kažkoks oficieris, kurs paskubo man į pagalbą. Radosi koks ten vaikėzas, bemokąs gana angliškai, per jį tad atsakiau ant klausimų, iš kur ir kur keliauju. Oficieris paknebinėjęs motocikletką rado priežastį sustojimo: užsikreikus ir užsikimšus triūbelė, per kurią petrolas sunkiasi į mašiną. Šiaip be taip jis pravalė triūbelę ir galėjau vėl užsėdęs važiuoti.
Apvažiavęs rinkelį greitai suradau sau tinkamą hotelį ir motorui stadalą.
Bet diena baigėsi jau, o vėl, žinia, pradėjus kam gesti, bėda, nes kur trumpa, ten trūksta. Bijojau prieš vakarą važiuoti toliau, ypač žinodamas, kad pakelyje iki Osnabriuko nerasiu didėlesnių miestelių, kur būtų patogu apsistoti. Pravažiavęs tiltą ėmiau žvalgytis viešbučio. Susipratau, kad didėlesni viešbučiai randasi prie rinkelio, be kurio ir holandų miestai neapsieina. Apvažiavęs rinkelį greitai suradau sau tinkamą hotelį ir motorui stadalą.
Ant rytojaus iš ryto beknebinėdamas motorą prieš įdegdamas numeistravau visai – užlaužiau kokį ten reikalingą gvintą. Gavau ieškoti dirbtuvės, kur, ant laimės, Deventeryje atsirado ir galėjo naują reikalaujamą gvintą įdėti. Susitaisęs ir laiko daug sugaišinęs apie pietus leidausi toliau.
Tokių bromų nemaž teko vėliau pačioj Vokietijoj užtikti tose labiausiai vietose, kur viena valstija rubežiuojasi su kita.
Nuo Deventerio kelias gan klaidus, sukinėjasi ant Holteno, Gooro, Hengelo, Oldenzaalio. Pastarasis iš tikrųjų jau randasi prie Vokietijos rubežiaus, miesteliu vadintis dėlei savo menkumo negali. Kelias prie Oldenzaalio visai angliškos mados – platus, kietas, maltu žvyru muštas ir lygus. Prie rubežiaus iš holandų pusės pasitiko koks ten valdininkėlis, kuris peržiūrėjęs mano dokumentus leido pravažiuoti žolynais išpintą bromą, ant kurio iš vienos pusės buvo holandiškas, iš kitos vokiškas parašas: „Maloniai užprašome!“ Tokių bromų nemaž teko vėliau pačioj Vokietijoj užtikti tose labiausiai vietose, kur viena valstija rubežiuojasi su kita.
Vos pervažiavus rubežių į Vokietiją geras kelias kaip ir nutrūko. Ant kiek buvo akies užmatoma, tęsės siaurokas, nelygus akmeninis brukas, taip Rusijos žydiškų miestelių numylėtas. Greitai privažiavau pakelyje namelius, iš kurių išlindo parubežio sargyba. Toji išklausinėjo mane, kiek vokiškai tegalėjom susikalbėti, apžiūrėjo motocikletką, tarptautišką pasą ir paviršutiniškai daiktus valyzoje sukrautus. Už tris markes išdavė taip vadinamą „Steuerkarte“ pavelijimą per Vokietiją važiuoti ant motocikletkos. Užklausus, ar visas vokiečių kelias toks kaip čia, atsakė: „O ja, visas gut, kaip čia!“
„O ja, visas gut, kaip čia!“
Palikęs kamarą ir besitrankydamas ant nelygaus bruko, palengva tegalėdamas pavažiuoti, išsiilgęs žiūrėjau, kada tas „gut“ kelias prasidės. Pravažiavau taip varstą, kitą, desėtką... Brukas ir brukas, dargi kai kur bjauresnis. Tarškindamas dantimis, girdėdamas pavojingą vežimėlio tratėjimą, jausdamas, kad ilgainiui man ir dūšią gali toks važiavimas iškratyti, jau ėmiau bijoti, kad tikrai per visą Vokietiją toks „zer gut“ kelias, kad todėl artimiausioj gelžkelio stotyj prisieis ir su motoru podraug sėstis į traukinį. Iš piktumo neiškenčiau net nepamislijęs, kad ne pro šalį būtų tokiais keliais pavažinėjus visus tuos galvočius, kurie įsakė ar sumanė čia tokį bruką užtiesti, kad važiuojant kaulai gali išbyrėti.
Motociklistai ant to kelio turbūt taip reti, kaip ir ant Lietuvos šunkelių, nes važiuodamas per kaimelį Benthemo labai nustebinau vokiečius: jie ilgai akimis atsisukę mane ir mano vežimėlį lydėjo, šunės nekantriai lojo ir taikės nutverti už kojos, net žąsys vijos paskui vežimėlio šnypšdamos.
Čia jau viskas kaimiškai, rodos, važiuotum kur prie Virbaliaus rinkelio.
Jei būt brukas prasitęsęs iki pat Osnabriuko, būč, be abejo, tą dieną nedavažiavęs iki jo – arba sulūžęs, arba suvargęs, arba susivėlavęs. Bet taip po kokių 15 kilometrų, jau už Benthemo, brukas pasibaigė ir užtikau puikų angliškos mados, tik šiaurėlesnį, vieškelį. Brukas teatsinaujino prie Rheinė kaimelio, upės Ems ir ant galo įvažiuojant į Osnabriuką. Šiaip jau, tą atmetus, kelias geras, tinkamas greitesniam pavažiavimui.
