Isabel Allende, kuriai dabar 70 metų, gimė Peru čiliečių šeimoje, vėliau su motina persikėlė į Čilę. Iš Čilės ji buvo priversta bėgti 1975 metais, šalyje įvykus kariniam perversmui. Iš pradžių ji išvyko į Venesuelą, kur gyveno 13 metų, o vėliau į JAV, kur dabar gyvena su savo antruoju vyru. I.Allende parašė 19 knygų, kurios išverstos į 35 kalbas, jų parduota daugiau kaip 57 milijonai kopijų.
Šiame interviu I.Allende kalba apie savo rašymo įpročius, įsimylėjimą ir dukters mirtį.
Rutina. Olivia ir Dulce, mūsų šunys, pažadina mus labai anksti. Aš valandą medituoju, paskui apie 7 val. ryto einu į dušą ir jau tuomet būnu pasiruošusi pradėti darbo dieną. Namuose turiu du darbo kambarius – vieną be interneto ir telefono, kur aš rašau, ir kitą, kur atsakinėju į laiškus ir darau visus kitus biuro darbus. Tuomet aš suvalgau obuolį ar išgeriu puoduką arbatos, tačiau jokių rimtų priešpiečių. 6 val. vakaro mano vyras Willie ir aš susėdame kieme prie židinio ir išgeriame – jis degtinės, o aš mineralinio vandens, kurį įsipilu į martinio taurę, kad atrodytų kaip kokteilis. Mes kartu ruošiame vakarienę ir apie 9 val. vakaro einame miegoti.
Motina. Mano tėvas paliko mus, kuomet man buvo treji, ir aš daugiau jo nebemačiau. Jis buvo Čilės ambasadorius Limoje, ir mano motina staiga liko viena su trimis vaikais. Ji man tapo viskuo: motina, tėvu, puikia drauge. Dabar jai 92 metai, ji gyvena Čilėje, ir aš susitinku su ja apie keturis kartus per metus.
Revoliucija. Kuomet motina persikėlė gyventi į mano senelio namus, kur gyveno ir jos broliai bei seserys, ji čia rado prieglobstį ir maisto, bet ne laisvę. Ji turėjo menką išsilavinimą, tris vaikus ir nutrūkusią santuoką, kas penktajame dešimtmetyje Čilėje buvo retenybė. Nuo pat vaikystės aš mačiau, kaip skiriasi mano mamos ir mano dėdžių gyvenimas. O taip pat tai, kaip smarkiai skiriasi mano ir mano brolių gyvenimas – jie laipiodavo į medžius, o aš turėjau likti viduje ir megzti – aš norėjau būti vyru. Vėliau aš supratau, kad iš tiesų aš norėjau pakeisti pasaulį.
Turtas. Aš neprisirišu prie materialių daiktų, kadangi aš turėdavau daug kraustytis iš vienos vietos į kitą. Kuomet 1975 metais aš palikau Čilę, nežinojau, kad nebegrįšiu namo, tad tiesiog uždariau duris ir išvykau. Tas visko praradimo jausmas mane aplankė kiek vėliau. O kuomet aš įsimylėjau Willie ir iš Venesuelos išvykau į JAV, nesirūpinau dėl nieko, nes buvau įsimylėjusi.
Sielos sesuo. Mano geriausios draugės, mano sielos sesers, vardas yra Pia Leiva, ji gyvena kaime Čilėje. Mūsų gyvenimai, politiniai požiūriai skiriasi kaip diena nuo nakties, tačiau mes labai žavimės viena kita. Pia išsiuvinėjo tris nuostabius mano paveikslus, ir ji sako, kad kiekviename dygsnyje yra mintys apie mane.
Meilė. Willie atėjo į mano knygos skaitymus Kalifornijoje, ir kitą dieną jis pakvietė mane vakarienės. Aš įsimylėjau – nežinau, ar šis jausmas buvo abipusis. Po savaitės be jokio kvietimo aš įsikrausčiau į jo namus. Tuo metu jo gyvenime buvo labai daug painiavos, mes neturėjome nieko bendro, ir galvojau, kad jau po poros dienų išsiskirsime. Tačiau tai buvo prieš 25 metus.
Istorijos. Mano senelis buvo puikus istorijų pasakotojas, jis galėdavo išgąsdinti mus siaubingais pasakojimais apie tai, kaip jis išvydo velnią, ir kitais panašiais dalykais. Kuomet gyvenau tremtyje Venesueloje, telefonu man buvo pranešta, kad senelis Čilėje miršta. Aš negalėjau sugrįžti, tad parašiau jam laišką. Aš norėjau pasakyti jam, kad jis gali iškeliauti ramybėje, nes aš atsimenu viską, ką jis man papasakojo – visus anekdotus, visas istorijas, visą savo gyvenimą. Ir norėdama tai įrodyti pradėjau rašyti. Pradėjau rašyti 1981 metų sausio 8 dieną, ir tai virto mano pirmuoju romanu „Dvasių namai“, nors rašydama apie tai ir negalvojau. Pasirodęs romanas buvo labai sėkmingas, ir aš nutariau, kad kitą knygą pradėsiu rašyti tą pačią dieną. Dabar aš visuomet knygas pradedu rašyti sausio 8 dieną.
Laiškai. Gyvenimas atskyrė mane nuo motinos daugybę kartų. Tačiau daug metų mes viena kitai kiekvieną dieną rašėme laiškus, tai darome iki šiol. Dabar mes susirašinėjame elektroniniu paštu, tačiau aš atsispausdinu šiuos laiškus, kad turėčiau juos fiziniame pavidale. Metų pabaigoje aš sudedu visus laiškus į dėžę, pažymėtą tų metų data.
Paula. Mes turime daugybę mano dukters Paulos nuotraukų visame name. Kuomet jai buvo 28-eri, ji sunkiai susirgo, atsidūrė komos būsenoje, o 29-erių ji mirė. Tai baisiausia, kas man yra nutikę. Po jos mirties aš sukūriau labdaros fondą, tai labai padeda man – kiekvieną kartą, kai išrašau čekį, jaučiuosi taip, tarsi jį išrašytų Paula. Ji mirė, tačiau aš jaučiu, kad ji vis dar yra čia.
Skudurinės lėlės. Laukdamasi Paulos aš buvau labai laiminga. Nežinojau, kas gims – berniukas ar mergaitė, tačiau tikėjausi ir meldžiausi, kad tai būtų mergaitė. Pasiuvau kelias skudurines lėles, ir kai Paula gimė, ji jau turėjo dvi lėles, ji visuomet laikė jas ant savo lovos. Kuomet ji Ispanijoje, kur tuo metu gyveno, patyrė porfirijos priepuolį, aš nuvykau parsivežti jos į namus iš ligoninės. Aš nuvykau į jos butą, ir ant jos lovos buvo tos lėlės, tad parsivežiau ir jas. Man jos rodo, kaip smarkiai aš mylėjau ją dar prieš tai, kai ji gimė. Dabar šios lėlės yra mano darbo kambaryje, kuriame rašau. Aš matau jas kiekvieną dieną.
