Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Islandų rašytojas Sjónas: „Kultūra mums yra būdas būti rimtai priimtiems pasaulio“

Islandų rašytojas Sjonas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Islandų rašytojas Sjonas
Šaltinis: 15min
0
A A

„Manau, kad aš esu poetas širdyje, kuris rašo romanus“, – sako Vilniaus knygų mugėje lankęsis islandų rašytojas Sjónas (tikr. Sigurjónas Sigurðssonas). Nemažai apdovanojimų, tarp jų ir Šiaurės Tarybos literatūros premiją pelnęs rašytojas interviu 15min pasakojo apie savo kūrybos principus, apie tai, kaip senosios tradicijos gali padėti rasti atsakymą šiuolaikiniame pasaulyje, ir apie tai, kodėl kūrybiškumas yra svarbi islandų tapatybės dalis.

Lietuvių kalba anksčiau jau buvo išleisti du Sjóno romanai – „Tavo akys matė mane“ bei „Baldras, Šešėlio sūnus“, o Vilniaus knygų mugėje autorius pristatė dar vieną kūrinį lietuvių kalba „Iš didžuvės nasrų“. Šį netikėtą, daugiasluoksnį, siurrealistišką romaną su mitologinėmis nuorodomis, aliuzijomis į senuosius tekstus rašytojas rašė remdamasis tikrais pasakojimais – XVII amžiuje kūrusio istoriko, gamtininko, rašytojo Jono Gudmundssono Mokytojo tekstais. „Kai sužinojau daugiau apie šį žmogų, supratau, kad privalau parašyti apie jį romaną“, – pasakojo rašytojas.

– Lietuvoje jūs lankotės jau ne pirmą kartą, ne pirmą kartą viešite ir Vilniaus knygų mugėje. Ar galėtumėte palyginti šį pas mus vykstantį literatūros renginį su kitais, kuriuose teko dalyvauti?

– Tai jau trečiasis kartas, kai aš esu Lietuvoje. Pirmą kartą apsilankiau čia 2003 metais, kai atvykau į literatūrinį renginį Jurbarke. Ten užsimezgė pažintys su lietuvių autoriais, su, deja, dabar jau mirusiu filosofu Leonidu Donskiu, kuris supažindino mane su Giedre Kadžiulyte, tapusia mano knygų leidėja Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad būtent „Apostrofa“ leidžia mano knygas – tai maža leidykla, tačiau labai pasišventusi savo leidžiamiems autoriams.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Islandų rašytojas Sjonas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Islandų rašytojas Sjonas

Po to apsilankymo aš dar buvau atvykęs į Vilniaus knygų mugę ir štai dabar aš čia jau trečią kartą.

Kalbant apie knygų muges – kai apsilankai keliose iš jų, supranti, kad jos daugiau ar mažiau panašios visame pasaulyje. Manau, kad Vilniaus knygų mugė, jei lygintume ją su kitais panašiais renginiais pasaulyje, yra aukščiausius standartus atitinkantis renginys. Žinoma, yra knygų mugių, kur pristatomų kūrinių net negali nusipirkti, jos skirtos tik pristatymui, tačiau man labiau patinka tokie renginiai kaip šis – kur susitikęs su autoriumi gali ir nusipirkti jo knygą.

Dabar save visų pirma vertinu kaip romanistą, tačiau poezija išlieka mano didžioji meilė.

– Jūsų kūrybos sritys yra gana plačios – pradėjote nuo poezijos, vėliau rašėte romanus, libretus, dainų tekstus... Ar kuri nors iš šių kūrybinių sričių jums yra svarbiausia? Kur jaučiate labiausiai realizuojantis save?

– Aš pradėjau rašyti poeziją būdamas paauglys – tuo metu man buvo apie penkiolika metų. Pirmus kelerius metus rašiau vien tik poeziją ir netgi dabar manau, kad mano smegenys veikia kaip poeto. Dabar save visų pirma vertinu kaip romanistą, tačiau poezija išlieka mano didžioji meilė. Tačiau dabar rašau poeziją labai lėtai – išleidžiu poezijos rinkinį daugmaž kas septynerius metus. Poezija ir romanai yra mano „tikroji“ kūryba, tačiau patinka rašyti ir libretus, tekstus dainoms, dirbti teatre. Manau, kad aš esu poetas širdyje, kuris rašo romanus.

– Jūsų kūryba pažįstama ne tik literatūra besidomintiems žmonėms, bet ir tiems, kam patinka kinas – jūs parašėte Björk dainų žodžius Larso von Triero filmui „Šokėja tamsoje“. Kaip jūs atsidūrėte šiame projekte?

– Devintajame dešimtmetyje Islandijoje jauni muzikantai, rašytojai, kiti menininkai sukosi vienoje terpėje. Vienas iš tų žmonių buvo Björk. Ir kai Larsas von Trieras pakvietė ją filmuotis kino juostoje, ji pasiūlė režisieriui, kad aš parašyčiau tekstus dainoms. Aš žinojau pirmuosius Larso von Triero filmus, tačiau nebuvau tikras, kuria kryptimi jis eina, tad pažiūrėjau jo filmą „Prieš bangas“. Man patiko, ką jis darė, supratau, kad jis bus vienas svarbiausių Europos režisierių. Tad sutikau dirbti su juo, man patiko kūrybinis procesas, ir džiugu, kad prisidėjau prie to, kad filmas buvo nominuotas „Oskarui“.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Tradicijos daug pasako ir apie dabartį

– Jūsų knygose šiuolaikiniai literatūros raiškos būdai supinami su sagomis, folkloru, mitologija. Kiek jums svarbi literatūrinė tradicija, ką kūriniuose perteikia mitologinės aliuzijos, kuo jos papildo šiuolaikišką pasakojimą?

– Būdamas vaikas skaičiau labai daug islandų folkloro. Tai tapo svarbia mano skaitymo patirties, vaikystės dalimi. Paauglystėje pradėjęs rašyti poeziją atradau siurrealizmą. Supratau, kad galima sujungti keistenybes, kurias radau folklore, su siurrealistiniu mąstymo būdu. Taigi, man abu šie pasauliai susijungė labai natūraliai. Pradėjęs rašyti romanus ir bandydamas suprasti, koks rašytojas noriu būti, supratau, kad senasis pasaulis mano knygose gali būti puikiai atspindėtas.

Supratau, kad galima sujungti keistenybes, kurias radau folklore, su siurrealistiniu mąstymo būdu.

Daug ko sėmiausi ir iš graikų bei romėnų mitologijos, kuri tapo svarbia mano tekstų konstravimo dalimi. Mitologija suteikia gilų gamtos prigimties pažinimą, tai, kokią vietą joje randa žmogus. Be to, tiek daug senų tekstų gali būti pavyzdžiu šiuolaikiniame pasaulyje. Šie laikai gali atrodyti labai sudėtingi – tai patyrėme per pastaruosius dvylika mėnesių, kai suvokėme, kad pasaulis nėra toks nuspėjamas, kaip kad manėme anksčiau. Ir visi šie keisti nutikimai istorijoje turi savo atgarsius ir veidrodžius – tai, kas buvo rašoma prieš tūkstantį metų, gali kuo puikiausiai atspindėti dabartinę situaciją.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Islandų rašytojas Sjonas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Islandų rašytojas Sjonas

– Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi jūsų knyga „Iš didžuvės nasrų“ paremta istoriko, rašytojo, gamtininko Jono Gudmundssono Mokytojo gyvenimo istorija. Kuo jus sudomino šis žmogus, kad būtent jį pasirinkote savo knygos herojaus prototipu?

– Aš žinojau, kad mūsų istorijoje buvo žmogus, kuris domėjosi gamtos reiškiniais, mokslu, taip pat žinojau, kad visuomenė žiūrėjo į jį be pagarbos, vertino tarsi savotišką klouną.

Kai man buvo daugmaž 30 metų, perskaičiau tekstą, kuriame buvo rašoma, kad Joną Gudmundssoną įkvėpė Paracelsas. Apie Paracelsą aš žinojau iš siurrealisto Andre Bretono kūrinių, kuris rašė apie jo filosofiją ir susidomėjimą misticizmu. Pagalvojau, kad tai gana įdomu – Islandijoje XVII amžiuje gyveno žmogus, įkvėptas Paracelso. Tačiau tuo metu apie Joną Gudmundssoną buvo labai mažai rašoma, ir tik maždaug po penkiolikos metų buvo išleistas pirmas rimtesnis tyrimas apie jo gyvenimą.

Šio žmogaus istorija pasirodė labai įdomi, supratau, kad privalau parašyti apie jį romaną. Jis gyveno Islandijos lūžio laikotarpiu, kai šalis perėjo nuo katalikybės prie liuteronybės. Viena jo koja buvo senajame pasaulyje, kur dominavo religija, reiškusi ne tik tikėjimą, bet ir visą kosmologiją, o kita koja jis jau žengė į naują, mokslo pasaulį.

Jis parašė daugybę darbų – apie gamtą, mokslą, religiją, kitas sritis, jis rašė apie tai, ką reiškė gyventi tuo metu. O kartu jis buvo žmogus, visiškai nuvertintas Islandijos istorijoje. Nusprendęs rašyti apie jį knygą, supratau, kad nenoriu, jog tai būtų įprastinis istorinis romanas, parašytas trečiuoju asmeniu.

Norėjau priartėti prie Jono Gudmundssono kaip įmanoma arčiau. Taigi, parašiau romaną, kurio didžioji dalis pasakojama pirmuoju asmeniu, kur pasaulis matomas jo akimis. Šis žmogus – tyras širdyje, siekia išminties, bet jis per naiviai vertina valdžią ir nesupranta, kad jo žinių ir teisingumo troškimas šeimai taps didele tragedija. Taip buvo tada, taip yra ir dabar, kai žmonės bando priešintis diktatūrai, autoritarinei valdžiai. Mes girdime vardus disidentų, tų, kurie priešinasi sistemai, tačiau labai retai išgirstame jų šeimos narių pasakojimus, tai, kad jie taip pat kentėjo.

– Kiek svarbus jums istorinis tikslumas, kiek dėmesio rašydamas knygas skiriate tyrimams?

– Istorinis tikslumas man yra gana svarbus. Pavyzdžiui, šioje knygoje aš stengiausi nerašyti nieko, kas negalėjo įvykti tuo metu. Tačiau kurdamas pagrindinį personažą aš leidau sau šiek tiek laisvės, ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl pakeičiau vardą – Jonas Gudmundssonas mano knygoje virto Jounu Paulmasonu.

Taigi, šiokių tokių neatitikimų su prototipu yra – pavyzdžiui, realybėje jo žmona gyveno ilgiau nei jis, o knygoje, siekdamas padidinti dramatiškumą, aš padariau taip, kad jis praranda savo žmoną, savo paskutinę kompanionę. Tačiau jo mintys, įvykiai, kuriuose jis dalyvauja, viskas paremta istorinėmis knygomis.

Rašydamas knygas aš atlieku labai kruopščius tyrimus, man svarbu žinoti, kad aprašomi istoriniai įvykiai yra tikslūs. Ir galimybė rašyti apie visiškai kitus laikotarpius, apie visiškai kitokius mąstymo būdus – netgi tuomet, kai tos mintys, idėjos dabar atrodo pasenusios, neatitinkančios tikrovės, man teikia labai didelį džiaugsmą.

Gyvenimo knyga – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“

– Savo kūriniuose jūs sujungiate labai skirtingas literatūrines tradicijas, pasakojimo būdus, kuriate išties sudėtingus, daugiaplanius pasaulius, tai yra literatūra, reikalaujanti viso skaitytojo dėmesio, nemažai kas turbūt ją laiko sunkia ir sudėtinga. Ar jūs, rašydamas knygas, galvojate apie skaitytojus, apie tai, kiek lengva ar sudėtinga jiems bus perprasti jūsų pasakojimo būdą?

– Aš pats esu prisiekęs skaitytojas. Skaitau knygas, kai tik turiu tam galimybę, bet kokiu metu, bet kurioje vietoje. Manau, kad knygos neturėtų būti labai lengvai suvokiamos.

Viena iš svarbių skaitymo dalių – ateinantis supratimas, kaip ši konkreti knyga turėtų būti perskaityta, kaip reikėtų rasti ryšį su ja. Kartais prireikia ir 60 puslapių, kad perprastum tos knygos kalbą. Aš nesistengiu, kad mano skaitytojams knygų skaitymas būtų lengvas darbas, nors ir tikiuosi pelnyti jų dėmesį. Tačiau rašydamas pernelyg nesijaudinu, ką pagalvos skaitytojai. Tuomet galvoju apie vieną vienintelį nematomą skaitytoją. Parašau sakinį ir bandau įsivaizduoti, kaip tas žmogus perskaitys jį ir supras. Ir šis nematomas skaitytojas, žinoma, esu aš pats. Tai yra žaidimas.

Perskaitęs M.Bulgakovo knygą supratau, kad įmanoma parašyti ir tokį drąsų, keistą, neįtikėtinai puikų romaną. Manau, kad „Meistras ir Margarita“ ir išliks mano mėgstamiausia knyga.

– Kokie yra jūsų paties mėgstamiausi rašytojai?

– Aš turiu vieną mėgstamiausią knygą, kurią perskaičiau būdamas 17 ar 18 metų. Ji visiškai pakeitė tai, kaip aš suprantu romanus. Tai – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Kai skaičiau tą knygą, jau buvau atradęs siurrealizmą, buvau suvokęs, kokį poveikį daro poezija, o perskaitęs M.Bulgakovo knygą supratau, kad įmanoma parašyti ir tokį drąsų, keistą, neįtikėtinai puikų romaną. Manau, kad „Meistras ir Margarita“ ir išliks mano mėgstamiausia knyga.

Man taip pat didelę įtaką padarė Vidurio ir Rytų Europos literatūra. Bruno Schulzas buvo vienas autorių, smarkiai įkvėpusių mane. Neseniai didelį įspūdį padarė čekų rašytoja, kurios kūryba pirmą kartą išversta į anglų kalbą – Daniela Hodrova ir jos knyga „A Kingdom of Souls“. Tai mano mėgstamiausia šiuolaikinės literatūros knyga, padariusi man milžinišką įtaką ir daugybe aspektų panaši į mano ankstesnes knygas-favorites.

– Manau, daugelis rimtesne literatūra besidominčiųjų jau žino jūsų kūrinius, tačiau jeigu pačiam reikėtų rekomenduoti vieną savo kūrinį dar tik besidominčiam jūsų kūryba žmogui, kuri knyga tai būtų?

– Žinau, kad mano leidėja norėtų, jog paminėčiau paskutinę į lietuvių kalbą išverstą mano knygą „Iš didžuvės nasrų“, tačiau man atrodo, kad pažintį su mano kūryba geriausia pradėti būtų nuo „Baldras, Šešėlio sūnus“. Šioje knygoje realybė susijungia su proto žaidimais, joje rasite humanistinį požiūrį net į tamsiausius žmogaus gyvenimo aspektus.

Kūrybiškumas – svarbi tapatybės dalis

– Islandija turi susikūrusi labai daug skaitančios tautos įvaizdį. Literatūros kritikai sako, kad dėl to Islandijoje ilgą laiką kur kas mažiau nei kitose šalyse buvo populiarūs ir tam tikri žanrai – tarkime, islandų rašytojai vengdavo rašyti kriminalinius, pramoginius romanus, nes aukštas rašytojo statusas visuomenėje tarsi ir įpareigojo kurti rimtesnę literatūrą. Ar tai dabar keičiasi?

– Taip, dabar tai keičiasi. Mano kartos žmonės, kurie norėjo būti rašytojais, siekdavo rašyti rimtas, meniškas knygas. Tačiau dabar ir Islandijoje daugėja žanrinės literatūros, kriminalinių romanų, mokslinės fantastikos, komiksų.

Du geriausiai perkami rašytojai, be abejo, dabar yra kriminalinių romanų autoriai, jų knygos verčiamos ir į daugybę užsienio kalbų. Tačiau yra ir kitų pokyčių, kurie bent jau man kelia nerimą – yra jaunosios rašytojų kartos atstovų, kurie rašo anglų kalba. Tai kur kas didesnis kultūrinis pokytis, nei sprendimas rašyti kriminalinius romanus.

Mūsų kalba kalba vos 330 tūkst. žmonių, ir mes turime paklausti savęs – ar islandų kalba išliks literatūrine kalba? Technologijų amžiuje susiduriame su vis daugiau iššūkių – mėgstu sakyti: jeigu tavo šaldytuvas kalba tik angliškai, pamažu kasdieniame gyvenime ir tu imsi naudoti vis mažiau islandų kalbos. Mums reikia išlaikyti savo kalbą gyvą kasdieniame gyvenime.

– Nepaisant pokyčių visuomenėje, kultūroje, visgi atrodo, kad Islandijoje yra ypatinga kūrybiškumo atmosfera. Tokia maža šalis pasauliui davė tiek daug žinomų muzikantų, rašytojų, filmų kūrėjų. Atrodytų, kone kiekvienas islandas dalyvauja kokioje nors meninėje veikloje.

– Iš šalies galbūt taip ir atrodo, nors tai nėra visiška tiesa, nes juk kažkas turi ne tik kurti, bet ir eiti į koncertus, skaityti knygas. Tačiau kūrybiškumas yra svarbi mūsų tapatybės dalis.

Islandų sagos daugeliui mūsų šalies žmonių išlieka aukščiausiu kūrybos standartu. Mes taip pat prisimename, kad mūsų autorius Halldóras Laxnessas 1955 metais laimėjo Nobelio literatūros premiją, mes turime tokius atlikėjus kaip Björk, „Sigur Ros“, kurie yra pavyzdys jaunimui. Manau, kad kultūra yra vienas iš būdų mums būti rimtai priimtiems pasaulio. Galime pasakyti: „Mes esame kultūros žmonės.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą