„Nuo rytdienos tai, kas buvo harmonija, pavirs nesantaika. Tai, kas buvo džiaugsmas, bus pakeista gedulu. Jie gali sugriauti miestą, bet negali užgniaužti viso to, ko jis mus išmokė. Todėl reikia, kad šio pažinimo neištiktų toks pat likimas kaip mūsų sienų, namų ir gatvių. Bet kas yra pažinimas? Tai nėra absoliuti tiesa apie gyvenimą ir mirtį, bet ji mums padeda gyventi ir pasitikti kasdienio gyvenimo iššūkius. Niekas nežino, ką mums rengia rytojus, nes kiekvienai dienai gana savo blogio arba savo gėrio. Todėl klausdami to, ką trokštate žinoti, užmirškite išorėje susitelkusią kariuomenę ir viduje glūdinčią baimę. Todėl kalbėkime apie savo kasdienį gyvenimą, sunkumus, su kuriais mums teko susidurti.“
Ir jie klausinėjo. Apie tikrąjį priešą, pralaimėjimą ir vienatvę. Apie pokyčius, grožį, meilę, ištikimybę, likimą, baimę, išmintį. Klausė, ką žada ateitis, ir prašė atsakymų, kurie galioja ir dabar, po tūkstančio metų…
Rankraštis, rastas Akroje / Paulo Coelho. Iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. – Vilnius: Vaga, 2012. – 144 p.
