Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 16d. 19:01

Iššifruojant J.Baltušio asmenybę. A.Šimkus: „Jis buvo nuoširdžiai tikėjęs, bet stipriai ir klydęs žmogus“ (II dalis)

J.Baltušis su anūke Akvile Vilniuje 1989 metais Interviu
Šeimos archyvo nuotr. / J.Baltušis su anūke Akvile Vilniuje

Juozo Baltušio dienoraščiai, kuriuos, pagal jo testamentinę valią buvo galima peržiūrėti praėjus 25 metams po rašytojo mirties, išleisti trimis tomais, Lietuvoje sulaukė didžiulio susidomėjimo. 1970–1990 metų laikotarpį apimantys jo užrašai ne tik padeda geriau suprasti prieštaringą jo asmenybę, bet ir atveria langą į to laiko gyvenimą bei sovietinės epochos mentalitetą. Ką J.Baltušio dienoraščiai sako apie tą laikmetį bei apie jį patį? Tai bandome išsiaiškinti šiame penkių publikacijų cikle, kuriame 15min kalbina „Vietoj dienoraščio“ sudarytojus, leidyklos atstovus, jo artimuosius bei daug metų su rašytoju dirbusius žmones.

Pirmojoje J.Baltušio dienoraščių leidybos apžvalgoje kalbintas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos projektų vadovas Gediminas Pulokas, kuravęs „Vietoj dienoraščių“ leidybos reikalus, sakė, kad šio projekto „krikštatėviu“ reikėtų laikyti leidinio „Metai“ vyriausiąjį redaktorių, poetą Antaną Šimkų. Būtent „Metuose“ pasirodė ir pirmosios šių dienoraščių ištraukos. Todėl šioje dalyje kalbamės su A.Šimkumi.

– Pirmas klausimas būtų, kiek laiko dirbote rengdamas šiuos dienoraščius, kas buvo sunkiausia? Ir kokie didžiausi atradimai jums pačiam buvo skaitant J.Baltušio dienoraščius – tiek apie jį patį, tiek apie tą laikotarpį?

– J.Baltušio dienoraščius „atradau“ 2016 metais, kai ieškojau įdomesnės medžiagos „Metų“ žurnalui Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA). Pirmasis trilogijos „Vietoj dienoraščio“ tomas išleistas 2019-aisiais. Tad vienokia ar kitokia forma su tais tekstais gyvenau trejus metus. Galbūt sunkiausia buvo apsispręsti dėl teksto viešinimo pobūdžio – vis dėlto jame daug jautrių, asmeninių dalykų atskleidžiama, daug sąsajų su kitais žmonėmis. Vis galvojau, kaip visa tai atrodys knygoje. Tačiau diskutuodami su kitais prie rengimo prisidėjusiais žmonėmis (ypač J.Baltušio dukra Rita ir LLMA direktoriumi Juozapu Blažiūnu) kartu nusprendėme, kad kažkaip kupiūruoti ar pateikti fragmentiškai dienoraščius būtų nusikalstama visumai, o dar prastesnis sprendimas – jų iš viso neleisti.

Dėl didžiausių atradimų – pirmiausia tiesiog buvo neapsakomai įdomu skaityti. Bent tą pirmąjį kartą. J.Baltušis – labai įdomi asmenybė. Kontroversiška. Didžiausią įspūdį man paliko „Sakmės apie Juzą“ genezės paveikslas. Kaip jis išgyvena, kai jam nesiseka rašyti, kaip įsigyvena kurdamas, kaip abejoja dėl vienokios ar kitokios romano pabaigos. Kaip banguoja kūrėjo savivertė, kaip stipriai ji susijusi su tuo, pavyko jam ką nors sukurti, ar ne.

Žinoma, ta rašančiojo žmogaus kasdienybės istorija, įprasminta dienoraščiuose, tikrai nėra vienintelė nei pasaulyje, nei Lietuvoje, tačiau kiekvienas rašytojas ją perteikia savaip. Ir J.Baltušio stilius man labai tiko. Puikus humoro jausmas. Subtili saviironija. Stebėtinos kūrybinės ambicijos ir dar didesnis darbštumas, reiklumas sau. Na, ir, žinoma, tokio perfekcionizmo sukeltos pasekmės – nuolatinė savigrauža. Ne tik dėl kūrybos. Tai jau persikelia ir į kitas sritis – santykiai su artimaisiais, kolegomis, įvairiausių problemų sprendimas gyvenamuoju metu.

Čia jau galima ir laikotarpį paminėti – labai daugelyje dienoraščio vietų J.Baltušis kritikuoja visokiausias Sovietų Sąjungos negeroves, valdžios kompetencijos stoką, stebino rašytojo bandymas aprėpti ir komentuoti gan platų temų lauką – nuo žinių apie Artimuosius Rytus aptarimo iki svarstymų apie Stalino kulto padarinius bei, tarkim, pakeltas automobilių pardavimo kainas su konkrečiais skaičiais. Dėl to rengiant dienoraščius netgi atsisakyta minties apie papildomus paaiškinimus – J.Baltušis pakankamai aiškiai nusako vieno ar kito įvykio kontekstą.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Rašytojas Juozas Baltušis su žmona aktore Monika Mironaite
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Rašytojas Juozas Baltušis su žmona aktore Monika Mironaite

– Nemažai žmonių dienoraščius skaito būtent kaip to laiko gyvenimo veidrodį, galbūt ir žvilgsnį į nomenklatūros gyvenimą. Tačiau J.Baltušis turėjo ypatingą statusą visuomenėje – ar tikslu jo dienoraščius būtų laikyti epochos veidrodžiu? Gal greičiau tik tam tikros jos dalies, kuriai priklausė mažuma to laiko Lietuvos gyventojų?

– Nelengvas klausimas. Gal reikėtų taip sakyti: kiekvienas veidrodis turi savo atspindėjimo kampą, tad daug kas priklauso nuo patalpos, vietos, kur jis pakabintas. Taip ir su dienoraščiais – kiekvienas jų turi savo autorių, kuris juos dėlioja, kaip jam toje kasdienybėje paprasčiau. Ir nė vieno dienoraščio turbūt nepavyktų įvardinti kaip grynosios dokumentikos pavyzdžio. Nėra tokio teksto be asmeninės interpretacijos, net jei ten perrašinėjamos laikraštinės žinios. Labai svarbi ir intencija, su kuria minimas tas ar kitas faktas. Tad J.Baltušio užrašai – ne išimtis. Jo, kaip rašytojo ir nomenklatūrinės sistemos dalyvio, statusas, žinoma, nulemia kitokią stebėtojo poziciją, kuri dėliojasi prie rašomosios mašinėlės, o ne traktoriaus kabinoje ar prie šlifavimo staklių.

Bet galbūt čia yra ir kita pusė. Vis dėlto, jeigu skaitytojai įdėmiai skaito tuos rašytojo dienoraščius, jie tikrai daugiau sužino ne tik apie rašytoją, bet ir apie epochą. Ir jei taip susidomėję skaito, tai, matyt, kažkokios informacijos jiems trūksta. Gal trūksta nebūtinai tiesioginio atspindžio, o atviresnio kalbėjimo apie tą laikmetį, norisi daugiau medžiagos paties skaitytojo asmeninei interpretacijai. Ir J.Baltušio dienoraščiai tą poreikį patenkina.

– Atrodė, kad J.Baltušis nuolat buvo draskomas vidinių prieštaravimų ir kompromisų. Tarkime, jo įrašai apie sovietinę santvarką neretai itin kritiški, kone disidentiniai. Tačiau tuo pačiu jis nevengė ir pats naudotis gaunamomis privilegijomis. Kaip jis pats savyje tai suderindavo? Ir kiek visgi buvo tvarus jo tikėjimas ta sovietine santvarka, o galbūt matė jis tai tiesiog kaip geriausią iš įmanomų kompromisų?

– Prieštaringumai, minčių ir vertinimų kaita, tai dalykai, dėl kurių dienoraščius labai įdomu skaityti. Ir iš tiesų, sunku suvokti, kaip galima koneveikti tuos prasigyvenusius prisitaikėlius ir čia pat keliauti į prekybos bazę geresnių apdarų ieškoti.

Vis dėlto, manyčiau, tokios mąstymo ir elgsenos kontroversijos nebuvo būdingos vienam žmogui. Kai 2018-aisiais „Metai“ surengė dienoraštinių J.Baltušio publikacijų žurnale aptarimą, diskusijoje dalyvavęs istorikas Valdemaras Klumbys, man rodos, taikliai apibūdino tokią elgseną: „Ir net nežinau, ar tokį prieštaringumą galima nurašyti vien sovietmečiui, nors ir būtų labai patogu bei paprasta – užtenka prisiminti „viena galvoju, kita sakau, trečia darau“. Mūsuose paplitęs toks, sakyčiau, vienplanis žmogaus supratimas, kai idealai, vertybės, elgesys turi sutapti. O žmogus apskritai yra ganėtinai prieštaringas, lengvai pasiduodantis įtakai, deklaruojantis idealus, bet dažnai nesugebantis jais sekti, darantis tai, kuo netiki, ir panašiai. Šia prasme J.Baltušis man yra tiesiog žmogus. Prie to prisideda jo emocingumas.“ Tad galbūt tokie nenuoseklūs poelgiai nėra stebuklas ir galbūt jie net bendražmogiški, jei pavyktų pažvelgti plačiau.

Dėl tikėjimo sovietinės santvarkos nešamu gėriu, manau, J.Baltušis neturėjo iliuzijų.

Dėl tikėjimo sovietinės santvarkos nešamu gėriu, manau, J.Baltušis neturėjo iliuzijų. Tačiau buvo įsitikinęs, kad iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Ir jo dienoraščiuose kartkartėmis vis pasikartodavo mintis, panaši į šią, išsakytą 1974 metų liepos 2 dieną: „Kiekvienam juk aišku, kad šiuo metu istorinės aplinkybės susidėję tokios, jog Lietuva, kaipo savarankiška valstybė, negali egzistuoti, o privalo paklusti vienai didžiųjų valstybių. Tai neišvengiama. Klausimas tiktai vienas: kuriai didžiųjų paklusti? Ir atsakymas tiktai vienas: neabejotinai, rusams, Rusijai. Pastaroji tiek atsilikusi, tiek joje betvarkės, jog tiktai šitokios imperijos sudėtyje mes kaip lietuviai ir tegalime išsilaikyti kaip tauta. Vokiečiai arba anglai, kaip aukštesnės už mus kultūros tautos, iš karto nualintų visų mūsų tautiškumą, kitaip tarus, nutautintų visiškai. Štai kodėl vienintelė priežastis būti mums Rusijos imperijos sudėtyje. Ir vienintelė išeitis mums, kaip mažai tautelei.“

Su tam tikrom modifikacijom šis nuoširdus J.Baltušio įsitikinimas, kad tik taip lietuvių tauta išliks, pradžioje išsakomas vien dienoraštyje, vėliau peraugo į daugelio pasmerktas viešas rašytojo kalbas Sąjūdžio metais.

– Sovietinės sistemos jis visuomet buvo vertinamas. Tačiau ar jis pats darydavo drąsių, net rizikingų žingsnių, kurie galėjo sugriauti jo karjerą?

– Nors, palyginus su kitais, J.Baltušio sovietinė sistema tikrai neskriaudė, pats dienoraščių autorius ne visad jautėsi valdžios prielankiai vertinamas. Tarkim, nuolat išgyvendavo dėl žmonos Monikos Mironaitės talento nepakankamo įvertinimo – kad neskiria jai pakankamai gerų vaidmenų teatre, tinkamai nepagerbė jubiliejaus proga.

Dėl rizikingų žingsnių. Sunku dabar pasakyti, kas galėjo sugriauti karjerą J.Baltušiui. Tačiau kartais jis imdavosi tam tikrų veiksmų, kurie iš pragmatinės pusės žvelgiant karjeristui nebūtų naudingi. Tarkim, jo kišimasis į korupcinę degalų grobstymo bylą, kur jis visaip stengėsi apsaugoti Vincą Valiušaitį nuo šmeižto kampanijos ir teismo; arba jo užsispyrimas nekeisti „Sakmės apie Juzą“ epizodų, kur jis rašo apie trėmimus į Sibirą. Galvojantis vien apie pasiekimų lentelės atžymas žmogus kažin ar to imtųsi.

– Skaitant šiuos dienoraščius neretai apima jausmas, kad ir save J.Baltušis vertindavo dviprasmiškai. Viena vertus, labai vertino savo kūrybą, vis pažymėdavo, kur, kokiais tiražais ji išleidžiama. Kita vertus, būdavo kad ir tokių protrūkių kaip trečiojoje dalyje, kur jis apie save rašo, kad kaip rašytojas jis yra vidutinis, kaip mąstytojas – dar žemiau. Gal galima pastebėti, kaip keitėsi jo savivoka?

– Labiausiai J.Baltušio savivoka buvo susijusi su jo kūrybinėmis sėkmėmis ir nesėkmėmis, nes visų pirma jis save laikė rašytoju. Kiekvienas kūrėjas džiaugiasi, kai jo darbai įvertinami gerai, tad tiražo skaičiavimas turbūt pakankamai įprastas visoms rašytojų kartoms. Dažnesni atvejai, kai jis kremtasi dėl nerašymo, nesugebėjimo apsispręsti, į ką koncentruoti dėmesį. Turbūt geriausiai J.Baltušis jautėsi išleidęs „Sakmę apie Juzą“, taip pat atsiminimus „Su kuo valgyta druska“. Tad natūralu, kad vėliau, neberašydamas, tiksliau, vis ką nors pradėdamas ir užmesdamas, jis jautė nesugebąs savęs realizuoti, nepateisinąs skaitytojų lūkesčių. Ypač tai juntama po „Sakmės apie Juzą“ išleidimo – „Vietoj dienoraščio“ antrojo tomo pabaigoje ir trečiajame tome. Ko gero, vienintelės prošvaistės būdavo minėto romano vertimų pasirodymai užsienio kalbomis. Ypač praskaidrino ūpą porą mėnesių iki rašytojo mirties išleista jo knyga prancūzų kalba.

Knygos viršelis/Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio“ antrasis tomas
Knygos viršelis/Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio“ antrasis tomas

– Dienoraščių intensyvumas skiriasi. Kartais J.Baltušis rašo juos kone kasdien, kartais būna net labai ilgi tarpai. Kaip jūs aiškinate, su kuo tai susiję, su kokiais jo gyvenimo įvykiais dažniausiai tai galima sieti?

– Per visus tuos dienoraščio dvidešimt rašymo metų pauzių ne tiek ir daug. Pirmas ir bene didžiausias – pusmečio nerašymas 1981 metais. Tai galima susieti su jam netikėtu vyresniosios dukros Ritos pasilikimu Australijoje. Kitos pauzės, trukusios po keletą mėnesių, galbūt mažiau sietinos su ypatingais įvykiais – tenka pasikliauti ne kartą aptinkamu paties J.Baltušio dienoraštiniu pasiteisinimu, kad jį apėmusi „sąmonės letargija“, kitaip tariant, tam tikra apatijos forma, kai rankos nekildavo ką nors veikti.

– Kokie buvo jo santykiai su kitais rašytojais? Atrodo, kad ištikimų draugų buvo tik keli, o didžiąją dalį jų jis įtardavo įvairiomis manipuliacijomis, intrigomis. Ar tai rodo paties J.Baltušio būdą, ar visgi tai atspindėjo ir realybę? Kas buvo jo didžiausi priešai, jei galima taip įvardinti? Beje, su kai kuriais jų, kad ir su Eduardu Mieželaičiu, jis gyvenimo pabaigoje, regis, susitaikė. Kokia buvo jo paties etinė laikysena kitų rašytojų atžvilgiu? Ir koks rašytojų bendruomenės vaizdas gali būti nutapytas skaitant šiuos dienoraščius?

– J.Baltušis išties neturėjo daug draugų tarp rašytojų ar literatų. Turbūt iš dalies ir dėl klausime paminėtos priežasties – jam dažnai atrodydavo, kad kolegoms iš jo kažko reikia, kažkur bando jį apsukti – prie to prisidėjo ir gan įtempti santykiai su Rašytojų sąjungoje dirbančiais žmonėmis. Dažnai į renginius, susirinkimus ar posėdžius ten eidavo kaip į karą. Tad ir jo „priešai“ pirmiausia buvo vienas po kito Rašytojų sąjungai pirmininkavę poetas E.Mieželaitis, rašytojas Alfonsas Bieliauskas, dažnai įvairiausiais kėslais ir intrigomis J.Baltušio buvo įtariamas Vytautas Petkevičius. Nemėgo Mykolo Sluckio... Išties, su E.Mieželaičiu, kaip ir su Jonu Avyžium, daugiau pradėjo bendrauti Atgimimo laikais, kai įprastiniai pašnekovai nusisuko, galbūt ieškojo atramos tada, kai nedaug kas palaikė.

Tarp tų, kuriuos galėjo vadinti draugais, buvo Antanas Venclova. Tačiau tai tokia daugiau kultūrinė bičiulystė, susitelkiant bendriems darbams, pavyzdžiui, rašytojų raštų leidimui. Tam tikrus kolegialius ryšius J.Baltušis palaikė su Aleksiu Churginu, Juozu Paukšteliu, gan artimai bendravo su Ieva Simonaityte, Juozu Grušu, kai kuriais kitais.

Atskirai galima paminėti J.Baltušio globą jauniesiems literatams. Su tais, kurių talentą jis įžvelgdavo, susirašinėjo, bendravo, patarinėjo, kartais užtardavo redakcijose dėl publikacijų – tarp tokių išvystume Valdemarą Kukulą, Bitę Vilimaitę, Dalią Saukaitytę, Ireną Gansiniauskaitę, dar keletą.

Apie J.Baltušio etinę laikyseną kolegų atžvilgiu turbūt reikėtų atskiros studijos – ypač turint omeny, kad skaitytoją pasiekę dienoraščiai kalba apie santykius aštuntajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais, o dar iki jų būta keliasdešimt metų įvairiopo bendravimo ir veiklos literatūros pasaulyje, tad daugeliu atveju dienoraščiuose turbūt matyti tik užgyventų santykių „ledkalnio viršūnė“, nes nemažai įtampos atkeliauja iš to ankstesnio laikmečio (pokaris, Stalino kultas, Atšilimas), kuris nėra asmeniškai paliudytas (na, gal išskyrus vieną kitą epizodą – tarkim, labai nemėgo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus už jo „saugumietišką“ veiklą). Tad apibendrinant galima sakyti, jog dar iki dienoraščio rašymo laikų bendravime su kai kuriais kolegomis draugystės taką buvo perbėgusi juoda katė.

Jei reikėtų piešti rašytojų bendruomenės vaizdą pagal J.Baltušį, ko gero, tas paveikslas nebūtų labai linksmų spalvų – į šoną nepagarbiai nustumti vyresnieji kūrėjai, centre – prasisiekėliai ir netalentingieji, bet vis dėlto kažkuriame tamsiame kamputyje galima įžvelgti vieną kitą žybsintį jonvabalį – jaunąjį literatą. Tačiau, manau, skaitytojas atras tuose trijuose su puse tūkstančio puslapių savo paveikslų galeriją.

Jei reikėtų piešti rašytojų bendruomenės vaizdą pagal J.Baltušį, ko gero, tas paveikslas nebūtų labai linksmų spalvų – į šoną nepagarbiai nustumti vyresnieji kūrėjai, centre – prasisiekėliai ir netalentingieji, bet vis dėlto kažkuriame tamsiame kamputyje galima įžvelgti vieną kitą žybsintį jonvabalį – jaunąjį literatą.

– „Numirti švariam“. Toks nuskamba jo noras. Ar galima iš šių dienoraščių ir susidaryti įspūdį, kad tai, kaip jis elgėsi, jis pats laikė sąžiningu elgesiu? Ar paties jo nedraskė klausimai, ar nėra čia jokios veidmainystės, prisitaikėliškumo? Ar atrodė, kad jis išties jautėsi dirbąs Lietuvai?

– Taip, dienoraščiuose J.Baltušis ne sykį užsidegęs sprendžia įvairius klausimus, susijusius su mūsų kraštu, juos nuoširdžiai svarsto. Tad įtarti jį veidmainyste dėl Lietuvos turbūt nėra prasmės. Labiau tai panašu į emocijų kokteilį (kuris po viešų pasisakymų paskutiniais gyvenimo metais tapo dar ir sprogstamuoju). Jį sudarytų pernelyg aistringas rūpestis, vaikystėje patirtų vargų suformuoti įsitikinimai ir seno žmogaus bejėgystės apmaudas:

„Kokia bus toji „nauja“ Lietuva? Koks jos modelis? Koks pavidalas? Ir prieinu išvados, kad nieko nežinau, tiktai tiek, jog tokios Lietuvos, kokią mačiau ir kokioje gyvenau 22 metus, šiandien ne tik nebesitikiu, bet ir kategoriškai nenoriu. Ir tokios, kokia yra dabar, „tarybinės“ Lietuvos nebenoriu, apskritai sunkiai bepakenčiu. Abi jos nieko gero man nedavė, mažiausio šviesos spindulėlio gyvenime nesuteikė. Tiek dirbdamas, tokiu mažu pasitenkindamas, kaip abiejų jų metu, aš galėjau būti nepalyginamai laimingesnis bet kurioje pasaulio šalyje. Kas gi man dabar lieka? Kokios viltys į ateitį? Ir ar labai man reikia, mano metų sulaukus, kokios nors dar ateities? Pasisiuvu štai naują kostiumą jubiliejinei sukakčiai, užsivilksiu porą kartų, ir – į karstą. O karste kokia gi tau dar ateitis? Juokas vienas, kaip pasakytų kupiškėnai.“

Bene paskutinis jo tekstas periodikoje, paskelbtas iki mirties likus porai savaičių, irgi apie Lietuvą: „Aš tikiu mūsų mylimos Tėvynės gražia ateitimi. Tik gerumas, meilė ir draugystė tegali padėti mums išlikti garbinga tauta ir jos vertais žmonėmis. Visi mes esam tos pačios tautos vaikai. Laimės jums.“ Tad taip, manau, jis buvo įsitikinęs, kad dirba Lietuvai, o ne kam kitam. Na, o dėl pasirinktos darbo metodikos – jau turbūt būtų kitas klausimas ir kitas atsakymas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Juozo Baltušio kapas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Juozo Baltušio kapas

– Šiuose dienoraščiuose jis visiškai natūralistas – aprašo savo ligas, net su smulkmenomis. Ar tai liudija ir jo charakterio bruožus? Dienoraščiuose nemažai skundžiamasi sveikata, tuo, kad nėra nuotaikos.

– Gal kurios nors srities medikai tiksliau pasakytų, kiek tame rūpinimesi sveikata ir jos smulkmeniškuose aprašuose susikaupę nesveikumo. Turbūt nesiryžčiau komentuoti charakterio bruožų pagal šį užrašų aspektą. Viena vertus, iš tiesų tai temai skiriama daug vietos, kita vertus – gal toks „natūralizmas“ ir natūralus. Verta prisiminti, kad dienoraščiai apima vėlyvosios brandos laiką – 1970-aisiais jam jau šešiasdešimt vieneri, o 1990-aisiais atitinkamai dvidešimčia daugiau...

– Kūrybiniai impulsai – kas buvo didžiausi jam? Turbūt daugeliui buvo netikėta, kad visą gyvenimą jį lydėjo jo mūza, Dalia. Ką ji jam reiškė?

– Nėra paprasta tiksliai įvardinti ar suregistruoti kūrybinio įkvėpimo faktus, tai – rimtesnių tyrimų perspektyvos klausimas. Tačiau turbūt galima teigti, jog tuos impulsus autorius gaudavo per santykį su kitais žmonėmis.

Tačiau turbūt galima teigti, jog tuos impulsus autorius gaudavo per santykį su kitais žmonėmis.

Dienoraščiuose, kalbėdamas apie vieną ar kitą mintį kokiam nors apsakymui ar romanui, jis dažniausiai pradeda nuo situacijos, susijusios su žmonėmis. Neturėjo jokių bėdų dėl gamtos pajautos ir kalbos jausmo – šias savybes pasitelkdavo tam kūrybiniam impulsui plėsti.

Pavyzdžiui, 1984 metais apie romano „Krito rasa“ apmatus J.Baltušis rašo: „Ilgai svarsčiau romano pradžią, kaip sakoma, ekspoziciją. Mano lėtinis svarstymas užėmė ne vienerius metus. Buvau pasirinkęs ankstų rytą kaime, apyaušrėliu pabunda vyriausias romano veikėjas Jonas Ramūnas ir išgirsta, kaip jo žmona Ona jau bilda po kamarą ir maltuvę, kaip visuomet buvo Ramūnų sodyboje: kada beatsikeltų vyrai Ramūnų sodyboje, o moterys jau bilsčioja. Taip prie senelės Agotos, mena Ramūnas, taip prie motutės, taip ir prie Onos, kurią vedė jis iš gretimo Pašaltuonių kaimo. Išeina Ramūnas sužiūrėti sodybą, jau be laukų, vien su pasodybiniu sklypu, kolūkio išskirtais 60 arų, o sugrįžęs randa Oną atgulusią lovon, ko niekad nebūdavo. Švelni, geriausios širdies moteris šita Ona, o kalba kietai, santūriškai šiurkščiai. „Aš jau keberiokšt“, – pasako vyrui, tuoj pat pradėdama jam patarinėti, kaip laidoti ją, kaip jam, vienam likus, gyventi.“

Dėl jo mūzos Dalios turbūt galima tiek pasakyti: taip, ji buvo svarbi J.Baltušiui ir jo dienoraščiuose daug vietos skirta šiai moteriai. Jos svarbą liudytų 1979 metų dienoraščio citata, įrašyta neseniai pabaigus „Sakmę apie Juzą“. Autorius apie vieną iš pagrindinių veikėjų teigia: „čia iš tikrųjų Dalia, ją turėjau galvoje kurdamas Vinciūnės paveikslą“. Ko gero, tai labai svarbu, prisimenant porą metų anksčiau dienoraštyje įrašytus kūrėjo žodžius: „Juza – tai aš“.

– Tam tikri pasisakymai žydų atžvilgiu, moterų vietos visuomenėje (kaip kad ir tai, kad joms ne vieta politikoje) – ar tai yra to laikmečio atspindys?

– Nesiimčiau vertinti viso to laikmečio leksikos ar žargono šiais aspektais – tam reikėtų atskiros analizės. Tačiau turbūt galima teigti, kad tie „tam tikri pasisakymai“ yra labiau emociniai rašinėjimai, o ne nuolatinės neapykantos išraiška. J.Baltušis labiau tokiais apibendrinimais mėtydavosi dienoraštyje, jei pajusdavo, kaip jam atrodė, kitam daromą skriaudą – taip ne sykį minimas nomenklatūros veikėjas Genrikas Zimanas ir per jo asmenį vainojama visa tauta. Kita vertus, J.Baltušis turėjo gerų pažįstamų tarp žydų tautybės žmonių ir puikiai sutarė. Tarkim, dantų technikas B.Šlomovičius. Dėl moterų ir jų vietos visuomenėje rašytojo pažiūrų taip lengvai apibendrinti turbūt nepavyktų. Tačiau sprendžiant iš to, kokias teises ir įtaką šeimoje turėjo Monika Mironaitė, tikėtina, kad rašytojas labai nenuvertino moterų indėlio ir kitose sferose.

– Kokie buvo jo santykiai šeimoje? Regis, santykiuose su žmona buvo nemažai įtampos. Tačiau ji buvo jo ramstis iki paties galo. Kokie santykiai su dukterimis?

– Kaip ir kiekvienoje šeimoje, kur esama temperamentingų menininkų, emocinių bangavimų netrūko. Būta gražių akimirkų, būta ir nesupratimų bei nesusipratimų. Vienas kitą J.Baltušis ir M.Mironaitė neretai kaltindavo dėmesio stoka, netrūko ir įtemptų momentų, netgi labai rimtų konfliktų – dėl buities, dėl anūko auklėjimo, dėl kūrybos nuvertinimo. Tačiau po visų pažaibavimų jie vis dėlto apsitaikydavo ir bent trumpam tuose namuose būdavo ramu. Iki kito karto.

Kalbant apie paskutiniuosius J.Baltušio gyvenimo metus jo santykiai su žmona labai pagerėjo, ypač pasipylus milžiniškai kritikos lavinai po viešų pasisakymų televizijoje. Monika palaikė vyrą kiek tik galėjo. Pavyzdžiui, tausodama J.Baltušio sveikatą, pirma atsiliepdavo į gausybę telefono skambučių, išklausydavo neapykantos kupinus anonimų žodžius. Tai irgi galima rasti dienoraščiuose.

Su dukromis Rita ir Violeta J.Baltušiui taip pat nebuvo labai paprasta. Dažnai rūstaudavo dėl jų elgsenos. Žinoma, taip jis suprasdavo tėvišką rūpestį. Remdavo dukras materialiai, padėdavo gauti gyvenamąjį būstą. Mylėjo ir anūkus, nepamiršdavo jų.

Stiprų netekties jausmą išgyveno Ritai išvykus gyventi į Australiją, vėliau į JAV iškeliavo ir Violeta. Galbūt, grįžtant prie vyro ir žmonos santykių, dėl to paskutiniais gyvenimo metais taip sutvirtėjo ryšys ir su Monika.

– Neretai, kalbant apie nomenklatūros atstovų gyvenimą, piešiamas toks vaizdas – pirtys, medžioklės, moterys, nemažai alkoholio. Kiek iš tokio gyvenimo buvo artima pačiam J.Baltušiui?

– Kadangi literatūros vakarai dažnai persipindavo su priėmimais, kur dalyvaudavo ir nomenklatūra, tai ir dienoraščiuose rastume įrašų, kur alkoholis liejasi, o moterys elgiasi gan laisvai. Mažiau tik medžioklės epizodų ir nelabai daug paliudijimų iš pirties, nes rašytojas nelabai mėgo šaudyti ir garintis.

Jei rimčiau kalbėtume, J.Baltušis vis dėlto daugiau akcentuodavo susitikimus su skaitytojais, ir prasmės (jei taip galima įvardinti) daugiau matydavo tokiame bendravime. Padalyvavęs iki išnaktų kur nors su nomenklatūra, paskui jausdavosi nelabai gerai ne tik fizine prasme. Juolab kad ir Monika namie duodavo pipirų, jei grįždavo per vėlai.

– Daugiausia klausimų turbūt kelia visgi jo laikysena paskutiniais metais. Apie Sąjūdį jis sakė, kad tai idiotai, valdantys valstybę, vadino juos fašistais, pritardavo „Jedinstvo“ mintims, labai nemėgo Vytauto Landsbergio, nuolat kartodavo, kad „mūsų kelias tik su rusais“. Kaip susiklostė būtent tokia jo laikysena, kai net buvę nomenklatūros atstovai pamažu atsišliejo nuo tokio mąstymo?

– Turbūt nėra vieno itin konkretaus atsakymo į šį klausimą. Bent aš nesiimčiau atsakyti vienareikšmiškai. Nebent galėčiau dar sykį pakartoti tai, ką rašiau atsakydamas į klausimą, ar J.Baltušis buvo įsitikinęs, kad dirba Lietuvai. Manau, kad jis buvo įsitikinęs. Galbūt klaidingai, galbūt veikiamas to emocinio kokteilio, apie kurį kalbėjau. Bet nuoširdžiai. Ir pastarąja savybe, ko gero, skyrėsi nuo tos nomenklatūros dalies, kuri girgždėdama stengėsi persiorientuoti pagal naujosios vėtrungės kryptį.

Galbūt užgautos ambicijos ir išdidumas jau nebeleido jam mąstyti ir kalbėti šia tema be neigiamų emocijų, keisti laikysenos ar kaip nors kitaip pritarti vyraujančios nuotaikoms. Manau, geriausia bus, jei savo atsakymą J.Baltušio laikysenos klausimais susiras kiekvienas, kuriam tai rūpi, pats skaitydamas šiuos dienoraščius.

– Jam teko lankytis ir užsienyje. Kaip tai paveikė jo mąstymą, požiūrį į gyvenimą sovietinėje santvarkoje?

– Užsienio kelionės gal tik paskutiniais gyvenimo metais dėl sveikatos problemų nebetraukė J.Baltušio. O jų svarba neabejotina, 1967 metais netgi išleista J.Baltušio publicistikos knyga „Tėvų ir brolių takais“ iš dar „ikidienoraštinės“ kelionės į JAV. Tačiau ir „Vietoj dienoraščio“ tomuose yra nemažai su užsieniu susijusių įspūdžių ir prisiminimų, ir ten minčių apie sovietinės santvarkos privalumus sunkoka būtų aptikti.

Bene daugiausia vietos užrašuose šia tema skirta J.Baltušio ir M.Mironaitės turistinei kelionei po Skandinavijos šalis. Tuos aprašymus jis taip pat kurį laiką svarstė išleisti atskira apybraiža, bet tas sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Užtat 1971 metų vasarą vykusios dviejų savaičių kruizinės kelionės aprašymai užima beveik šešiasdešimt puslapių. Turbūt būtų sunku apibrėžti tų išvykų konkretų poveikį, tačiau aprašomi mentalitetų skirtumai, technologinė pažanga liudija tikrai ne homo sovieticus naudai.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Antanas Šimkus
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Antanas Šimkus

– Gal galėtumėte papasakoti ir apie literatūrinę dienoraščių kalbą? Ar jie įdomūs tik dėl faktinės medžiagos, ar ir dėl literatūriškų inkliuzų?

– Dienoraštis (bent J.Baltušio atveju) turbūt pirmiausia atlieka atpasakojamosios funkcijos, atminties saugyklos, vienokios ar kitokios faktų interpretacijos paskirtį. Tad tikroji, grožinė literatūra kuriama kitaip ir kitur. Tačiau, žinoma, nuo pasakotojo daug kas priklauso. J.Baltušis daugelį dalykų, nuotaikas, emocijas, būsenas sugeba perteikti paprastu, nuosaikiu ir gyvu, ritmingu žodžiu. Tad stilistinį rašytojo braižą galima atpažinti.

Atskiras aspektas galėtų būti dienoraštyje skelbiamos jo paties redaguojamos grožinių tekstų ištraukos. Ypač tai pasakytina apie jo romaną „Sakmė apie Juzą“. Galime rasti bent keletą šio kūrinio pabaigos versijų ir kūrėjo dvejones dėl vienokio ar kitokio sprendinio. Tuo J.Baltušio dienoraščiai labai vertingi ir svarbūs literatūrai bei literatūrologams.

– Visgi atrodo, kad nepaisant visko, literatūra jam visuomet buvo pirmoje vietoje. Ar tiesa? Ar tai buvo pagrindinis ir esminis jo gyvenimo variklis?

– Taip, bent aš skaitydamas dienoraščius apie literatūros svarbą J.Baltušiui susidariau tokį įspūdį. Žinoma, tai susiję su tuo, kiek rašytojas gali dalyvauti toje literatūroje. Viskas, kas jam svarbiausia, sukasi apie parašytus, rašomus ir norimus parašyti kūrinius. Kad ir kiek daug būtų dienoraščiuose kitų temų, natūralizmo, bendravimo, santykių aprašų – visa tai yra daugiau fonas.

Turbūt tokią svarbą paliudytų ir 1990 metų spalio 19 dieną įrašas – kai J.Baltušis gavo žinią, kad „Sakmė apie Juzą“ išleista prancūzų kalba: „Ir šovė šitaip apstulbusiam man, be žodžių stovinčiam su knyga rankose, mintis, kad, ko gero, vis dėlto esu aš... rašytojas.“

– Na, ir pabaigoje, jei, perskaičius šiuos dienoraščius, kažkas paprašytų kokiais keturiais sakiniais apibūdinti, koks buvo J.Baltušis, kokie sakiniai tai būtų?

– Juozas Baltušis buvo rašytojas.

Nuoširdžiai tikėjęs, bet stipriai ir klydęs žmogus.

Jis buvo Juza, nesugebėjęs laiku pasitraukti į Kairabalę.

Tačiau spėjęs viską, kas svarbiausia, sudėti sakmėn.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/