Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 19d. 18:58

Iššifruojant J.Baltušio asmenybę. Ilgametė rašytojo redaktorė D.Linčiuvienė: „Jo charakteryje buvo daug chameleoniškumo“ (V dalis)

A. J. Greimas su Baltušiu. 1979 m. Interviu
Viktoro Kapociaus nuotr. / Algirdas Julius Greimas (kairėje) su Juozu Baltušiu. 1979 m.

Juozo Baltušio dienoraščiai, kuriuos, pagal jo testamentinę valią buvo galima peržiūrėti praėjus 25 metams po rašytojo mirties, išleisti trimis tomais, Lietuvoje sulaukė didžiulio susidomėjimo. 1970–1990 metų laikotarpį apimantys jo užrašai ne tik padeda geriau suprasti prieštaringą jo asmenybę, bet ir atveria langą į to laiko gyvenimą bei sovietinės epochos mentalitetą. Ką J.Baltušio dienoraščiai sako apie tą laikmetį bei apie jį patį? Tai bandome išsiaiškinti šiame publikacijų cikle, kuriame 15min kalbina „Vietoj dienoraščio“ sudarytojus, leidyklos atstovus, jo artimuosius bei daug metų su rašytoju dirbusius žmones. Čia – paskutinioji, penktoji, dalis.

Redaktorė Donata Linčiuvienė daugybę metų dirbo kartu su J.Baltušiu, ji buvo ne tik žmogus, kuriuo rašytojas pasitikėjo rengdamas savo kūrybą, bet ir jo bičiulė, kuriai rašytojas patikėdavo ir paslaptis.

– Ar tuo metu, bendraudama su J.Baltušiu, žinojote, kad jis rašo dienoraščius?

– Taip, jis pasakojo apie tai. Bendraudamas su manimi jis būdavo labai atviras, mes buvome taip susibičiuliavę, kad išleidęs naują knygą jis atkeliaudavo padovanoti egzempliorių, surengdavome vakarienę. Jis labai atvirai pasakodavo apie viską, tuomet ir atsiverdavo jo antroji pusė, kaip ir „Vietoj dienoraščio“.

– Ar jis pasakodavo jums, ką buvo numatęs daryti su šiais dienoraščiais, kam juos adresavo?

– Jis neadresavo jų niekam, tiesiog buvo toks įprotis, kad kiekvieną dieną sėsdavo ir užrašydavo kokį nors įvykį, ką veikė tą dieną ir ką apie tai mano, kas jį sujaudindavo, kas jį patraukdavo. Jis buvo labai prieštaringa, labai emocinga asmenybė, jį sudirgindavo visi tie posėdžiai, kuriuose turėjo dalyvauti, emocijos pynėsi, tad reikėdavo kažkur dar tai išlieti. Dienoraščių jis neketino atiduoti į jokius archyvus, sakė buvęs nusvilęs nagus, atiduodamas rankraščius, paskui ieškojęs ir kažko neradęs. Vėliau jis ilgai svarstė, kam juos atiduoti.

Tiesa, apie paskutinius jo gyvenimo epizodus net nelabai ką turiu ir papasakoti, nes po tų visų jo „draugysčių“ su „Jedinstvo“, kalbų „Kaspervizijoje“ jis jau man nebeskambindavo – o anksčiau labai dažnai skambindavo ir kalbėdavo apie knygas, apie tai, ką rašo, kas nesiseka. Tas paskutinysis etapas buvo man visiškai naujas, nežinojau, ką jis galvojo... Buvo labai gaila ir skaudu, norėjau tai užbraukti, išjungdavau televizoriaus garsą, kai buvo kalbama apie jį, stengdavausi negirdėti. J.Baltušis tuo metu buvo panašus į užsispyrusį vaiką.

J.Baltušis tuo metu buvo panašus į užsispyrusį vaiką.

Apie tai, kad jis sunkiai serga, sužinojau iš kunigo Vaclovo Aliulio, kuris tuomet buvo priėmęs mane dirbti į „Katalikų pasaulį“. Ruošiausi važiuoti atsisveikinti su juo, bet prasidėjo Sausio įvykiai, ir apie tai jau negalėjo būti kalbos. Net sunku suprasti, kodėl tos juodosios jėgos apniko jį, kurios taip apjuodino jo biografiją ir kūrybą.

– Kodėl, jūsų nuomone, tuo metu jis elgėsi būtent taip?

– Manau, kad tuo metu jis buvo sutrikęs, priblokštas – panašiai, kaip buvo priblokštas 1940-ųjų įvykių, taip pasijuto ir Sąjūdžio laikais. Jis turbūt įsivaizdavo, kad jį turėjo pakviesti į Sąjūdžio veikėjų tarpą, kaip kad jis visuomet buvo kviečiamas, juk jis buvo žmogus, kuris buvo pripratęs būti priekyje, sėdėti prezidiumuose, kalbėti, būti apsuptas žmonių, o tuomet suprato, kad gyvenimas eina pro šalį ir visai kita linkme.

– Ar skaitant šiuos dienoraščius rašytojas atsiskleidė jums naujomis spalvomis, sužinojote apie jį kažką naujo?

Ypatingai nieko naujo nesužinojau. Apie tai, kad naudodavosi tuo, ko pats nekentė, jis dažnai ir pats kalbėdavo, pasijuokdavo iš savęs. Kita vertus, jis buvo apsuptas jo patarimų, paslaugų, tarpininkavimo, užtarimo ieškančių žmonių. Kartais jis kaip deputatas atlikdavo pareigą, kartais, o gal ir dažnai, darydavo iš geros širdies, savo gimines aprūpindavo viskuo, ko jo prašydavo. Tačiau ir užsiliepsnodavo kartais dėl visiškai niekuo dėtų dalykų, kurie pažeisdavo jo ambicijas – jis buvo labai ambicingas žmogus. Jeigu kas sukritikuodavo ar supeikdavo jį, užsiliepsnodavo laužas. Tame lauže degdavo ir jo paties vidus, ir tie žmonės, kurie jį pažeidė, – tada jau būdavo visko.

Tai atsispindėjo ir laiškuose – esu gavusi nemažai laiškų. Jis žinodavo, kad laiškai gali būti skaitomi, tad viskas būdavo rašoma labai santūriose ribose, tačiau juose prasismelkdavo komiškas tikrovės vaizdas – tarkime, kaip nomenklatūriniai žemės ūkio darbuotojai gyvena kur nors Palangoje ar sanatorijoje, viskuo naudojasi...

Šeimos archyvo nuotr. / Su žmona Monika 1974 metais
Šeimos archyvo nuotr. / Su žmona Monika 1974 metais

– Jūs buvote ilgametė jo redaktorė. Koks buvo darbas su juo?

– Redaktoriai bijojo J.Baltušio. Jis nemėgdavo redaktorių, būdavo konfliktų su jais. Susipažinau su juo 1973 metais. Prisimenu, kaip mes susipažinome – aš įėjau į kabinetą, J.Baltušis sėdėjo nugara į duris, atsisuko ir ironiškai paklausė: „Ką pasakysit?“ Pasakiau – pirmiausia noriu kaip skaitytoja pasakyti, kad „Su kuo valgyta druska“, – tai ir mano senelių takai, kuriais vaikščiojau kartu su jūsų mamos išgyvenimais.

Mes pradėjome apie tai kalbėti, ir jis pasakė: „O, čia tai man įdomu“. Kai jau taip susipažinome, jis paklausė: „O čia ką padarėte mano rankraštyje?“ Atsakiau: „Ten, kur, kaip man atrodė, prasilenkiate su savo talentu, ten brūkštelėjau, kai ką pasiūliau – na, jūs pamatysite“. Jis atsakė: „Redaguoti mėgstu“. Ir čia pat aktoriškai išskleidė rankraštį kaip vėduoklę. Jis buvo be galo tvarkingas rankraščių pateikėjas. Sakydavo, kad prisimena Levą Tolstojų, kuris sakė, kad rašytojas turi taisyti tol, kol pajunta gadinąs. Bet kartais nepajaučia, žinoma. Jis sakydavo – sausinu, tobulinu ir trumpinu. Nėra nei vienos knygos, kurioje nebūtų kas nors iš esmės pataisyta ar koks skyrius perdirbtas.

Žinoma, būdavo konfliktinių situacijų, bet stengdavausi išsiaiškinti, – rašytojo neperdirbsi, nesakysi, kad perdarykite viską. Labiausiai, žinoma, tvarkydavome kūrinius stilistiškai, vis jam pasirodydavo netobulumų, jis sakydavo, kad kūrinius reikia tarsi su skalpeliu tvarkyti.

– Jūs, kaip suprantu, buvote ne tik kolegos, bet ir artimi draugai.

– Taip. Ir tam netrukdė, kad mano biografijoje būta duobių – mano tėvas buvo 1940-ųjų metų politinis kalinys, J.Baltušis visa tai žinojo, tačiau niekada jam tai nekliuvo.

Būdavo smagu. Jis atvažiuodavo tokio simpatingo vairuotojo vežamas, išlipdavo su didžiuliu portfeliu, atveždavo dovanų ką tik išleistą naują knygą, pirmiausia atidarydavo duris į buto kambarį ir sakydavo: „Cha cha, stalas jau užklotas, paruoštas vakarienei“. Tada paklausdavo, ar galima paskambinti Monikai. Sakydavau – žinoma. Jis skambindavo, sakydavo: „Monika, aš jau pas savo redaktorę“. Tai reikšdavo, kad mano vyras turi kviesti taksi, važiuoti atsivežti Moniką Mironaitę. Atveždavo ją, ir tada prasidėdavo mūsų vakarienė, žinoma, kukli tais laikais.

Monika labai mėgdavo muziką, sakydavo – J.Baltušis nenuveda į koncertus, jis negirdi, nemėgsta muzikos. Prašydavo papasakoti, ar buvau Filharmonijoje, kokius koncertus mačiau. O J.Baltušis sakydavo mano vyrui: „Greičiau nešk „VEF“'ą, tuoj bus žinios – „Amerikos balsas“. Ir visu garsumu klausydavo tų žinių. O aukštu aukščiau gyveno garsus saugumo veikėjas, buvęs raudonasis partizanas. Aš negalėjau sakyti J.Baltušiui, kad man pavojinga klausyti tokių žinių. Ir sulaukiau netrukus svečių – kitą dieną po J.Baltušio vizito nusileido, įkišo koją į tarpdurį, apžiūrėjo kambarį (o mano vyras neseniai buvo išleidęs knygą), paima ją ir klausia: „A što eto? Rasprostraniajietie knigi?“ („O čia kas? Platinate knygas?“ – rus.). Sakau: „Ne, čia ideologinės knygos“.

J.Baltušio charakteryje buvo daug chameleoniškumo. Jam gyvenimo buvo duotas neišsipildęs aktoriaus talentas, jis buvo didis aktorius, tiek vaidmenų prisiimdavo, kad objektyvioji tiesa būdavo labai užvualiuota. O kartais jis labai smarkiai pratrūkdavo.

– Iš dienoraščių matome, kad buvo nemažai rašytojų, su kuriais jo santykiai buvo įtempti.

– Ko nemėgo, tai nemėgo. Žinoma apie jo didįjį konfliktą su Kaziu Boruta, su kuriuo jie vėliau susitaikė. Jie kaip obuolmušiai lėkė į visas puses – abi tokios gaivališkos natūros. Jo neapykanta būdavo stipri. Nemėgo Eduardo Mieželaičio, nes E.Mieželaitis buvo įsimylėjęs Moniką Mironaitę, o J.Baltušis Monikos romanų riteriams neatleisdavo jokiu būdu, kalti būdavo tada jau ne tik to žmogaus psichologiniai polinkiai, bet ir žmogaus kūryba, jis kiekviena proga primindavo apie jos netobulumus.

– Ar jis remdavo jaunesnius menininkus?

– Nemėgo modernistų. Nemėgo, kaip jis sakė, jaunųjų pomėgio seksą atskleisti. Bet jeigu mokėdavo kas nors prieiti prie jo, pasikalbėti... J.Baltušis norėjo būti gerbiamas, mylimas. Pavyzdžiui, Saulius Šaltenis jam patiko, jį labai gynė. Tačiau jeigu mėgstamas rašytojas jį pakritikuodavo, galėdavo beregint pasikeisti ta paletė.

– Iš paskutiniojo dienoraščių tomo matome, kad nemėgo jis ir Ričardo Gavelio.

– Taip, jam atrodė, kad šis maivosi. Bet būsiu atvira – juk aš redagavau pirmąją R.Gavelio knygą, ji buvo labai silpna, jau vėliau jis ėmė augti, daug dirbo. Ji buvo neraštingai parašyta, turinys ir forma labai šlubavo. Vėliau dar buvo skandalėlis, kai viena redaktorė atrado plagiato epizodų, – vėliau kritikai ėmė teisinti, kad tai įmanoma, kad tai intertekstai, postmodernizmo leidžiami dalykai. Tačiau apie postmodernizmą dar gi nebuvo kalbos, liūdnas reiškinys tai buvo pas mus tuo metu.

– Dienoraščiuose atradote ir save, apie jus J.Baltušis atsiliepia labai gerais žodžiais.

– Man tai nejauku. Nejauku nuo tų pagyrų, – vienas senas bičiulis sako – tau turi labai patikti, nes moterys juk mėgsta būti giriamos. Tačiau man nesmagu, tai lyg ir supriešinimas su kitais žmonėmis.

– Iš šio pokalbio galima suprasti, kad, nepaisant visų prieštaringumų, jūs norėtumėte atsiminti jį būtent kaip talentingą rašytoją ir bičiulį?

– Taip, nes jis jautė ir begalinį gerumą žmonėms, kurie normaliai su juo elgėsi, su kuriais nereikėjo spręsti jokių problemų, eiti į konfliktus. Ir tie žmonės galėjo būti įvairių biografijų, jis gražiai bendravo ir su kunigais, tremtiniais, tais, su kuriais daugybė žmonių bijojo bendrauti. Jis mokėjo išlaikyti paslaptis. Tai tragiška asmenybė, jis kaip rašytojas neturėjo gerų sąlygų darbuotis, visą laiką sukosi verpete, negalėjo pasišvęsti rimtam darbui, įtariu, kad dirbdavo naktimis. Buvo be galo darbštus, žmonės ir vertino jį už tą darbštumą ir paprastumą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/